„Vaidilos“ teatro ir AP galerijos gražiu bendradarbiavimu pristatomas išskirtinis parodų ciklas – nuo sausio 16 d. iki kovo 16 d. „Vaidilos“ teatre eksponuojama tapytojo G.Zubrio paroda „(Ne)realu“, apie kurios atsiradimą, dailininko požiūrį į šiuolaikinį menininką bei apskritai kultūrą Lietuvoje, apie emocijas ir vertybes kviečiame susipažinti iš arčiau atvirame ir nuoširdžiame interviu su tapytoju.
– Visada domėjotės dviem pagrindinėmis temomis: egzistencine, žmonijos ir kūrinijos, bei ekologine. Kodėl išsigrynino būtent šios? Kas įtakojo natiurmorto žanro atsiradimą?
– Šios temos savaime atėjo ir yra aktualios man ir dabar, tačiau šiuo metu tapymui turiu vos vieną kvadratinį metrą erdvės, o kai persikelsime į namą, tęsiu savo pradėtus darbus egzistenzinėmis bei ekologijos temomis.
Natiurmorto žanras atsirado labai netikėtai. Daugelis menininkų, kad galėtų kurti, dirba statybininkais, barmenais, mokytojais, o aš pabandžiau išnaudoti savo įgytas žinias ir uždirbti tiesiogiai iš kūrybos. Galima pagalvoti, kad, kažkuria prasme, natiurmorto žanras į mano kūrybą atėjo dėl komercijos.
Ankstesni darbai buvo didelio formato ir skirti parodoms, jiems kurti reikia turėti lėšų. Natiurmortų formatas artimesnis žmogui, tačiau nutapyti vieną darbą užtrunka labai ilgai, tad ar galima tai būtų pavadinti komercija? Man juos tapyti labai patinka, prilyginu tai meditacijai.
Kartą, kai buvau studentas, tapydamas buvau paniręs į transo būseną. Šeštadienio rytą nuėjau į studiją, pradėjau tapyti, sutemo, pajutau alkį, tada ir atsipeikėjau. Kas vyko visos dienos metu, negalėčiau nupasakoti, nelabai ką atsimenu, tačiau tai buvo labai stiprus potyris. Kai tapai susikaupęs ir beveik nekvėpuoji – tai yra proceso žavesys.
Man visada – svarbiausias procesas, tačiau rezultatas irgi įdomu, kitu atveju procesas nebūtų toks svarbus, tačiau kai įvykdau vieną tikslą, imuosi įgyvendinti kitą.
– Kaip pas jus ateina vaizdiniai?
– Dažniausiai pamatau kažkokį daiktą, kuris man padiktuoja natiurmorto vaizdą. Tuomet vaizduotė iš karto pradeda viską galvoje komponuoti, dėlioti, kol gaunasi paveikslas.
– Ar būna, kad įnirtingai ieškote kažkokio daikto, kurį norite nutapyti?
– Taip, dažnai taip ir būna. Kai idėja atsiranda ne iš pamatyto daikto, o tiesiog mintyse pamatau paveikslą, o daiktų neturiu, tuomet galiu visą dieną važinėti ir jų ieškoti. Būna ir sendaikčių turguje praleidžiu daug laiko, ir pažįstamų klausiu, visaip būna. O kartais tokių daiktų Lietuvoje net neįmanoma rasti. Dažniausiai tos idėjos ir lieka galvoje, vėliau, daiktui atsiradus, galiu imtis įgyvendinti savo idėją.
Turėjau idėją natiurmortui su obuoliu, kuris turėjo būti su gėlėta staltiese. Buvau sugalvojęs, kad man reikia būtent tokios staltiesės, tačiau jos neturėjau. Kaimynui papasakojau, kokios reikia medžiagos, jis atnešė gėlėmis siuvinėtą baltą staltiesę, kuri man net labiau tiko.
– Kūrinių pavadinimai – kaip jie gimsta ir kuriuo metu? Paties tapybos proceso metu ar jau nutapius paveikslą?
– Visaip. Vieni gimsta proceso metu, o kitiems pavadinimas subręsta jau nutapius. Pirmieji pavadinimai buvo labai buitiški, juos galvojome kartu su žmona. Dabar pavadinimai jau subrendo ir norisi, kad jie turėtų kontekstą.
Pavyzdžiui, pradžioje natiurmortas vadinosi „Obuolys“, dabar pervardinau į „Rojaus obuolys“ – geriau atspindi pirminę idėją ir truputį turi tokio šventumo. Tokių darbų, kaip „Rytas“, „Vakaras“, pavadinimus padiktavo nuotaika ir tai, kaip šviesa krinta, tam tikri paveikslo motyvai, pavyzdžiui, nusisukusi saulėgrąža.
Pavadinimai kartais ateina patys, kartais reikia pagalvoti. Tačiau kada jau reikia pagalvoti, vadinasi tas darbas nėra iki galo išgrynintas. Pasąmonėje lyg yra mintis, tačiau kaip ją įvilkti į žodį, kad nebūtų koks griozdiškas, yra gana sunku.
– Kaip manote, kokius laikus dabar išgyvena kultūrinis gyvenimas Lietuvoje, dailė?
– Dabar kultūra išgyvena gana sunkų laikotarpį. Čia mano tokia nuomonė, kurios nenorėčiau niekam piršti, tačiau ji yra stipriai užmesta ir palikta patiems kultūrininkams kapstytis. Kaip sakoma „skęstančiojo gelbėjimas – paties skęstančiojo reikalas“.
Jeigu žiūrint plačiąja prasme, ką prasimuši, tą ir turėsi. Kultūros nuvertinamas atsispindi ir švietime. Nuo jo ir norėčiau pradėti, nes valstybė nemato ar nenori matyti elementarių spragų. Kai vaikas pasakoja, parėjęs iš mokyklos, kad iš dailės gali gauti 10 vien tik dėl to, kad atėjo į pamoką, su muzikos pamokomis yra lygiai tas pats.
Valstybės ateitis – kūrybingi žmonės, o kūrybą reikia ugdyti ne sausa teorija, o prasmingais praktiniais užsiėmimais, skirti tam lėšų ir pakankamai laiko.
Žinoma, prasimuša tų daigelių, kuriuos žavi menas ir kurie turi tą gyslelę. Džiaugiuosi, kad dar atsiranda tokių jaunų žmonių, kurie mato mene prasmę ir net bando iš to gyventi. Mano manymu, galima būtų daugiau energijos skirti pačiam kūriniui, o ne įrodymui, kad jis reikalingas ir prasmingas.
Jei mes po truputį prarandam kultūrą, tai prarandam ir ekonomiką, ir visą kitą, o Lietuvoje užgniaužus visą kultūrą, nežinau, kokių reikės resursų visa tai prikelti. Kas žavi užsienio šalyse – būtent kultūra. Man įdomi ir kitų šalių gamta, kuri irgi formuoja žmonių mentalitetą ir kultūrinę aplinką, kaip ir tradicijos bei papročiai.
Kai kurie dailininkai, kurie turėjo galimybių išvažiuoti iš Lietuvos, kad ir, pavyzdžiui, Žilvinas Kempinas, Aidas Bareikis tarpautiniame kontekste daugiau mažiau išgarsėjo. Tai jie padarė patys, dailėje labai trūksta profesionalios, Lietuvos dailininkus pasaulyje garsinančios vadybos. Muzika šiame kontekste yra pažengusi toliau.
Mano kartos bėda dar yra ir ta, kad mums buvo įkalta į galvą, jog menas neturi būti parduodamas. Kas parduodama, tas – ne menas.
– Daug metų dėstote, o gana dažnai pas jus ateina mokytis suaugusieji, kurie niekada nesimokę tapyti, tačiau tai daro kaip tikri tapytojai. Ką manote apie tokius dailininkus, kurie pradėjo kurti ir išgarsėjo būdami jau suaugę? Gia Ram, Eigirdas Scinskas ir kt.? Ar tai daugiau savęs viešinimo ir iškėlimo talentas ar visgi tapybinis?
– Aš, manau, kad daugeliui patinka primityvusis menas, nes procentaliai tų, kurie iš tiesų mokėsi ar giliau domėjosi apie vieną ar kitą meno šaką, yra mažiau nei tų, kurie nesimokė.
Savo vidiniais išgyvenimais, minėtasis menas gal ir nėra primityvus bei naivus, tačiau atlikimu visgi yra. Jis daugumai žmonių yra suprantamesnis ir artimesnis.
Dažnai sakoma, kad akademizmas varžo, bet ką jis gali varžyti, jei esi laisvas pasirinkti, ką ir kaip kurti? Dailininkas, turintis akademinį išsilavinimą ir gebėjimus, gali rinktis įvairias išraiškos priemones, atsispirti nuo taisyklių arba jas laužyti, vienaip ar kitaip laisvas keisti.
– Galbūt anksčiau mano minėti meninink sukuria emociją, su kuria išeini po jų parodos?
– Taip, emocija yra labai svarbi. Tačiau, mano manymu, taip pat ją galima sukurti ir su gera vadyba, organizuojant parodas.
– O tie mokiniai, kurie ateina pas jus, ar jiems yra galimybė pardavinėti paveikslus?
– Yra, tačiau kuo vėliau pradedi bet kurią meno ar sporto šaką, tuo sunkiau būna palenkti į kurią nors pusę. Aš akademinės dailės mokiausi nuo aštuonerių metų, tačiau kai pradėjau mokyti kitus, tuomet iš tikrųjų pradėjau suprasti kas yra kas ir atrasti daug naujų dalykų.
Vyresniame amžiuje, pradėjus mokytis tapyti, truputį jau esi praradęs tą lankstumą, kurį buvo galima išugdyti vaikystėje, tačiau vis tik kai kurie mano mokiniai tikrai galėtų pardavinėti savo paveikslus bei rengti parodas (jie sėkmingai jas rengia), tačiau tie darbai jiems yra pernelyg brangūs ir prasmingi, dažniau jie yra dovanojami artimiesiems ir draugams nei parduodami.
– Esate sakęs, kad jums visada patiko konstruktyvioji abstrakcija. Jūsų paveiksluose netrūksta architektūrinio tikslumo, loginio mąstymo, apskaičiavimo. Kaip tai koreliuoja su „menininko“ sąvoka?
– Gal toks ir nekuklus pavyzdys, bet Leonardo Da Vinci galėjo dirbti abiem rankom. Aš galiu taip pat. Tapau daugiau kaire ranka, tačiau būna keičiu, o buityje dažniausiai naudoju dešinę ranką, nors, pavyzdžiui, kalu vinį, pjaunu ir pavargstu, galiu įrankį perimti į kitą ranką. Kai kurie Leonardo Da Vinci paveikslai man labai patinka, kiti yra „per kieti“, per daug racionalūs.
Pas mane yra taip pat. Vienas smegenų pusrutulis yra atsakingas už meninę ir dvasinę pusę, o kitas – už racionaliąją, gal dėl to yra atsiradę konstruktyvūs paveikslai, reikalaujantys daug laiko, skaičiavimo, racionalumo. Man jie reikalingi kitai mano pusei atskleisti. Piešimas, iš tikrųjų, yra griežta logika. Jį lyginu su matematika. Gamtoje perspektyvos nėra, bet mūsų matymas yra su ja susijęs. Aš savo konstruktyviniuose darbuose noriu parodyti tą perspektyvą ir erdvės iliuziją.
Tapdamas profesionalu pradedi mąstyti, žinai, ką nori padaryti, bet dar nemoki. Dažnai su tuo susidurdavau studijų laikais. Kiekviena diena man yra iššūkis. Jei tai ne iššūkis – vadinasi, veltui praėjusi diena.
– Taip pat esate minėjęs, jog imsitės dar sudėtingesnių uždavinių, kur reikia išmanyti fiziką ir technologijas, norint tiksliai apskaičiuoti, perkeliant eskizą i didžiules drobes. Ar jau pradėjote šį projektą?
– Esu jau pradėjęs, dvi savaites jau tapau, pertapau ir vėl iš naujo imuosi darbo. Tai gana sudėtingas procesas, kuriam reikia ne tik laiko, bet ir tinkamos, didesnės erdvės.
– Kas jums, kūrybiniame kelyje, suteikia daugiausiai inspiracijų?
– Manau, kad visi menininkai į šį klausimą atsakytų panašiai. Menininkas, kad ir nieko neveikia, jis kuria. Aš praktiškai viską matau paveikslais. Įkvėpti, iš tiesų, mane gali bet kas. Man patinka daugybė dalykų. Man patinka žmogus, ypač patinka tapyti žmones, tačiau šiuo metu neturiu pozuotojų, o iš nuotraukos nelabai noriu tapyti, kadangi joje neatsispindi tam tikri šėšėliai, atspindžiai, refleksai.
Man patinka erdvėje apčiuopiami dalykai, tačiau ateityje, jei nuspręsiu tapyti portretus, visgi teks tapyti ir iš nuotraukų, tiek pozuotojų nesurinksiu (šypsosi). Turiu tikrai dar daug idėjų, kurias noriu įgyvendinti, ir tikrai negaliu skųstis kūrybinėmis kančiomis.
– Tai tuomet esate labai laimingas žmogus.
– Tikrai taip (šypsosi).
