Vilniuje šiuo metu galima pamatyti parodą, kuri ne tik primena, bet ir po kaulelį išnarsto senuosius sovietinius ritualus. Sostinės „Vartų“ galerijoje surengta paroda pavadinta „Šventė“.
Parodos kuratorius – latvių kolekcininkas, verslininkas ir filosofas Maris Vytuolas. Anot jo, paroda skirta Latvijos ir Lietuvos valstybių atkūrimo šimtmečiui.
Tačiau tai nėra kokia įprastinė šventinė paroda, kurioje galėtume pamatyti Latvijos meno viršukalnes. Čia rodomų darbų autorius – žinomas latvių menininkas Janis Avuotinis (Janis Avuotinš), kurio kūryboje dominuoja istorijos temos.
Dar neseniai šventės ir minėjimai buvo galingas sovietų valdžios manipuliavimo įrankis. Proginiai renginiai buvo primesti žmonėms ideologiniais tikslais.
Didžiausias skirtumas nuo laisvos šalies švenčių buvo tas, kad privalomos ir valdžios kontroliuojamos viešos demonstracijos ne tiek skatino, kiek naikino žmonių bendrumo jausmą. Visi savanoriški bendruomenės sumanymai buvo draudžiami, nes kėlė grėsmę Komunistų partijos galiai.
Varpas aidi mieste
„Šventė“ – didžiausia J.Avuotinio surengta personalinė paroda. Ji neapsiriboja galerijos sienomis, pasiekia net ir šalia stovinčios Šv.Kotrynos bažnyčios bokštus.
Paroda prasideda galerijoje pakabintu varpu, kuriuo paskelbti šventę gali kiekvienas lankytojas. Seną laivo varpą menininkas pasiskolino iš vieno Latvijos muziejaus, o prie jo derančią storą virvę pagal senovinius pavyzdžius nupynė šios srities žinovė.
Pradėjus tuo varpu skambinti jo garsas nuaidi ne tik per visas galerijos sales.
„Įdomu stebėti, kaip žmonės pradeda dairytis, kurgi kabo tas skambantis varpas. Juk Šv.Kotrynos bažnyčios bokštuose varpų nėra. Tačiau menininkas būtent ten įtaisė specialias kolonėles, per kurias iš salės perduodamas garsas. Todėl galerijoje varpu skambinantis žmogus iš tiesų skambina visam miestui“, – sakė „Vartų“ savininkė Nida Rutkienė.
Palieka žymę istorijoje
Vos įžengus į galeriją pirmiausia į akis krinta ne varpas, o didžiulė fotografijų mozaika. Ją menininkas sumontavo iš daugybės archyvuose surastų švenčių vaizdų. Minios žmonių, plakatai, šventinė nuotaika tiesiog tvyro ore.
Iš pradžių net sunku susigaudyti, kokių švenčių vaizdus matome, – prieškario, sovietmečio ar Sąjūdžio laikų? Norintiems geriau įsižiūrėti menininkas pasiūlo patiems prisidėti prie šventinės drobės kūrimo.
Ant nedidelės lentynėlės guli moneta, o prie istorinės švenčių mozaikos stovi kopėčios. Palypėjus jomis galima pasiekti bet kurią mozaikos vietą ir palikti savo ženklą. Mat visas kūrinys padengtas specialia danga, kurią moneta galima nutrinti kaip apsauginį loterijos bilieto sluoksnį.
Temų ieško dokumentuose
J.Avuotinis savo kūrinių motyvus atranda vartydamas istorijos dokumentus. Dažniausiai tai nuotraukos. Jų menininkas ieško ne tik valstybiniuose ar privačiuose archyvuose, bet ir sovietinių žurnalų puslapiuose, senuose turizmo vadovuose. Tinka jam ir socialistinio realistinio stiliaus piešiniai, kiti meno kūriniai.
Populiaraus iliustruoto sovietmečio žurnalo „Ogoniok“ puslapiuose išvydęs to meto herojų portretus menininkas sumanė sukurti savą didvyrių muziejų. Vienoje „Vartų“ salėje galima rasti muziejinę vitriną, kurioje rodomi auksu puošti skulptūriniai portretai.
„Vyresnės kartos lankytojai tuojau pat atpažins populiarius sovietmečio personažus, o jaunimui taip pat turėtų būti įdomu“, – šypsojosi J.Avuotinis. Kitose salėse kabantys tapybos darbai su pionierių ar balerinų atvaizdais tarsi papildo ironiškąjį muziejų.
Nors autorius kuria instaliacijas, fotografijas, skulptūras, pagrindinė jo kūrybos priemonė – tapyba. Didžiuliuose paveiksluose – tuščios pakylos su iškilmingomis, teatro sceną primenančiomis užuolaidomis. Atrodo, kad visai neseniai čia stovėjo stalai su kokio nors partijos suvažiavimo atributika, o už jų sėdėjo svarbiausi šventės dalyviai.
Latvių kūrėjas, žiūrovams pateikdamas akivaizdžias užuominas į sovietmetį, tiesiogiai nieko nekritikuoja. Į istorinį rūką nugrimzdę paveikslai daugeliui gali sužadinti ir malonius, nostalgija dvelkiančius prisiminimus. Kitiems sovietinės didybės vaizdai sukelia tik kartų juoką.
Dėkingas lietuviui
Tačiau kažin ar galima pasakyti, kad J.Avotinis savo kūriniuose kalba apie praeitį. Viskas, ką iš ten atsinešame, egzistuoja čia ir dabar. Muziejaus lentynose atsirastų vietos ir šių laikų herojams, o tuščiose scenose galėtų patogiai įsikurti ir šiuolaikinių partijų vadovybė.
Panašų požiūrį į praeitį visai neseniai galima buvo pamatyti Nacionalinėje galerijoje surengtoje Deimanto Narkevičiaus parodoje „Dėmės ir įbrėžimai“. Pasirodo, kad tai – ne atsitiktinumas.
Senelio pasakojimų apie prieškario Latviją prisiklausęs J.Avotinis ilgai svarstė, ką galėtų sukurti apie tuos laikus ir jo paties atmintyje išlikusį sovietmetį. O pamatęs D.Narkevičiaus filmus bei pasikalbėjęs su lietuvių menininku latvis aiškiai suprato, kokiu būdu jis pats galėtų kalbėti apie Latvijos istoriją.
Kad tai jam puikiai sekasi, liudija ir kolekcininkų susidomėjimas J.Avotinio kūryba.
