O kovo 22 – balandžio 15 d. Vilniaus dailės akademijos parodų salėje „Titanikas“ veiks bendra mokyklos mokytojų ir mokinių kūrybos paroda. Ta proga kalbinu šių renginių kuratorę, vieną ryškiausių šiuolaikinių Lietuvos menininkių ir J. Vienožinskio dailės mokyklos mokytoją Kristiną Inčiūraitę.
– Tavo kūryba, plačiai žinoma šiuolaikinio Lietuvos meno lauke, dažnai yra pagrįsta bendradarbiavimo principais. Į savo projektus įtrauki įvairius muzikos kolektyvus, specifines bendruomenes, taip pat – moksleivius. Tai stipriai skiriasi nuo visuomenėje dar labai gajaus stereotipo, kad menininkas – tai atsiribojusi nuo pasaulio, dirbtuvės tyloje kurianti asmenybė... Kaip apibrėžtum bendrą veiklą su kitais kūrėjais, vaikais, etc. ? Kodėl tai gali būti įdomu, svarbu, naudinga, unikalu?
– Modernizmo epocha sukūrė atsiribojusio nuo aplinkos menininko tipažą, nes būtent tuomet buvo vertinamas menininko unikalumas, jo individualus požiūris į pasaulį. Tačiau šis požiūris kardinaliai pasikeitė, kai buvo įžengta į postmodernizmo „brūzgynus“, kuriuose galime išsitraukti kokią nors tarpdisciplininę „šaką“, ir įvairiai su ja žaisti. Mūsų dienomis tampa įprasta skirtingose srityse dirbantiems žmonėms bendradarbiauti, dirbti kartu, norint eksperimentuoti – ieškoti netikėtų sąlyčio taškų ir, kas svarbiausia, – dalintis patirtimi.
Be abejo, paprasčiausia į kūrybinę praktiką įtraukti to paties meno lauko dalyvius, kurie žongliruoja tuo pačiu šiuolaikinio meno konteksto žodynu – žinomos žaidimo taisyklės abejoms pusėms, nesunku surasti bendrą kalbą ir „saugiai“ papildyti vienas kitą. Kur kas sudėtingiau dirbti su kitokią patirtį turinčiais kūrėjais. Aš dažnai bendradarbiauju su muzikinę veiklą plėtojančiais jaunais žmonėmis, kurių daugelis, dirbdami su manim, neretai pirmą kartą bando suvokti kas yra šiuolaikinis menas, o aš irgi žengiu naują žingsnį į jų muzikinio gyvenimo kasdienybę. Tai didelė rizika – juk galime nesusikalbėti, nesuprasti vienas kito. Galop nematyti bendradarbiavimo prasmės. Kadangi aš inicijuoju tokius projektus, man sunkiausia būna užmegzti kontaktą, sudominti projektu savo partnerius. Galų gale, kalbant apie galutinį rezultatą, svarbu, kad jis praturtintų abi puses.
– Savo projektuose ne tik kvieti dalyvauti kitų meno sričių kūrėjus, bet ir sugalvoji jiems keistus, prieštaraujančius įprastai jų veiklai vaidmenis...
– Sakykim, „Liepaičių“ ar „Dagilėlio“ choristai yra homogeniško „kūno“ nariai, kolektyviai atliekantys muzikinius kūrinius prieš auditoriją, o mano projekte „Fragmentas kaip priežodis“ jie išsiskaido po vieną erdvėje. Choristai savo pasirinktiems žiūrovams atlieka savo pasirinktą mėgstamą kūrinį. Taigi choro vientisumas suardomas, jis tarsi virsta savo priešybe, keičiasi žaidimo taisyklės – čia choro narė (-ys) renkasi savo klausytoją ir jam atlieka kūrinį tiesiai į ausį – konstruojamas intymumas, tiesioginis ryšys su žiūrovu.
Choristams tai itin netikėta patirtis. O klausytojams laukimas, kol choristas priartės ir paniūniuos melodiją, taip pat tampa intriga – kas, kada ir kiek kartų jiems asmeniškai atliks kūrinį. Juk paprastai muzika viešose vietose „okupuoja“ mūsų ausis – tai preciziškai rinkodaros sukalkuliuota, nuolat muzikos garsus (re)produkuojanti erdvė. Tad būtent garso, muzikos laukimas tampa geidžiamu, tampa deficitu. Juk šiandien nebemokame laukti. Paprastai laukimo akimirką traukiam iš kišenių išmanųjį mobilųjį telefoną ir nerimastingai maigome jo ekraną.
Su jaunais žmonėmis realizuojami projektai tampa mūsų gyvenimo įpročių kvestionavimo eksperimentais. Pateikiau tik vieną projekto pavyzdį, bet kiekvienu projektu bandome išsiaiškinti, kaip jis gali vienaip ar kitaip dekonstruoti ar rekonstruoti įprastines mūsų patirtis.
– Kovo viduryje Nacionalinėje dailės galerijoje vyksiančioje konferencijoje „Meno edukacija – patirtys ir iššūkiai“ bus pristatytas Tavo sukurtas performansas „Kiaurymių orkestras“, kuriame bendradarbiauji su Balio Dvariono muzikos mokyklos moksleiviais, vadovaujamais žinomo atlikėjo, pedagogo Kęstučio Vaiginio. Papasakok plačiau apie tai...
– Ir konferencijoje, ir muzikiniame performanse skiriamas dėmesys vaikų kūrybiškumui, sąlygoms jam plėtotis. „Kiaurymių orkestras“ yra mano inicijuotas projektas, įgyvendinamas ne tik su puikaus džiazo virtuozo, saksofonininko Kęstučio Vaiginio auklėtiniais – mokyklos džiazo ansamblio nariais, bet ir Justino Vienožinskio dailės mokyklos jaunimu. Tai bendras kūrybinis produktas – daug žmonių prisidėjo prie vizualinės ir muzikinės dalies tam, kad būtų atkreiptas dėmesys į mus supančią miesto aplinką.
Atlikome tyrimą, kuriame dalyvavo virš šimto dailės mokyklos moksleivių. Jie fiksavo Vilniuje apleistus pastatus – kokie labiausiai apleisti miesto statiniai jiems krenta į akis? Iš labiausiai populiarių apleistųjų išsiskyrė Vilniaus koncertų ir sporto rūmai. Jo detalės: langai, kiaurymės mūsų projekte tapo pilkomis poroloninėmis masėmis, savarankiškais objektais, iš kurių modeliuojama erdvė muzikiniam pasirodymui. Dailės mokyklos jaunimas taip pat bandė iššifruoti graffiti užrašus ant šių apleistų rūmų sienų, kurie persikėlė kaip vaizdo projekcija su bėgančiomis tekstų, žodžių eilutėmis ant poroloninio objekto.
Į šį kontekstą su savo muzikinėmis improvizacijomis įsiterpia jaunieji muzikos mokyklos kūrėjai. Jie kuria kompoziciją, skirta šioms apleistoms pastato erdvėms. Kėlėm klausimą – kaip įgarsinti kiaurymes, pastato tuštumą? Kaip čia švilpia įsisukęs vėjas, kaip dunda ar šlama apleisti, erozijos veikiami pastatų paviršiai? Pasitelkiama vaizduotė – kas tarsi nebematoma ar nebegirdima – tampa mūsų domėjimosi objektu.
– Apleisto legendinio Vilniaus pastato – buvusios kultūros, muzikos renginių erdvės estetika dailės mokyklos moksleiviams tikriausiai yra gana artima... O kaip į tavo pasiūlytą iššūkį reagavo jaunieji B. Dvariono mokyklos muzikantai?
– Pasak jų vadovo Kęstučo Vaiginio, tai itin sunki užduotis vaikams, kurie į muzikinį pasaulį žengia pirmus žingsnius. Kai kurie iš dalyvių labai jauni ir jiems būtų kur kas lengviau išmokti muzikinę kompoziciją, nei improvizuoti, kurti patiems. Pristatomas nehierarchizuotas muzikinis renginys – čia kiekvienas ansamblio narys tampa kūrėju. Taigi, jauno žmogaus saviraiška, fantazija, nepaisant jo amžiaus ir patyrimo, tampa didžiausiu projekto privalumu ir kūrybiniu iššūkiu patiems dalyviams.
– Tavo kuruojama dailės mokyklos jubiliejaus paroda VDA „Titanike“ taip pat nelabai tradicinė, parengta be jokių „proginių“ formalumų... Ir čia kiekvienas meno kūrinys bus sukurtas remiantis mokytojo ir mokinio bendradarbiavimu?
– Nors paroda yra skirta paminėti Justino Vienožinskio dailės mokyklos 60 metų veiklos jubiliejų, joje labai nesinorėjo tų stereotipinių „jubiliejinių“ antpečių – darbų traukti iš turtingų mokyklos fondų, bet veikiau inicijuoti tuos „horizontaliuosius“ ryšius – pristatyti bendrus šiandien dirbančių mokytojų ir besimokančių mokinių kūrybinius eksperimentus.
Visi projekte dalyvaujantys pedagogai yra garsūs šiuolaikinio meno lauko dalyviai. Jie ieško tam tikro savito santykio su savo ugdytiniais: vieni pateikia užduotis, suformuoja problematiką, įsiterpia į kūrybinį procesą iš dalies skiepydami savo pačių meninės kūrybos principus ir pasaulėžiūrą, bet tarsi lieka nematomi, kaip pavyzdžiui, Arūnas Gudaitis, Džiugas Katinas, Donatas Jankauskas, Linas Liandzbergis, Tomas Martišauskis, Aurelija Maknytė. Kiti pedagogai labiau įsitraukia į bendrą kūrybinį procesą: tai Audrius Novickas, Linas Jusionis, Birutė Zokaitytė ir kt. Paroda šakojasi į visas puses – joje akcentuojami komunikaciniai edukacijos aspektai ir kūrybinio proceso žaismė, stengiantis mokyklos auklėtinius kuo anksčiau įtraukti į Lietuvos meno lauką ir modeliuoti demokratišką, atvirą, šiuolaikinę meno mokyklos viziją.
– Meno edukacija, pažinimas – šiuo metu itin populiarios diskusijų temos. Lietuvos dailės institucijos, vienos veržliau, kitos – atsargiau imasi novatoriško edukacinio darbo, stengiantis pritraukti įvairaus amžiaus ir pomėgių žiūrovus. Kaip, žvelgiant iš Tavo pedagoginės ir kūrybinės patirties (juolab, kad dažnai dalyvauji įvairiuose projektuose užsienyje, daug keliauji, stebėdama įvairių pasaulio šalių, žemynų visuomenes, kultūrą, socialinį gyvenimą), galėtum apibrėžti mūsų situaciją šiuo požiūriu? Ar Lietuvos visuomenė yra kultūringa, išprususi, ką būtų galima šioje srityje dar nuveikti?
– Krenta į akis, kad Lietuvoje yra itin didelė atskirtis tarp miesto ir regionų. Tuo tarpu, sena tiesa – kuo demokratiškesnė ir ekonomiškai labiau išsivysčiusi valstybė, tuo tolygiau ugdymo programos įgyvendinamos skirtinguose jos taškuose, taigi, labiau vertinamas ir humanitarinis ugdymas, skiepijamas subtilus meno konteksto vertinimas ir panašiai.
Pirma grandis šiame procese žinoma yra tėvai, vaikams laisvalaikiu skiepijantys domėjimąsi menu, antroji – su menu supažindinantys pedagogai, turintys sudominti mokinį, užmegzti glaudų ryšį su juo. Trečia – pati valstybė, kurios pareigia – inicijuoti ir remti įvairiais meno edukacijos programas bendro lavinimo įstaigose (ekskursijas į muziejus, susitikimus su menininkais ir pan.).
– Būtų labai įdomu išgirsti Tavo, kaip dailės mokytojos, veiklos credo.
– Manau, kad jaunam žmogui svarbu perteikti ne tik meno žinias, supažindinti su meno istorijos, šiandieninio meno kontekstu, bet ir padėti tas žinias praktiškai pritaikyti, ypač kolektyvinam darbe. Pamokose neretai duodu kūrybines komandines užduotis, kai įgytas žinias bandome pritaikyti didesnėje kūrybinėje grupėje.
Akivaizdu, kad komandinio darbo rezultatas įdomesnis ir įspūdingesnis, nei atlikus individualias kūrybines užduotis. Mokomės dalintis užduotimis: panaudojamos geriausios kiekvieno savybės, įgūdžiai – vienas geresnis idėjų generatorius, kitas – idėjų realizuotojas. Mokykloje turbūt svarbu ugdyti ne šiaip meniškos sielos žmogų, bet ir gebantį kolektyviai kūrybiškai spręsti užduotis – tie gebėjimai ateityje pravers įvairiose gyvenimo srityse, net jei dailės mokyklą baigęs talentingas žmogus ir netaps praktikuojančiu menininku.
– Ačiū už pokalbį
