Jau kelis dešimtmečius Niujorke gyvenančiam kūrėjui Lietuvą primena net ir lietus Manhatene, o visi lietuviai jam šiandien „yra įdomūs jau vien todėl, kad kalba lietuviškai“. Todėl jis kviečia tautiečius bent virtualiai užsukti į jo paauglystės kambarį Klaipėdoje, kuriame prieš trisdešimt metų filmavosi Andrius Mamontovas, vaidindamas Vlado Bagdono herojaus sūnų.
Atsakydamas į projekto „Aš myliu Lietuvą“ klausimus jis buvo atviras: „Visi atsakinėjam į šiuos klausimus, nes mylime Lietuvą ir norime tą pasakyti bent šimtmečio proga, bent tokios anketos formatu“.
– Jūsų šaknys – kur gimėte ir augote?
– Gimiau Plungėje, ten augau iki 7 metų. Po to tėvai persikėlė gyventi į Klaipėdą. Ten baigiau mokyklą, o 18 metų išvykau į Vilnių.
– Smarkiausiai į atmintį įsirėžęs vaikystės prisiminimas?
– Saulėta diena, supuosi kieme sūpynėse, saulė plieskia į akis, todėl supuosi užsimerkęs. Matyt nieko svarbesnio neįvyko – nei prieš tai, nei po to. O gal tai viso labo tik kažkokio sovietinio filmo kadras apie saulėtą vaikystę? Gali būti...
Bet neabejotinai tikri ir vieni gražiausių prisiminimų iš vaikystės yra mūsų keturių – mano sesers Ramunės ir kiek vyresnių pusseserių Linos ir Astos Bogužaičių – pasivaikščiojimai po Šilalės miškus mano tėvo gimtam Šilų kaime, kai mus keturis vasarą palikdavo porai savaičių su močiute. Visada ir visur mus lydėdavo juodas močiutės šuo Čarlis.
Tai buvo tikrų tikriausi pasivaikščiojimai, mat Lina mums sekdavo fantastiškiausias ir nesibaigiančias istorijas apie mūsų penkių (kartu su Čarliu) tolimas keliones ir nuotykius. Kurdavo ekspromtu, beeidama.
Lina nuo mažens turėjo nepaprastai lakią vaizduotę ir ypač raiškų pasakotojos talentą, be to, ji jau tada buvo perskaičius daugybę knygų – Jules'io Verne'o, Alexandre'o Dumas, Stanislawo Lemo ir kitų. Mes po tuos visus pušynus vaikščiojom tarsi užburti „mūsų“ istorijų – ir juokingų, ir pavojingų, visada vaizdingų... Fantazija ir realybė tada buvo visiškai persipynusios. Tai buvo geriau nei filmai, geriau nei tikros kelionės.
Beveik jokių detalių nepamenu, bet stebuklingų nuotykių įspūdis išlikęs iki šiol, net dabar galiu girdėti tas intriguojančias Linos balso intonacijas...
– Smagiausia lietuviška šventė? Kaip švenčiate jūs?
– Smagiausia šventė galbūt Velykos. Iš vakaro su vaikais dažom kiaušinius pačiu paprasčiausiu būdu – su svogūnų lukštais ir siūlais. Procesas negudrus, bet labai smagu kartu tai nuveikti.
O Velykų rytas dažniausiai būna giedras, daužom margučius dvikovose... Tiesa, Angela (mano žmona) išvakarėse išslapsto po visą butą daugybę margaspalvių plastikinių tuščiavidurių kiaušinių, į kuriuos prideda saldainių. Velykų rytą vaikai verčiasi vienas per kitą ir žaibiškai juos rankioja iš visų įmanomų slaptaviečių.
Būna daug alaso ir krykštavimų. Tokios tradicijos, žinoma, nebuvo, kai augau aš, bet man ji patinka, kadangi vaikų tarpusavio lenktynės visada būna baisiai juokingos.
– Pati gražiausia Lietuvos vieta?
– Kuršių Nerija. Fantastiškos jos kopos, baltutis smulkus smėlis, pušynai, jūros vėjas. Visus pasaulio paplūdimius visada mintyse lyginu su Kuršių Nerijos smėlio kokybe, tarsi tai būtų kažkoks tobulybės etalonas.
Yra daug gražių vietų Lietuvoje, bet man Kuršių Nerija užima išskirtinę vietą dėl savo trapaus grožio ir daugybės malonių prisiminimų. Tai unikali vieta.
– Geriausias Lietuvos miestas?
– Vilnius. Kauno gerai nepažįstu, o Klaipėda, nors ir mielas, visgi yra nedidelis miestelis, palyginti su Vilniumi. Nejaugi kas nors į šį klausimą atsakė kitaip?
– Mėgstamiausias Lietuvos istorijos veikėjas?
– Nežinau, ar tinka žodis „mėgstamiausias“ istoriniam veikėjui, tarsi tai būtų kokie ledai. Iš „romantiškųjų“ tebūnie Vytautas Didysis. Nes jo vardas man žinomas seniausiai ir susijęs su slaptu vaiko pasididžiavimu mūsų šalies istorija.
Bet man asmeniškai svarbesnė yra ta Lietuvos istorijos dalis, kurią aš pats patyriau ir mačiau savo akimis, t.y. Sąjūdžio laikai, Kovo 11-oji – nepriklausomybės paskelbimas. Turiu tos mano matytos istorijos mėgstamą veikėją, kurio ramus ir monotoniškas balsas tapo visos „dainuojančios revoliucijos“ kamertonu.
Mačiau kaip šis žmogus buvo pasiryžęs padėti galvą už laisvę ir teisybę, o jo balsas nedrebėjo net artėjant sovietų tankams.
– Lietuvos asmenybė – menininkas, politikas ar kitas žmogus, su kuriuo norėtumėte papietauti ir nuoširdžiai pasikalbėti?
– Tikrai norėčiau papietauti ir pasikalbėti su Gintaru Sodeika, Oskaru Koršunovu, Alfonsu Andriuškevičiumi... Bet ne todėl, kad jie yra žinomi menininkai, o todėl, kad jų jau senokai nemačiau, pasiilgau jų humoro jausmo! Mat nuoširdus pokalbis gali užsimegzti tik su senais bičiuliais.
Žinoma, Lietuvoje yra daug įdomiu asmenybių, žinomų ar nežinomų, bet vargu ar per tą „pietų pertrauką“ tos asmenybės atsiskleistų. Žmonės atsiskleidžia, kai kartu dirbi, arba ekstremaliose situacijose, o ne prie pietų stalo. Kita vertus, kiekvienas žmogus yra unikalus ir todėl įdomus savaime. Man visi lietuviai yra įdomūs jau vien todėl, kad kalba lietuviškai.
Jei būtų galima rinktis ir iš tų, kurių jau seniai nebėra tarp mūsų, tai norėčiau nueiti kavos su Salomėja Nėrimi.
– Mėgstamiausia lietuviška daina?
– Yra dainos, kurios veikia lyg laiko masina – t. y. nukelia į tolimus laikus. Tokios man yra „Hiperbolės“ dainos. Niekad nepamiršiu to jaudulio, kurį jaučiau būdamas paauglys savo pirmame roko koncerte prieš „Hiperbolės“ pasirodymą scenoje.
Tos dainos – autentiškas ano laikmečio įrašas, nesvarbu, kad ne pats kokybiškiausias. Užtat kiek daug ten hiperbolizuotos aistros! Iki šiol gali pajusti sovietinio roko šiurpuliuką besiklausydamas dainos „Laimei”, pasijusti skaudžiai įsimylėjęs klausydamas „Sugrįžk“. Gali iš naujo patirti išsiskyrimo dramą su „Pamiršk mane“ ar pasijusti kietu patriotu klausydamas dainos „Kelio pradžia“.
Labai „atmosferinė“ yra ir Andriaus Mamontovo „Laužo šviesa“ iš filmo „Kažkas atsitiko“. Nors senokai jos neklausiau, ji išlieka svarbi savaime, kaip laiko dokumentas, nes puikiai rezonavo su to meto jaunimo emocijomis.
Beje, praėjus metams po filmo „Kažkas atsitiko“ premjeros tikrai atsitiko kažkas neįtikėtina. Klaipėdoje buvo filmuojamas filmas „Parodų rūmai“, kuriame vaidino Andrius Mamontovas, trumpam „pasiskolintas“ filmui iš privalomos tarnybos sovietų armijoje.
Jis vaidino Vlado Bagdono herojaus sūnų, moksleivį.
Geras „bajeris“ buvo tai, kad kelios filmo scenos buvo filmuojamos mano tėvų bute, ir mano kambarys tapo Andriaus herojaus kambariu. Net mano mokyklinė uniforma buvo paskolinta filmui, t. y. Andriui, nes dydis tiko. Aš buvau ką tik baigęs vidurinę mokyklą.
Atsimenu turėjau juostinį magnetofoną ir vienoje jo juostų buvo naujas „Foje“ įrašas su „Laužo šviesa“, „Keistas pasaulis“ ir kitomis dainomis. Kartą užėjęs į savo kambarį aptikau Andrių besiklausantį savo muzikos per mano ausines, iš mano juostinio magnetofono. Jis tada droviai pasakė, kad seniai ją girdėjo (tikriausiai todėl, kad buvo armijoje).
Visa tai dabar atrodo tarsi sapnas. Bet štai visai neseniai atsitiko ne mažiau keistas dalykas. Smalsumo vedamas paieškojau internete „Parodų rūmai. Filmas”. Ir staiga pasirodė 2,5 min trukmės to filmo fragmentas. Staiga išvydau savo kambarį ir dvidešimtmetį Andrių...
Visi daiktai jame – mano, net 1987 metų kalendorių ant sienos prisimenu. Iki skausmo pažįstami sienų tapetai, užuolaidos, mano lova su originaliais dryžuotais velveto apmušalais, kuriuos tėvai buvo gavę siuntiniu iš Amerikos. Net mano senasis molbertas ant spintos matyti.
Tiesa, įrėmintos nuotraukos ant sienos nesu turėjęs (čia jau filmo dailininkas padirbėjo), bet visa kita – autentiška mano asmeninė erdvė 1987 metais.
Va, nugrybavau per lankas kaip koks senukas su savo prisiminimais. Bet juk įvyko nedidelis stebuklas – „Laužo šviesa“ ką tik nušvietė mano kambarį, tokį, koks jis buvo prieš daugiau kaip 30 metų! Taip atrodė tipiškas paauglio kambarys tais niūriais sovietiniais laikais. Kviečiu visus į svečius! Ten rasite V.Bagdoną barantį jaunutį A.Mamontovą (dubliuota rusiškai):
– Mėgstamiausia lietuviška prekė, kurią mielai vežtumėte draugui lauktuvių?
– Lietuviška juoda duona, pasirodo, yra nepaprastai lietuviškas dalykas! Dėl man nesuvokiamų priežasčių niekur pasaulyje man neteko aptikti panašios duonos į mūsiškę. Pati skaniausia duona pasaulyje! O kur dar lietuviškos rūkytos dešros, „palengvicos“, skilandžiai.
Mielai visa tai vežčiau savo draugui lauktuvių. Tik ar tos gėrybės pasiektų tą mano menama draugą – čia jau kitas klausimas.
– Skaniausias lietuviškas patiekalas?
– Mamos cepelinai. Galima klausti ir bendriau: „Koks patiekalas skaniausias?“. Atsakymas vis tiek būtų tas pats.
– Penki gražiausi lietuviški žodžiai?
– Man tikrai gražus mūsų šalies pavadinimas „Lietuva“, nes primena lietų. Man gražus žodis „lietus“, nes asocijuojasi su Lietuva. Todėl kai lyja Manhatene, aš visada jaučiuosi jaukiai, kaip namie. Nėra gražesnių keiksmažodžių už lietuviškus: po paraliais, žalia rūta, žalty, gyvate, velniop, kad tave kur perkūnas... Gal nelabai funkcionalūs, tačiau pasakiškai gražūs.
– Trys lietuviams būdingi charakterio bruožai?
– Kūrybiškumas. Lietuvos aukštoji kultūra yra tikrai gero lygio. Deja, kūrybiškumas kartais pasireiškia ir neigiamai, kaip nustatytų normų ar susitarimų nepaisymas. Lietuviai yra labai savikritiški, todėl kartais būna per daug žiaurūs sau ir kitiems.
Darbštumas arba užsispyrimas siekiant užsibrėžto tikslo. Tiesa, kartais ši, iš pirmo žvilgsnio lyg ir sveika ambicija, gali virsti konkuravimu tarpusavyje su šalutiniu poveikiu – pavydu.
O jei atvirai, tai nelabai galima visų lietuvių suvesti į kelis stereotipus. Mes esam gana įvairūs. Ypač jaunoji karta, įtariu, yra visai kitokia, nei aš galėčiau apibūdinti.
– Mėgstamiausia lietuviška patarlė?
– „Nėra to blogo, kas neišeitų...“. Man patinka būtent šis, sutrumpintas žinomos patarlės variantas, nes yra mažiau nuvalkiotas ir linksmas.
– Jūs mylite Lietuvą, nes...?
– Nes ji man vienintelė. Akivaizdu, kad myliu Lietuvą, nes pildau šitą keistą anketą, kurios atsakymus mintyse turi visi lietuviai ir turbūt lygina su manaisiais, tarsi visa tai būtu svarbu. Visi atsakinėjam į šiuos klausimus, nes mylim Lietuvą ir norim tą pasakyti bent šimtmečio proga, bent tokios anketos formatu. Nes kai sakai „myliu“, tai viską atleidi.
Nieko nepadarysi, tenka mylėti Lietuvą su visais jos girtais vairuotojais, vaikžudėm motinom ir savanaudžiais politikais, su seksualiniais priekabiautojais ir jų aukom, su visais teisuoliais ir tamsuoliais, su visom portalų negatyviom antraštėm, kurias godžiai skaitau vien tam, kad apmalšinčiau savo ilgesį.
Myliu Lietuvą tokią, kokia ji yra, nes ją paveldėjau iš savo tėvų ir protėvių, ir visai nesvarbu, kad nevaldau nei vieno jos kvadratinio metro, nesvarbu, kad manęs ten net nėra. Mat esu Lietuvą pasiėmęs su savimi ir nešuosi ją visur, kur einu, skrendu ar važiuoju.
– Ko palinkėtumėte Lietuvai ir lietuviams būsimo 100-mečio proga?
– Linkiu mažiems vaikams skirti kuo daugiau meilės ir dėmesio, ūgtelėjusiems – suteikti visas sąlygas mokytis, šviestis, tobulėti, užsiimti mėgiama veikla. Linkiu apginti nuo juos mušančių tėvų, nuo bet kokių patyčių, netoleruoti mokytojų abejingumo matant patyčias.
Linkiu jauniems lietuviams ypač aktyviai ir atsakingai rinktis jų vertus politikus, nes tų žmonių darbo kokybė lemia gyvenimo sąlygas Lietuvoje ir bendrą šalies vystymosi spartą.
Linkiu Lietuvos žmonėms nesileisti kiršinamiems. Linkiu nepamiršti, kad mūsų šalis turi ypač klastingą kaimynę, kuriai jokia tiesa nėra svarbi. Jai svarbiausia, kad mes visi dėl tos menamos „tiesos“ susirietume tarpusavy. Nesileiskim skaldomi ir valdomi.
Linkiu turėti kuo daugiau pagarbos ir tolerancijos skirtingai nuomonei ar gyenimo būdui, bet visiškai netoleruoti išgėrusių vairuotojų, kadangi būdami išgėrę ir sėsdami prie vairo jie rizikuoja kitų žmonių likimais.
Linkiu apginti visas moterų teises!
Linkiu pagaliau sutvarkyti Lietuvos konstituciją, aktyviai balsuojant referendume už tai, kad Lietuvos pilietybė nebūtų atimama iš Lietuvoje gimusių žmonių. Iš tų, kurie siekia pilnavertiškai integruotis į Lietuvai draugiškų valstybių politinį gyvenimą priimdami tų šalių pilietybę.
Linkiu mūsų šalies žiniasklaidai visada jausti atsakomybę subalansuojant neigiamų ir pozityvių antraščių proporcijas savo portaluose. Mat dominuojantis slogus informacinis negatyvas įtakoja bendrą nuotaiką šalyje, kuria prastą šalies įvaizdį ir taip skatina žmones emigruoti. Linkiu nepardavinėti blogų naujienų tokia aukšta kana!
Linkiu Lietuvos jaunimui būti atviriems pasauliui, daug keliauti ir viską pamatyti savo akimis, bet iš visų jėgų kurti savo gyvenimą gimtojoje žemėje, nes, žinokit, kad nėra lengva prisitaikyti prie kitos kultūros, kitos kalbos bei tradicijų.
Linkiu lietuviams meiles ir pasidauginimo! Ir kad išvykusiųjų neatskirtumėt nuo gimtos šalies dirbtinai, tada Lietuva bus ir didesnė, ir stipresnė. Linkiu jaunutei mūsų valstybei bręsti politiškai, stiprėti ekonomiškai ir visur – visuose Lietuvos miestuose ir miesteliuose – ugdyti bei palaikyti mūsų kultūrą.
