Penkiolikos garsiausių sovietmečio dailės kolekcininkų rinkinius galima pamatyti Nacionalinėje dailės galerijoje atidarytoje parodoje „Tyliosios kolekcijos. Privatūs XX a. II p. Lietuvos ir Estijos dailės rinkiniai“.
Ne vienus metus brandintas Nacionalinės dailės galerijos direktorės Lolitos Jablonskienės sumanymas pagaliau įgavo parodos pavidalą. Ji jau seniai puoselėjo mintį pristatyti visuomenei daugeliui nežinomus, bet sovietmečiu didelę įtaką ne tik dailės, bet ir visos šalies kultūros gyvenimui dariusius meno rinkinius.
Sumanymą įgyvendino jaunosios kartos kuratoriai – lietuvės Eglė Juocevičiūtė, Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė bei estų menotyrininkai Raivo Kelomeesas ir Kadri Asmer.
Parodą drąsiai galima laikyti vienu svarbiausių Baltijos šalių jubiliejinių metų kultūrinių įvykių. Juk šalia dešimties lietuvių kolekcininkų rodomi ir penki to meto estų kolekcininkų rinkiniai.
Nėra čia tik latvių, kurių sovietmečio kolekcijos neišliko iki šių dienų.
Išgelbėjo estų erotiką
Ekspozicija tarsi sumontuota iš daugybės atskirų kambariukų. Kiekvienam kolekcininkui – po vieną. Dešinėje – lietuvių rinkiniai, kairėje – estų.
Vienas estiškas kambarys skirtas estų išeivijos atstovo Henno Kocho kolekcijai. Jo šeimai iš Estijos teko pasitraukti Antrojo pasaulinio karo metais. Finansininku Stokholme dirbęs H.Kochas kolekcionuoti meno kūrinius pradėjo ne Švedijoje, o 1979 metais lankydamasis Taline.
„Hennas buvo bendraujantis žmogus, domėjosi menu ir turėjo nacionalistinių polinkių – mes greitai tapome draugais ir bendražygiais idealistais. Grėsmė estų tapatybei ir kūrybiškumui buvo tokia didelė, kad mes su draugais rimtai svarstėme išvykti iš šalies“, – savo prisiminimuose rašė vienas iškiliausių Estijos tapytojų Leonhardas Lapinas.
H.Kochas ne tik pirko estų dailininkų darbus, bet ir padėjo jiems surengti parodas už SSRS ribų. Išskirtinis jo domėjimosi objektas – erotinis menas, kuris sovietmečiu buvo ignoruojamas.
Leninas miško glūdumoje
Iš bendro parodos konteksto išsiskiria žinomo estų verslininko ir miškininko Marto Eriko kolekcija, kurioje – ir pokario konceptualisto Ulo Soosterio paveikslai, ir vieno pirmųjų estų postmodernistų Raulio Rajangu kūriniai.
Iš sovietmečio kasdienybės motyvų sukomponuotuose R.Rajangu darbuose – ir komunistų partijos grietinėlė tribūnose, ir Vladimiras Leninas ar Nikita Chruščiovas. Akį patraukia ironiški sugretinimai – gyvenimas Rytuose ir Vakaruose, prabanga ten ir tragedija bei netektys čia.
„Kartą pamačiau labai keistą kūrinį. Niekas nepažinojo jo autoriaus. Mat gyveno jis kažkur miške, niekam nežinomoje glūdumoje, o visai netrukus tapo meno pasaulio sensacija.
Kai apsilankiau jo namuose, jis paprašė, kad padėčiau parduoti jo darbą. Man nepavyko parduoti, todėl teko nusipirkti pačiam. Po to nusipirkau dar vieną kūrinį. Ir dar vieną. Taip viskas ir prasidėjo“, – pasakojo M.Erikas.
„Kolekcionavimas – tai virusas, liga, todėl reikėtų gerai pagalvoti prieš to imantis“, – įspėjo kolekcininkas.
Tylus ir originalus
Tyliųjų kolekcijų paroda pirmą kartą vienoje erdvėje leidžia pamatyti ir kolekcionavimo virusu dar sovietmečiu užsikrėtusių lietuvių rinkinius. Net ir tuo metu jie nebuvo visiškai slapti. Juos galėdavo pamatyti kolekcininkų bičiuliai, menu besidomintys inteligentai ar muziejininkai.
Bet didžioji visuomenės dalis galėjo tik spėlioti apie šių kolekcininkų lobius, nes tik atskiri darbai iš privačių kolekcijų pasirodydavo solidžiose muziejinėse parodose.
„Aš labai tinku šiai parodai, nes pats esu tylus žmogus, nemėgstantis reklamos ir afišavimosi. Kuratorės mane ištraukė iš tamsaus dulkėto kampučio į dienos šviesą“, – sakė lietuvių kolekcininkas, radiotechnikos inžinierius V.Neniškis.
Prisiminęs fabrikinės sovietmečio buities pilkumą ir nuobodulį jis prisipažino, kad paveikslo įsigijimas anuomet buvo labai daugiaprasmis veiksmas. „Pirmiausia tai tarsi savo požiūrio įtvirtinimas, antra – lyg kokia tyli rezistencija. O svarbiausia, man tai teikdavo malonumą“, – dėstė V.Neniškis.
Pasak kolekcininko, jam buvo įdomūs būtent tie dailės kūriniai, kurie patikdavo nedaugeliui, todėl buvo gana lengva juos įsigyti už nedidelę kainą.
Dabar jis turi sukaupęs tikrai vertingą „tyliojo modernizmo“ autorių kolekciją – nuo tapytojų Eugenijaus Antano Cukermano ir Povilo Ričardo Vaitiekūno iki skulptorių Mindaugo Navako ar Petro Mazūro darbų.
„Mano manymu, nuo 1965 iki 1995 metų buvo Lietuvos meno aukso amžius. Buvo stipri priespauda, represijos, autoriai buvo persekiojami. Visa tai skatino kurti. O visuomenę tai skatino domėtis tų autorių kūryba. Mat nuėjęs į, pavyzdžiui, Valentino Antanavičiaus parodą jauteisi lyg atliktum kažkokį rezistencinį veiksmą“, – prisiminė V.Neniškis.
Sovietinės cenzūros paribiuose
Tyliosios kolekcijos augo valstybės kontroliuojamos meno rinkos paraštėse literatų, aktorių, gydytojų, architektų, inžinierių pastangomis. Jų rinkiniuose nusėdo šimtai tapybos, grafikos, skulptūros darbų.
Paroda „Tyliosios kolekcijos. Privatūs XX a. II p. Lietuvos ir Estijos dailės rinkiniai“ pasakoja penkiolika kolekcionavimo istorijų iš Lietuvos ir Estijos. Joje eksponuojama apie 700 kūrinių.
Lietuviškąjį segmentą sudaro Vilniaus universiteto profesoriaus V.Žuko, aktorių L.Noreikos, B.Gražio, architekto Z.Liandzbergio, gydytojos S.Mičelytės, filologo, radiotechnikos inžinieriaus V.Neniškio, medicininės įrangos inžinieriaus J.Žiburkaus, kino scenaristo, žurnalisto P.Morkaus, finansininko, auditoriaus E.Jakubausko kolekcijos.
Estiškąją parodos dalį sudaro M.Miliaus ir M.Leppo, kuriems dailės kolekcionavimas buvo gyvenimo būdas, taip pat verslininko M.Eriko, mediko M.Lembero ir Švedijoje gyvenusio finansų analitiko H.Kocho kolekcijos.
