Inžinierius, Lietuvos fotomenininkų bei Lietuvos žurnalistų sąjungų narys A.Švenčionis, kaip teko įsitikinti naujienų agentūrai ELTA, nors ir nepaprastai užimtas, tebėra jai ištikimas, savo bei kitų džiaugsmui atrasdamas bei meniškai įamžindamas vis naujus piliakalnius.
– Ar galėtumėte pripažinti, kad Lietuvos piliakalnių tema jus užvaldžiusi ilgam, nors šie metai Lietuvoje jau nėra paskelbti Piliakalnių metais? O kaip iš viso jais susidomėjote ir ar visus spėjote juos įamžinti?
– Niekas nežino, kas žmogaus viduje yra užslėpta. Mus supantis pasaulis susideda iš žemės, vandens, oro, ir tai, galima sakyti, yra mūsų namai. Piliakalniai – ne vien istoriniai ženklai. Tose vietose išliko prieš tūkstančius metų gyvenusių žmonių dvasia, bylojanti apie svarbią mūsų krašto praeitį. O juk tai – nepaprastai svarbu ir įdomu.
Lietuvos piliakalniai – istorinis-kultūrinis lietuvių tautos paveldas su gamtos ir žmogaus sukurtais pylimais, kalvomis, turintis ryšį su protėviais. Apipinti legendomis piliakalniai primena apie protėvių kovas, pasiaukojimą, jie tarsi pasakoja tautos istoriją.
Piliakalniai – lietuvių tautos ir valstybės gyvybingumo simbolis. 2017-ieji buvo paskelbti Piliakalnių metais, 2018-ieji – Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio metai, Lietuvos žmonių dvasinių vertybių puoselėjimo ir tautinės savimonės žadinimo metai. Visa tai, tikiu, neatsiejama nuo istorinio paveldo, – piliakalnių simbolio ar tautiškos giesmės žodžių „Iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia“.
Su šeima dalyvaudavome Joninių šventėje Kernavėje. Piliakalnių didybė užbūrė... Taip kilo mintis sukurti fotografijų ciklą „Būtsargiai – Lietuvos piliakalniai“. Žinoma, liko dar daug nenufotografuotų piliakalnių... Lietuvoje piliakalnių priskaičiuota per tūkstantį, o mano nufotografuota jų per šimtą... Dar yra ką veikti.
– Daug kas, atsidūręs prie piliakalnio (kad ir per ekskursiją), prisimena legendas apie juose paslėptus lobius. O kokios mintys paprastai sukasi fotomenininko galvoje? Apie geresnį rakursą, brėkštantį, ūkanotą rytą, apšvietimą, gal dar apie kažką „techniško“, be ko retai pavyksta kūrybinis sumanymas. Ar vienas leidžiatės į „pasimatymą“ su piliakalniu, ar su kokia nors kūrybine grupe?
– Laimingas tas, kuris turi dvasinį draugą, su kuriuo gali pasikalbėti, pasitarti. Man pasisekė. Visos mano sukurtos piliakalnių fotonuotraukos buvo inicijuotos vidinio balso – intuicijos, kuri kuždėjo, kad laikas važiuoti dirbti (fotografuoti) ir mėgautis praleistomis kūrybinėmis akimirkomis.
Žodžio „fotografija“ reikšmė yra piešimas šviesa. Tai galima pamatyti saulei tekant ir saulei leidžiantis. Ir mano, kaip menininko, tikslas, pasitelkiant šviesą ir šešėlius per formą bei turinį išgauti vaizdą. O kad fotografija būtų įdomesnė, įvairesnė, kartais naudoju „technines galimybes, – fotografuoju „kadrą ant kadro“.
Kūrybinėje kelionėje po piliakalnius dažnai mane lydi žmona Dana (su fotoaparatu) arba bičiulis poetas Gintas Dabrišius.
– Esate baigęs studijas Kauno technologijos universitete, tapote statybų inžinieriumi. Žvelgiant plačiau, piliakalnis – taip pat statinys, tačiau įdomu žinoti, ar nenuėjo vėjais žinios, jūsų įgytos kremtant aukštuosius mokslus? Kadangi ne vestuves fotografuojate, o daugelį savo darbų išdovanojate, tai turbūt ne iš fotomeno gyvenate?
– Baigiau studijas Kauno technologijos universiteto Statybos ir architektūros fakultete. Dirbu įmonėje UAB „Unitechna“ darbų vadovu: iš to ir valgau duoną kasdienę. O dvasiai lieka šeima ir laisvalaikis.
Na, piliakalnį galima vadinti statiniu. Tačiau visų pirma piliakalnis yra gamtos kūrinys, o žmogus jį pritaikė savo reikmėms.
– Ar tikrai jūsų, kaip fotomenininko, kūrybinis kelias prasidėjo nuo Birštono džiazo festivalio, kai 1980-aisiais pirmą kartą per fotoobjektyvą pažvelgėte į šį neeilinį muzikos įvykį?
– Mano, kaip fotomenininko, kūrybinis kelias prasidėjo nuo draugystės su fotomenininku Romu Juškeliu, su juo daug diskutuodavome apie fotografiją kaip meną. O džiazuoti (fotografuoti) tikrai pradėjau nuo 1980 metų Birštono džiazo festivalio.
Tiek atlikėjui, tiek klausytojui džiazas suteikia galimybę pasijusti savimi, trumpam nutolti nuo visuomenės sukurtų taisyklių, draudimų, ar nuobaudų. Kaip fotografas turėjau galimybių sukurti fotografijas tokių pasaulio džiazo muzikos įžymybių kaip Chickas Corea, Billy Cobhamas, Courtney Pine'as, Johnas Scofieldas, Lietuvos muzikantų Petro Vyšniausko, Vladimiro Čekasino, Vytauto Labučio, Nedos Malūnavičiūtės bei kitų.
Nuo 1980-ųjų iki 2018-ųjų iš viso devyniolikoje festivalių buvo eksponuojamos mano autorinės džiazo muzikantų fotografijos.
– Gal yra kokia paslaptis, kaip fotografijoje išgirsti muziką ar piliakalnio legendą, ir jūs jau spėjote tai įminti?
– Meninės įžvalgos prisilietimas prie praeities – metamas drąsus iššūkis. Kaip fotografas aš nesu istorikas, ir man labiau rūpi fotografijų meninė tiesa – tikrovės vaizduose įžvelgti praeities dvasią. Mistikos neieškau, bet ji skverbiasi pro tuos kalnelius, rūką ir aplink augančią augmeniją.
Piliakalnių paveikslo fotografavimas ir pati temos koncepcija daug priklauso nuo metų ar paros laiko, oro sąlygų, fotografo asmeninės psichologinės būsenos. Taigi peizažo žanras fotografijose pasirinkta piliakalnių tema vaizduoja gamtovaizdį, pabrėžiant ne tik metų, bet ir paros laiką (šviesos, tamsos) bei oro sąlygas.
Piliakalniai pasklidę po visą Lietuvą, todėl lankantis pasirinktuose piliakalniuose pagal metų laikus ir ne vieną kartą, dažnai tenka įvertinti gamtines sąlygas, šviesą ir tamsą, atskleidžiant meninę piliakalnių dvasią.
– Kandidato į Kauno tarybos narius anketoje 2015-aisiais nurodėte, kad esate pareigingas pilietis, kuris gali ir nori dirbti miesto labui. Toje pačioje anketoje minite, kad fotografija, kaip ir kulinarija, yra jūsų pomėgiai. Žinoma, dėl pastarojo pomėgio daug džiaugsmo tikriausiai patiria jūsų šeima, na, o fotografiją galbūt labiau laikytumėte savuoju gyvenimo būdu?
– Neišrinktas į Kauno tarybos narius, kaip kūrėjas daugiau laiko skiriu kūrybinei fotografijai, organizavau fotoparodas šalies miestuose (Kaune, Vilniuje, Kernavėje, Klaipėdoje, Birštone, Joniškyje) bei užsienyje (Baltarusijoje – Gardine, Lydoje, Latvijoje – Durbėje, Liepojoje), tad kaip Kauno „pareigingas pilietis“ garsinau Lietuvą ir Kauno miestą.
Kulinarijoje reikia fantazijos, žinių, kūrybingumo ir, žinomam, produktų: kepu naminę duoną, gaminu natūralius ledus, ir šeimai tai patinka.
– Retas menininkas dalinasi savo kūrybiniais planais, nes neperšokus griovio... O gal vis dėlto atskleisite, ką šiuo metu veikiate, kokius sumanymus artimiausiai ateičiai puoselėjate?
– Piliakalnių tema dar neužbaigta. Ir dar yra kitas noras – įamžinti istorinius LDK mūšių laukus, kuriuose vyko kovos. Tai – Žalgirio mūšis, Saulės, Durbės....
