Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos fakultete filosofiją ir meno teoriją dėstantis kultūrologas T.Kiauka – uostamiesčio menininkams gerai žinoma ir populiari asmenybė – jo su bendraminčiais įkurta ir vadovaujama kūrėjų asociacija „Klaipėdos kultūros bendruomenė“ brandina ir įgyvendina žvalias idėjas.
Vokietijos Heidelburgo universitete teologijos daktaro disertaciją apsigynęs T.Kiauka priklauso PEN klubui, aktyviai dalyvauja visuomeninėje veikloje, kuria projektus, rašo straipsnius, esė teologijos, filosofijos, meno temomis.
Klaipėdos kultūros padangėje daugiau kaip meno teoretikas, visuomenininkas ir publicistas garsėjantis T.Kiauka, surengęs savo dailės kūrinių parodą, pribloškė net kai kuriuos artimiausius savo draugus. Ne visi į Baroti galeriją gausiai sugužėję žiūrovai žinojo, kad jis laisvalaikiu pasineria į kūrybą - tapo paveikslus.
Pirmąkart T.Kiaukos tapybą parodų salėje išvydęs Klaipėdos meras Vytautas Grubliauskas irgi stebėjosi: „Akivaizdu, kad tarp mūsų yra universalaus mąstymo kūrėjų, jų daugiabriaunis talentas skleidžiasi įvairiomis kryptimis. Tokiu galėčiau pavadinti ir šios įdomios parodos autorių“.
Gimęs Šilutėje, bet vėliau su tėvais persikėlęs gyventi į Vilnių, T.Kiauka ten baigė anais laikais „konarskine“ vadintą Justino Vienožinskio dailės mokyklą. Vėliau tapybos ir piešimo jis mokėsi privačiai.
"Norėjau tęsti dailės studijas Vilniaus institute, bet neišlaikius vieno egzamino viskas pasisuko kita linkme. Atlikęs karinę prievolę, studijavau teologiją ir filosofiją Vokietijoje“, - pristatydamas savo parodą kalbėjo autorius.
Tai nėra pirmasis viešas T.Kiaukos atsivėrimas žiūrovams – anksčiau su pianistu ir dailininku Viktoru Paukšteliu jis buvo surengęs personalines tapybos parodas Klaipėdoje, Vilniuje ir Kėdainiuose.
Į kitas patalpas Aukštosios gatvėje laikinai persikrausčiusioje Baroti meno galerijoje eksponuojami anksčiau ir pastaruoju laiku T.Kiaukos nutapyti paveikslai. Parodoje dominuoja ryškiomis spalvomis žaižaruojantys gamtos peizažai ir prislopintų tamsių tonų abstrakcijos.
„Mane žavi impresionistų akimirkos atradimas, postimpresionistų būties aistra, fovistų spalvos geidulingumas, abstrakcionistų išdidi panieka daiktiškumui. Visa tai ir sudaro mano tapybos raidyną, iš kurio dėlioju savąsias reikšmes“, - kalbėjo T.Kiauka.
Modernybės kontekstų paveiktas parodos „Ne-pa-matyta“ autorius kaip gerus dėstytojus, iš kurių mokėsi tapybos paslapčių, prisimena iškilius šiuolaikinės lietuvių dailės atstovus Ričardą Vaitiekūną, Arvydą Šaltenį, Joną Gasiūną, Vytautą Šerį.
„Tačiau mano didžiausi autoritetai ir įkvėpėjai - Rembranto tapybos šviesa, Vermejerio erdvės virpesiai, De Chirico erdvėlaikio metafizika, Magrito sąmonės dekonstrukcijos. Ten aš pamatau tai, ko šiaip jau neįžvelgsi „plika akimi“, - prisipažįsta T.Kiauka.
Kūrėjas, kurio sieloje persipinasi menotyrinko įžvalgumas ir tapytojo aistra, savo kūrybos esmę apibūdina filosofiškai: „Pasaulyje nėra nieko nematyta ir nieko negirdėta – kas tuo netiki, tegul sugalvoja mintį, kokios anksčiau dar niekas nebuvo išsakęs. Kas šiandien atrodo nauja, rytoj jau bus pasenę. Naujumas - gerai užmaskuotos senosios iliuzijos, kurias įprasta vadinti „gyvenimo pažanga“.
Tokių priešpriešų akivaizdoje T.Kiauką, regis, labiausiai jaudina tai, ko „pažanga“, dažnai įvardijama kaip šiuolaikinės civilizacijos skleidžiama sumaištis ir triukšmas, nesunaikina, tai, kas jam yra tikra, paveiku bet tvaru, kas, pasak menininko, "atsilaiko prieš besočio laiko dievo Chrono rajumą".
Savo drobėse fiksuodamas įvairiais pavidalais atsiveriančių būties akimirkų trapumą T.Kiauka tarsi ieško to, ko dar nepamatė. Ne vien tiktai akimis, bet tam tikra metafizine rega ir klausa.
Parodoje smalsiai žvelgiantys į dailininko ir filosofo ranka nutapytas drobes žiūrovai galbūt irgi regi tai, ką jis matė arba ko nepamatė. Kūrybos vertinimai – įžvalgos reikalas.
T.Kiauka negali racionaliai paaiškinti, kam filosofui reikalinga tapyba, pusiau juokais svarsto apie viduriniojo amžiaus krizę? Kai aplink daug absurdo, kūryba išvalo protą, aštrina pojūčius - galima džiaugtis visiška laisve.
"Atsiduoti procesui ir laukti, ką paveikslas su tavimi padarys, - įdomi avantiūra. Tarsi kasinėtum savo sielą nežinodamas, ką ten užgriebsi“, - kalbėjo parodos „Ne-pa-matyta“ autorius.
