Taip radosi įspūdingas soliaografijos ciklas, parodomis keliaujantis po visą pasaulį.
Tokie paprastučiai – iš skardinių
Tardamasi susitikti su fotografijos pasaulyje sparčiai garsėjančiu panevėžiečiu – 36 metų Žilvinu Kropu, paprašau, kad jis atsineštų parodyti ne tik menines nuotraukas, bet ir unikaliuosius savo fotoaparatus.
Ž.Kropas yra alternatyviosios fotografijos atstovas, kūrybai jis naudoja „pinhole“ (lietuviškai: adata išdurta skylutė) principu susikonstruotą techniką, kai pro miniatiūrinę skylelę įspindusi šviesa fotografiniame popieriuje piešia saulės trajektoriją. Toks kūrybos būdas vadinamas soliaografija.
„Neturiu ko atsinešt, visi mano fotoaparatai kabo laukuose, miškuose ir miestuose“, – menininkas nustebina jau pirmu sakiniu.
Susitikus vyras paaiškina, kad turi padaręs 150 fotoaparatų – tokių paprastučių, iš įvairių gėrimų skardinių sukonstruotų įrenginių. Toji technika ir yra iškabinėta įvairiose vietovėse, ji dirbs ilgai, vaizdus gaudys kelis mėnesius ar net metus.
Skardinės prikabintos miške ant medžių, ant tiltų, stulpų, statinių lietvamzdžių, balkonų ir dar gausybėje vietų. Jos išdėliotos ir skirtingose vietovėse, kaimuose ir miestuose.
„Nenoriu sakyti, kur tiksliai. Jau pasimokiau. Kartą paviešinau, kur kabo mano „fotoaparatai“, tai jų neberadau. Gal švarinantieji gamtą nukabino, o gal kaip taromatų tarą surinko, juk tuščia skardinė dabar prekė“, – sako dabar jau atsargus Ž.Kropas.
Nepaiso jokių standartų
Anksčiau panevėžiečio alternatyvieji fotoaparatai kabėjo Vilniuje ir Anykščiuose, dabar keli kabo Panevėžyje, Biržuose, dar miške už Paįstrio.
Ten skardinės siūbuojasi daugiau nei metus.
„Vieta negyvenama, tikiuosi, niekas nebus aptikęs“, – šypsosi vyras.
Kuo ilgiau vyksta saulės kelio brėžimo procesas, tuo didesnė tikimybė, kad fotografiniame popieriuje radęsis paveikslas bus įdomesnis.
„Skardinės sienelėje su adata prabedu vieną ar kelias skyles, vidų išdažau juodai, kad patekusi saulė nemestų blyksnių, pasigaminu sandarų dangtelį, tada užtamsintame kambaryje į skardinę įdedu šviesai jautrų fotografinį popierių, uždarau dangtelį ir – aparatas paruoštas darbui“, – proceso detalių neslepia kūrėjas.
Ž.Kropas naudoja ir šiuolaikį, labai jautrų fotografinį popierių, ir seną, gamintą 1980 ar net 1963 metais. Kartais, dėl įdomesnio rezultato, tą popierių apdoroja švitriniu popieriumi. Tai duoda sendinimo efektą.
„Yra standartai, kaip „pinhole“ techniką susikonstruoti, kokio dydžio skylutę durti, kokį šviesai jautrų popierių naudoti. Aš darau kaip noriu, jokių patarimų neklausau, kartais vietoj vienos tradicinės skylės praduriu keturias“, – pasakoja Ž.Kropas.
Menams tiko ir močiutės namai Biržuose
Šone pradurta skylė atstoja tikro fotoaparato objektyvą, per ją besiskverbianti šviesa popieriuje brėžia saulės judėjimo kelią, kurį šviesulys padaro per dieną.
Kuo ilgiau savadarbis fotoaparatas kabo lauke, tuo daugiau saulės kelių atsiranda.
Paprastai Ž.Kropas skardines kabėti palieka 3 ar 6 mėnesiams. Per ilgą eksponavimo laiką fotografiniame popieriuje atsiranda ne tik saulės trajektorija, bet ir visokių papildomų dėmių, kurios visumoje sukuria unikalų piešinį.
„Kiekviena linija atspindi vieną dieną. Tarpai tarp jų reiškia, kad buvo apsiniaukę ar debesuota. Jei skardines sukabinčiau Turkijoje ar Ispanijoje, kur nuolat saulėta, visos linijos susilietų, matytųsi tik ištisinis blynas“, – taip Ž.Kropas įtikina, kad fotografuoti „pinhole“ būdu lietuviškas klimatas labai tinka.
Priklausomai nuo to, kokį vaizdą nori gauti, skardinių skylės nukreipiamos į dangų, medžius, pastatus.
„Štai čia – žmonos močiutės namai Biržuose“, – nuotrauką, kur per keistus saulės raštus matyti sena sodyba, komentuoja kūrėjas.
Esmė – mokėti atsirinkti
„Skardinėje vyksta cheminės reakcijos, reaguoja šiluma, oras, patekęs vanduo, popierius drėksta, pūva, pelija. Pelėsiai sukuria paslaptingus raštus. Kuo daugiau aplinkos poveikių, tuo vaizdas įdomesnis“, – aiškina pašnekovas.
Iš anksčiau kabėjusių 150 skardinių Ž.Kropas atsirinko tik 30 vaizdų. Paprastas, be šalutinių dėmių ar kitokių gamtos netikėtai suformuotų spalvinių ir figūrinių raizginių vaizdas jam neįdomus.
„Vertinu tuos atvaizdus, kurie sužadina keistą jausmą, norisi pasinerti ir gyventi tame vaizde. Tokio fotografavimo esmė – mokėti atsirinkti vertinga. Nesvarbu, kad nuotraukos lauki metus, jei joje nėra to, kas užkabina, dedi į šalį“, – sako menininkas.
Kadangi skardinės kabo įvairiose vietose, Ž.Kropas rengia tikslią apskaitą, užrašo jų koordinates, pažymi numerį.
Dėsningų skirtumų, nuotraukas skiriančių vieną nuo kitos priklausomai nuo to, kuriame mieste ar vietovėje kabėjo, Ž.Kropas neįžvelgia. Iš visų skardinių išimtame fotografiniame popieriuje būna vis kitoks vaizdas.
Tai kam tada skylėtąsias skardines vežioti po visą Lietuvą, blaškytis po miškus?
„Toks kūrybinis procesas. Čia įkalinamas laikas, visuose miestuose atvaizdai bus skirtingi. Ir įdomu matyti, kaip skirtingi“, – šypsosi menininkas.
Iš nuskendusios upėje – visas šedevras
Anot Ž.Kropo, su skardinėmis nutinka keistų dalykų: jos nukrenta, patenka į vandenį, sutraiškomos, sušąla į ledą – būtent iš tokių gaunami šedevrai.
„Šitą sutraiškė žoliapjovė“, – rudų atspalvių fone keistai išsilenkusias saulės linijas rodo menininkas.
Vaizdas kitoje įdomioje nuotraukoje – po to, kai skardinė daug kartų vis krito nuo lietvamzdžio.
Akį traukia ir lyg iš praeities žvelgiantis Raguvėlės dvaras.
Ž.Kropo nuomone, unikaliausias kūrinys pavyko iš patvinusioje upėje nuskendusios, vėliau iš vandens išgriebtos skardinės.
Nuotrauka taip ir atrodo – lyg paslaptingas, sodriai mėlynas povandeninis pasaulis. Ant drobės atspaustas vaizdas dabar kabo Biržų pilyje.
Paprastai Ž.Kropas savo kūrinius tiražuoja iki penkių, o šedevru vadinamą mėlynąjį kūrinį paliks vienetinį.
„Net jei jį kas nors nupirks, būsiu sąžiningas ir net sau neatsispausiu“, – sako jis.
Bėgo nuo konkurencijos lenktynių
Nei vaikystėje, nei jaunystėje Ž.Kropas fotografija nesidomėjo. Jis gimė ir augo Anykščių rajone, baigė Troškūnų vidurinę mokyklą, po to du kartus baigė Panevėžio kolegiją. Per pirmus trejus metus įgijo kompiuterių techniko specialybę, įstojęs antrą kartą gavo elektros ir automatikos įrenginių inžinieriaus diplomą.
Šiuo metu vyras dirba mažmeninėje prekyboje – parduoda įvairią buitinę techniką.
Menai į vyro gyvenimą įžengė prieš 7 metus.
Prekiaudamas brangiausia fototechnika ir pats tokią įsigijo, susidomėjo reportažine gatvės fotografija, vėliau žavėjo makropasaulis, buvo net nuklydęs į mados sritį.
„Laimė, šalia manęs atsirado šviesių protų iš menininkų pasaulio, kurie tiesiogiai ir netiesiogiai paveikė, parodė kitą kelią. Vieną dieną pardaviau visą brangią techniką ir dabar fotografuoju skardinėmis“, – pasakoja pašnekovas.
Anot Ž.Kropo, kai turi gerą fototechniką, nuolat trokšti dar geresnės, naujesnės, kad būtum konkurencingas. Dėl ramybės jis tokių lenktynių sąmoningai atsisakė, šeimos fotografijoms dabar užtenka ir kokybiško mobiliojo telefono, o menams kurti – skylėtų skardinių.
„Man labai nepatinka retušuoti nuotraukas. Jei tradiciniu aparatu fotografuodamas jų fotošopu neapdorosi, vėl būsi nekonkurencingas. O čia nieko nedarau, ištraukiu iš skardinės, nuskenuoju ir turiu. Viską, kas atvaizduota, gamta sukuria, net žiūrėti gera“, – sako menininkas.
Kad išliktų įdomus, keis pavidalą
Kalbėdamas apie kūrybą vyras nieko nepasakoja apie asmeninį gyvenimą, tik tiek, kad turi žmoną ir dukrą.
„Nemėgstu atvirauti. Ne todėl kad turėčiau kažkokių sukrečiančių paslapčių, o tiesiog esu paslaptingas, giliai mąstantis, apgalvojantis, viską sudėliojantis, labai atsargus, empatiškas ir nelinkęs atsiskleisti. Esu ramus, mėgstu būti toliau nuo pulko“, – taip save apibūdina unikaliųjų fotografijų kūrėjas.
„Būsiu neįdomus, jei darysiu tą patį“, – vyras paaiškina, kodėl šiemet baigs saulėraščių ciklą ir keis meninį pavidalą.
Kitąmet jis pristatys švytinčių augalų parodą.
Ž.Kropui netinka patarlė, kad batsiuvys be batų. Šeimos namus puošia daug jo fotografijų.
Patirtim dalijosi su moksleiviais
„Aš neišradau to saulėraščio, „pinhole“ naudoja visas pasaulis, gal tik pas mus kiek mažiau“, – sako Ž.Kropas.
Vyras džiaugiasi, kad, jam pradėjus fotografuoti aparatais iš skardinių, „pinhole“ susidomėjo ir kiti jo kolegos fotografai, ėmė bandyti.
Ž.Kropui negaila pasidalyti patirtimi, „pinhole“ jis sudomino ir moksleivius, skaitė paskaitą „Vyturio“ progimnazijos vaikams.
„Visi subedę nosis į mobiliuosius, o čia sužinojo, kaip iš paprastos skardinės pasidaryti įrankį fotografuoti ir pamatė rezultatą. Atrodo, keli tikrai tai išbandys“, – jaunosios kartos susidomėjimu džiaugėsi menininkas.
Parodos keliauja po pasaulį
Panevėžietis savo darbus eksponuoja socialiniuose tinkluose. Įdėjus naują kūrinį neretai užverda kūrybinės diskusijos. Atsiranda daug naujų pažinčių.
„Rašo, kviečia dalyvauti parodose. Mano menas daugiau domina užsieniečius nei lietuvius“, – pastebi pašnekovas.
Internetu užmezgęs ryšius, Ž.Kropas jau dalyvavo tarptautinėse parodose Meksikoje, Argentinoje, Kolumbijoje ir Baltarusijoje.
Dabar panevėžietis ruošia darbus tarptautiniam menų festivaliui Pietų Korėjoje. Jis teikė darbus šio festivalio atrankai ir ją perėjo, gavo kvietimą.
Šiemet Ž.Kropo laukia dar vienas atsakingas pasirodymas: jo kūryba bus pristatyta tarptautiniame „pinhole“ festivalyje Lenkijoje.
Panevėžiečiams artimiausiu metu kūrėjas prisistatys su paroda „Amorfo“ (graikiškai „Beformis“). Ją kūrė kartu su kolega argentiniečiu.
