Žinomas dailininkas pasidalino nuotrauka, kurioje užfiksuotas jo su broliu Remigijumi nutapytas kadenciją baigiančios šalies prezidentės Dalios Grybauskaitės portretas. Įdomiausia, kad tame kruopščiai nutapytame portrete prezidentė atrodo lyg nuotraukoje. „Puikiai pagauta šelmiška jos šypsena“, – po prezidentės atvaizdu komentarą parašė vienas brolių Gataveckų gerbėjas.
Šis D.Grybauskaitės paveikslas antradienį buvo pakabintas Prezidentūroje šalia kitų prezidentų portretų.
Broliai Gataveckai garsėja sugebėjimu fotorealistiškai tapyti portretus. Neseniai pasibaigusioje mugėje „ArtVilnius“ jie žiūrovams demonstravo, kaip vaizdą iš nuotraukos kruopščiai ir tiksliai perkelia į drobę. Tai buvo išties įspūdinga.
Broliai Gataveckai garsūs ne tik dėl savo talento, bet ir dėl sudėtingo gyvenimo.
Dvyniams dailininkams Remigijui ir Algirdui Gataveckams (28 m.) buvo aštuoneri, kai atsidūrė Alytaus vaikų globos namuose. Šie jiems tapo gimtaisiais, o į Vaisodžių kaimą, kur gyvena tėvai, broliai užsuka tik kaip svečiai. Juodu neslepia – nei motina, nei tėvas nebandė gydytis nuo alkoholizmo.
Broliai yra pasakoję, kad jiems gyvenant su nuolat geriančiais tėvais teko patirti aplinkinių abejingumą. „Gyvenome daugiabutyje. Kaimynai tikrai matė ir žinojo, kas darosi mūsų tėvų bute, kuriame buvo ne tik geriama – dėl aršaus tėčio būdo dažnai ten vykdavo ir muštynės. Vis tik, jei kaimynai ir kviesdavo policiją, tai tik iš savanaudiškų paskatų – būdavo vėlu, o jie negalėdavo ilsėtis. Viena moteris neseniai, priėjusi prie mūsų, prisipažino buvusi mūsų kaimynė ir sakė, apgailestaujanti, jog tuomet nieko nedarė“, – pasakoja Remigijus Gataveckas, prieš keletą metų įveikęs 35 konkurentus ir laimėjęs LATGA dailės srities stipendiją tęsti socialinį sienų tapybos projektą „Nebereikia žaislų, reikia šeimos“.
Kada išryškėjo brolių pomėgis piešti?
„Lietuvos ryto“ korespondentei Danutei Jonušienei 2013 metais jie yra papasakoję apie savo talentą.
Remigijus: „Mums patiko žaisti futbolą, buvome judrūs. O kai šių namų vadovo pavaduotoja neapsikentusi nutarė, kad laikas mums surimtėti, ėmėme lankyti Alytaus dailės mokyklą.
Gerą pusmetį buvo nejauku, nes ir toliau norėjosi spardyti kamuolį, turėjome puikų trenerį Vidą Šurską, mokantį užkrėsti vaikus futbolo aistra.
Algirdas: Tuo metu piešimas atrodė nuobodus dalykas, o vėliau viskas apvirto aukštyn kojomis. Nėrėme į naują terpę, pasidavėme emocijoms. Baigę vidurinę mokyklą įstojome į Dailės akademiją, studijavome freskos ir mozaikos specialybę.
Remigijus: Dabar brolis Algirdas – doktorantas, o aš dėstau ne tik akademijoje, bet ir Vilniaus dizaino kolegijoje. Sąmoningai nestojau į doktorantūrą – nenorėjau pakenkti broliui, nes tais pačiais metais mūsų abiejų nebūtų priėmę.
– Jūsų darbai atrodo kaip fotografijos, nors yra kelių sluoksnių piešiniai. Ar būna neramu, kai matote, kad žiūrovai praeina pro šalį nepastebėdami ant sienos kabančių jūsų darbų?
Algirdas: Žiūrovų nuomonė svarbi. Pernai meno mugėje kabojo darbai, skirti projektui „Polėkis“. Piešiau vaikų namų auklėtinius. Piešiau dvejus metus, o žmonės abejingais veidais praeidavo lyg pro fotografijas. Tada skambinau broliui Remigijui. Man nesmagu, kad žmonės nesupranta, ką ir kaip mes darome. Šį projektą tęsiu dar metus.
– Ar įmanoma iš meno pragyventi? Kas jus remia?
Remigijus: Maitina rankos ir kojos. Mokame pasitaupyti, svajojame nusipirkti po dviratį, nes butui, į kurį greitai įsikelsime, priklauso rūsys, kur juos galima laikyti.
Algirdas: Pirksime iškart du dviračius, žinau, kokio noriu, o jis nėra pigus. Dar svajoju pakeliauti, tai įmanoma gavus užsakymų. Menas nėra pigus malonumas, bet jo poreikis tik didėja. Esu laimingas, kad darau gyvenime tai, kas man įdomu, ir už tai dar gaunu pinigų. Tačiau jei galvočiau tik apie pinigus, greitai tapčiau vergu.
