Vis dažniau meno pasaulyje atsiranda bandymų iš naujo apmąstyti žmogaus santykį su žeme. Tokia – ir Šiuolaikinio meno centre Vilniuje atidaryta paroda „Kraujas ir žemė“.
Jos pavadinimui neatsitiktinai pasirinktas nacių šūkis, turėjęs motyvuoti Vokietijos žemdirbius užkariauti žemes Rytuose.
Naciams buvo aišku, kad tik kitų žmonių sąskaita vokiečiai gali gerai maitintis – valgyti sočius pusryčius, sočius pietus ir sočią vakarienę. Todėl būtina atimti žemę iš kitų tautų ir atiduoti gryniausiai, ryšio su gimtąja žeme nepraradusiai vokiečių tautos daliai – valstiečiams.
„Hitleris neįsivaizdavo, kad žemės ūkis gali vystytis, kad iš tos pačios žemės galima gauti didesnį derlių. Jis buvo įsitikinęs, kad tik užgrobus kuo daugiau žemės bus įmanoma išmaitinti vokiečių tautą“, – sakė parodos kuratorius Andersas Kreugeris.
Kartu su kolege Julija Fomina parodą sumanęs kuratorius priminė visiems žinomą istorinį faktą, kad, 1941 metais Vokietijai užpuolus savo buvusią sąjungininkę Sovietų Sąjungą, buvo viešai paskelbtas planas jau pirmąją karo žiemą užimtose teritorijose numarinti badu 30 milijonų žmonių.
Nusigręžė nuo meno centrų
Tačiau „Kraujo ir žemės“ kuratoriams nesinorėjo meno kūriniais tiesiog iliustruoti šiurpių istorinių faktų ir politikų manipuliacijų. Jiems parodos pavadinimas buvo tarsi akstinas pažvelgti į pasaulį ne iš jo „tvarkytojų“, o iš visai kitų pozicijų.
Todėl parodai buvo atrinkti 24 menininkai, gyvenantys ir kuriantys vietose, gerokai nutolusiose nuo šių dienų meno pasaulio centrų.
„Jei gyveni Londone – tau Londonas yra visas meno pasaulis. Dar šiek tiek Niujorkas, – kiek užtenka pinigų ten pabūti. To meno pasaulio periferija – Los Andželas ir galbūt Paryžius. O periferijos periferija – Berlynas ir visi kraštai, kur žmonės atvažiuoja atostogauti. Visa kita tarsi neegzistuoja“, – braižė šiuolaikinio meno pasaulio geografijos atlasą A.Kreugeris.
Kuratorius prisipažino, kad jam ne prie širdies toks meno pasaulio vaizdas, todėl sumanė pakviesti į Vilnių menininkus iš Pietų Afrikos Respublikos, Kazachstano, Belgijos, Estijos, Honkongo, Suomijos, Australijos, Rusijos, Prancūzijos Polinezijos ir kitų šalių.
Šiuo metu Šiuolaikinio meno centras, kaip ir daugelis meno erdvių Vilniuje, ruošiasi remontui, todėl lėšų parodoms ypač nedaug.
Taigi į sostinę atkeliavo ne tik meno kūriniai, bet ir menininkai, kurie savo darbus sukūrė jau čia, – nutapė ant didžiosios meno centro salės sienų.
Apie tamsą – ir su humoru
Visas parodos pavadinimas kiek ilgesnis – „Kraujas ir žemė: tamsūs menai tamsiems laikams“. Tai perfrazuota vokiečių filosofo ir kompozitoriaus Theodoro Adorno mintis, kad „radikalus menas šiandien – tamsus menas, jo pagrindinė spalva – juoda“.
Filosofas tai parašė 1967-aisiais. Tais metais Vilniuje buvo pastatytas Šiuolaikinio meno centras (anuomet – Parodų rūmai).
Nemenkas iššūkis – surinkti tokius kūrinius, kad parodoje apie tamsą nedominuotų juoda spalva. Nors ekspozicija prasideda visiškai juodais dviejų menininkių kūriniais, šviesių ir ryškių spalvų, ironijos ir humoro joje tikrai nemažai.
„Nebeįmanoma daryti jokio judesio kultūroje, nepaisant poveikio gamtai. Nebegalime net apsimesti, kad nepastebime klimato, gamtos pokyčių mūsų planetoje. Todėl paroda labai stipriai susijusi su gamta ir žeme, bet ne nacistine prasme“, – sakė A.Kreugeris.
Šalia vidinio meno centro kiemelio galima pamatyti dvylika lietuvių menininkės Kazės Zimblytės abstrakcijų, kurios žiūrovą simboliškai veda iš juodumos į šviesą. O prie pat įėjimo į didžiąją salę – vienintelio parodoje vokiečių menininko Nicolaso Weferso fotografijas, fiksuojančias įvairiais laikais pastatytus Vokietijos paminklus.
Atgal į ateitį
Ekologinį parodos atspalvį įdomiai pabrėžia ir kai kurie organizaciniai sprendimai. Specialiai šiai parodai nepastatyta nė viena papildoma siena. Ir net seniai uždarytas įėjimas į šiaurinę salę vėl atvertas, tarsi būtume šoktelėję per porą dešimtmečių į praeitį.
Apšvietimas didžiojoje salėje nebus įjungiamas per visą parodos laiką – iki pat rugpjūčio pabaigos. Atviri langai į vidų įleidžia vėją, kuris maloniai vėsina visą didžiosios salės erdvę.
Ant didžiosios salės sienų galima pamatyti keturias freskas. Viena jų – „Lokio ir žuvies vestuvės“. Jos autorius – Pavelas Mikuševas, į Vilnių atvažiavęs iš Komijos Respublikos Rusijoje. Jam artimas etnofuturizmo stilius, kuris siūlo žvelgti į ateitį atsirėmus į praeitį, etnines šaknis.
Galima pamanyti, kad jo nutapyta didžiulė meška simbolizuoja Rusiją, kuri pagriebė ir ruošiasi suryti Komiją simbolizuojančią žuvį.
Didžiausią ir spalvingiausią freską nutapė kinų kilmės menininkas Alexanderis Lee, kuris gyvena Taityje, Prancūzijos Polinezijoje. Joje – ir ryškūs senieji ornamentai, ir egzotiški duonmedžių lapai, simbolizuojantys patį pigiausią vergų maistą kolonijose, ir Černobylio serialo atgarsiai, susiję su Polinezijoje vykdytais branduolinių ginklų bandymais.
„Nors ir ne visai tiesiogiai, ši paroda kalba apie tokius procesus kaip kolonizavimas ir dekolonizacija (vergija ir nepriklausomybė), kurie aktualūs ir šiandien, nors daugeliui žmonių atrodo, jog tai – jau istorija“, – kabėjo A.Kreugeris.
