Pirmasis simpoziumo renginys įvyko unikalioje vietoje – Marijampolės fabriko „Lietuvos cukrus“ angare.
Šioje seniausio Lietuvoje cukraus fabriko erdvėje susirinkę keli šimtai marijampoliečių bei svečių klausėsi kompozitoriaus ir smuikininko Tomo Chiu (Niujorkas) ir lietuvių ansamblio „Multi Music Circle“ atliekamos originalios kompozicijos, po to R.Bartkus pakvietė padiskutuoti apie idėją Marijampolėje įkurti meno centrą.
Į forumą atvyko ir savo įžvalgomis dalijosi Lietuvos šiuolaikinio meno kuratoriai ir globėjai: MO muziejaus įkūrėjas Viktoras Butkus, tarptautinės meno mugės „ArtVilnius“ direktorė Diana Stomienė, šios mugės meno vadovė Sonata Baliuckaitė, Šiuolaikinio meno centro (ŠMC) direktorius Kęstutis Kuizinas, Lietuvos išeivijos dailės fondo vykdomoji direktorė Ugnė Bužinskaitė, Stasio Eidrigevičiaus meno centro (Panevėžys) projekto vadovė Lina Blažytė ir Marijampolės miesto vyriausiasis architektas Arvydas Bekeris.
Diskusiją pradėjęs V.Butkus gausiai susirinkusių marijampoliečių pirmiausia paklausė: „Pakelkite rankas tie, kurie buvote MO muziejuje?“. Pakilo rankų miškas.
Diplomuotas biochemikas, įkūręs MO muziejų, papasakojo, kaip kilo šio projekto idėja, kaip sekėsi ją įgyvendinti.
D.Stomienė atviravo, jog meno mugės „ArtVilnius“ pradžia buvo nelengva: „Startui reikėjo didelių finansų. Prieš dešimt metų, kai Vilnius tapo kultūros sostine, pavyko laimėti konkursą, gauti finansavimą. Startas buvo geras, tačiau po to teko labai daug dirbti, ieškoti rėmėjų.“
D.Stomienė paragino Marijampolės savivaldybę remti meno centro idėją, nes kultūros industrija miestui atneša daug naudos.
„Iš pradžių į mugę „ArtVilnius“ žmonės eidavo kaip į parodą. Po kiek laiko jie ėmė pirkti. Kūrinių pardavimai auga kasmet, bendradarbiaujame su užsienio galerijomis“, – pasakojo D.Stomienė.
Ji pastebėjo, jog mugėje meno kūrinių dažniausiai įsigyja kolekcionieriai iš aplinkinių valstybių, tačiau pamažu ryškėja ir kita tendencija, – Lietuvoje ima rastis jaunų žmonių, kurie mugėje „ArtVilnius“ lankosi ne tik kaip žiūrovai, bet kaip pirkėjai.
K.Kuizinas ŠMC vadovauja beveik tris dešimtmečius. Jis tikino, jog Vilniuje atsirandančios naujos galerijos jo negąsdina: „Mes džiaugiamės stebėdami procesus MO muziejuje bei įvairiose galerijose.“
K.Kuizinas pagyrė idėją Marijampolėje kurti meno centrą ir pabrėžė, jog tokie centrai nėra pastatai, tai yra žmonės ir idėjos.
L.Blažytė džiaugėsi, jog į diskusiją buvo pakviesti ne tik sostinėje veikiančių meno centrų vadovai, bet ir ji – regiono atstovė. Panevėžietė papasakojo, kaip buvo pradėtas kurti Stasio Eidrigeviačiaus meno centras, kaip buvo jam ieškoma vietos bei tinkamų patalpų.
„Buvo nuspręsta rekonstruoti kino teatrą „Garsas“. Konkursą laimėjusį projektą pastebėjo net užsienio architektų bendruomenė“, – teigė L.Blažytė.
Marijampolės miesto vyriausiasis architektas A.Bekeris atviravo: „Su baltu pavydu klausiausi Linos iš Panevėžio. Kol kas yra tik Marijampolės meno centro vizija. Turime beveik nenaudojamų pastatų, kuriuose jis galėtų įsikurti. Teks įtikinti visuomenę, jog mums tokio centro reikia. Ką gi – startas“.
Meno simpoziumas „Malonny“ darbą tęs iki liepos 3 dienos.
Šiomis dienomis Lietuvos ir užsienio menininkai tradiciškai tapys ant pastatų sienų ir papildys galerijos po atviru dangumi kolekciją. Dvi dešimtys originaliais piešiniais pagyvintų sienų bet kokiu metų laiku sulaukia didžiulio marijampoliečių ir miesto svečių dėmesio, jų nuotraukos pasklido virtualioje erdvėje.
