Vieni apkūnios moters skulptūrą vertino kaip patyčias, kiti žavėjosi solidžiomis formomis, o tretiems atrodė, kad ją būtina perkelti į Lukiškių aikštėje įrengtą pliažą.
Įdegusi ir tatuiruotėmis pasipuošusi „Lietuvaitė“ – tik vienas šią savaitę atidarytos jubiliejinės Birštone gyvenančio M.Gaubo tapybos ir skulptūros parodos „Rembo. Auksinė amžiaus krizė: maža nepasirodys“ darbų.
– Iš parodos pavadinimo galima spėti, kad mėgstate filmus su Sylvesteriu Stallone? – paklausiau keturiasdešimtmetį ir kūrybos dvidešimtmetį paroda sostinėje nusprendusio paminėti M.Gaubo.
– Norėjosi, kad paroda būtų spalvinga, ryški ir didelė kaip vaivorykštė. Kita vertus, paroda ir yra trumpalaikė kaip vaivorykštė – ką tik visko buvo daug, o po kelių dienų – tuščios salės.
Angliškai žodis „vaivorykštė“ („rainbow“) skamba panašiai kaip „Rembo“, o aš mėgstu savo darbuose naudoti visokias klaidas ir netikslumus. Be to, jubiliejus visada verčia prisiminti vaikystę, kai norėjau būti didelis ir kietas.
Patikdavo ir filmai apie Džoną Rembo. Lankiau laisvąsias imtynes ir apskritai maniau susieti savo gyvenimą su sportu. Beje, laisvalaikiu S.Stallone taip pat mėgsta tapyti – ir visai neblogai. Taigi Rembo virsta tapytoju, o toks menininkas kaip aš – Rembo. (Juokiasi.)
– Dėl vidurio amžiaus krizės visiškai nesijaudinate?
– Visi primena, kad sulaukus 40 metų prasideda krizė. O man viskas lyg ir savaime susidėliojo. Žmona išėjo, tuomet susiradau jaunesnę už save draugę. Tipiškas vidurio amžiaus krizės požymis.
Be to, nuo šešiolikos metų svajojau apie motociklą, teises turėjau jau devyniolikos. Neseniai nusipirkau „Yamaha“. Dar vienas krizės požymis. Tik pastebėjau, kad man ji visai neskausminga, bet tokia auksinė, brandi ir turtinga.
Tiesiog geras laikas. Daug darbų, daug gerų bičiulių. Į atidarymą atvažiavo kolegos iš Kauno, Šaulių, net Latvijos. Kokia gali būti krizė, kai tiek puikių žmonių aplinkui.
– Populiariausias parodos darbas – skulptūra „Lietuvaitė“ – vertinamas prieštaringai. Ar per atidarymą nesulaukėte priekaištų bei kaltinimų, kad viešai rodote nuogybes?
– Prieš parodą buvo įvairių nuomonių. Kai kas nuogąstavo, kas bus, jei į Rotušę užeis vaikai. Bet į atidarymą atėjo nemažai draugų su vaikais. Ir tie vaikai reagavo visai normaliai. Net palindo po ta moters skulptūra, vartė ten knygutes, žaidė. Pasirodo, daugiau baimių turi suaugusieji, o vaikams – viskas paprasčiau – jų žmogaus kūnas nešokiruoja.
Apskritai mane kiek nustebino tokia audringa reakcija į šį darbą. Mano manymu, viskas ten gerai. Graži skulptūra.
Atsimenu, kad buvo daug nerimo, kai Kinijoje iš sniego kūrėme panašią skulptūrą. Pas mus yra sniego senis, o ten – sniego boba. O komunistinis požiūris į tokius dalykus – gerokai griežtesnis. Spėliojome – leis ar ne? Kai leido ir kai sukūrėme tą skulptūrą, ji man pačiam patiko. Po to vis galvodavau, kad būtų smagu pasidaryti tokį darbą sau.
Dabar sau tai leidau. Žinoma, ji gerokai mažesnė nei toji sniego figūra, kuri buvo gal trijų metrų aukščio. Šita – maždaug dviejų.
– Kodėl ta jūsų „Lietuvaitė“ tokia apkūni? Ir iš ko ji padaryta?
– Manau, kad nebūtina visur įžvelgti tik seksualumą ar erotiką. Stambios formos skulptūroje man asmeniškai gražiau žiūrisi.
Liekno žmogaus visos detalės vienodai ryškios – kaklas, šonkauliai, rankos. O stambaus žmogaus siluetas labiau apibendrintas, todėl išryškėja „skanios“ detalės, tokios „braškytės“ – graži ausytė, rankutė.
Skulptūrą išdrožiau iš putplasčio ir padengiau plastiku. Tokios medžiagos leidžia sukurti didesnius darbus, ir jie nebūna tokie sunkūs kaip padaryti iš kitų medžiagų.
– Kai kurie žiūrovai komentavo, kad toks realistinis, nepagražintas moters vaizdavimas panašus į patyčias.
– Tikrai ne. Kiekvienas menininkas ieško savo personažo. Dažnai skulptoriai ar tapytojai savo modelius įsivaizduoja tobulus. Jei moteris – tai tokia kaip ant podiumo. O aš visada ieškau natūralaus, žmogiško personažo su savo istorija, pomėgiais, mimika, būdo bruožais.
Mane stebina, kad taip dažnai klausiama, ar moterys neįsižeis pamačiusios tą skulptūrą? Negi ji negraži ar nesimpatiška? Juk svoris netrukdo džiaugtis gyvenimu.
Kita vertus, plonesnės moteriškės ją pamačiusios gali pasidžiaugti, kad yra lieknesnės, o stambesnės – pasidžiaugti tuo, kad ir apkūnesnės damos tampa modeliais skulptūroms, o ne tik kūdos. Man atrodo, kad čia tą natūralų grožį aš kaip tik tarsi pakylėju ant pjedestalo.
Jei būčiau moteris – tikrai neįsižeisčiau. Kaip ir pamatęs vyro skulptūrą, kuri vaizduoja ne kokį nors gražuolį. Daug svarbiau – įdomus personažas.
– Parodoje galima pamatyti tris keistas vyrų galvas – jos taip pat iš jūsų personažų kolekcijos?
– Tai tarsi trys psichologiniai portretai. Man teko Nepale bendrauti su vienuoliais. Jie pasakojo, kad budistui svarbu atsikratyti trijų žmoguje gyvenančių gyvūnų – kiaulės, gyvatės ir povo.
Kiaulė – kitų negerbiantis, po savęs netvarką paliekantis žmogus. Gyvatė ilgai laiko pyktį, keršija. O povas – tas, kuris susireikšmina. Pastebiu, kad manyje tas povas dažnai pakelia galvą. (Juokiasi.) Tačiau stengiuosi būti pakankamai saviironiškas.
– Į parodą kviečianti didžiulė geltona galva ant Rotušės laiptų – jūsų autoportretas. Kaip kilo mintis lipdyti patį save?
– Visada buvau stebėtojas. Ir tik įstojęs į Vilniaus dailės akademiją suvokiau, kad ne tik aplinkiniai, bet ir aš pats esu kažkoks personažas.
Dėstytojai, ypač skulptorius Petras Mazūras, vis klausdavo, kur esu aš pats? Kokiame kontekste atsiranda visi tie kiti žmonės, figūros? Tada ir supratau, kad ir aš pats esu savitas personažas, kurį galiu naudoti kūryboje. Tada atsirado ir tas geltonas autoportretas. Prieš penkerius metus.
Beje, kiek anksčiau supratau ir dar vieną dalyką. Daugelis menininkų sunkiai pragyvena iš savo kūrybos, nes labai daug pastangų įdeda į darbo sukūrimą, bet visiškai nesirūpina savo kaip menininko įvaizdžiu.
Yra daug kūrybingų žmonių, kurie, jei juos pasamdytų kokia firma, sukurtų puikų tos firmos pristatymą. Tačiau savęs kaip menininko pristatyti publikai, populiarinti kažkodėl nenori.
Taigi, tie mano autoportretai atlieka ir šią funkciją. Tiesa, juose – daug saviironijos. Galima įžvelgti ir „vado“ bruožų – istorinę užuominą.
Kai buvau septynerių, tėvas sakydavo, kad jei tapsiu žymiu mokslininku ir sugalvosiu, kaip suvaldyti audras ar pagydyti nepagydomas ligas, mano vardas bus užrašytas auksinėmis raidėmis.
Nieko tokio nesukūriau, bet kadangi esu menininkas, tai ėmiau ir užsirašiau šioje parodoje savo vardą didžiulėmis raidėmis. Norėjau jas dar ir paauksuoti, bet pamaniau, kad perlenksiu lazdą. (Juokiasi.)
Kilęs iš kūrybingos šeimos
M.Gaubas gimė 1980 m. Radviliškyje. Tėvas – istorinėmis temomis kuriantis tautodailininkas E.Gaubas. Motina mėgsta rišti verbas, sesuo domisi floristika, o brolis – muzikantas.
1999–2004 m. studijavo dizainą Šiaulių universitete. 2006 m. gavo Šiaulių miesto savivaldybės stipendiją jaunajam menininkui. Nuo 2008 m. Lietuvos dailininkų sąjungos narys. Nuo 2012 m. Lietuvos skulptorių gildijos narys. 2013–2015 m. Vilniaus dailės akademijoje studijavo skulptūrą (magistro laipsnis).
Kuria skulptūros, tapybos, grafikos darbus, naudoja įvairias medžiagas: medį, akmenį, metalą, kaulą, bronzą, gipsą, silikoną. Nuo 2000 m. dalyvauja parodose Lietuvoje ir užsienyje. Dažnai dalyvauja ir smėlio, ledo, sniego, šiaudų skulptūrų konkursuose, kur neretai laimi prizines vietas.
Šiemet Jelgavos (Latvija) Pašto saloje įrengtame smėlio skulptūrų parke galima pamatyti lietuvio sukurtą Jelgavoje apsilankiusio italų nuotykių ieškotojo, avantiūristo, legendinio meilužio ir rašytojo Giacomo Girolamo Casanovos skulptūrą.
Gyvena ir kuria Birštone. Dirba Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultete bakalauro studijų programos „4D meno objektai“ lektoriumi.
Šią vasarą Plungėje turėtų atsirasti nauja M.Gaubo skulptūra – šokių ir dainų ansamblio „Suvartukas“ istoriją primenančios didelės klumpės. Menininko dirbtuvėje – darbas iš daugiau nei 500 origamio gervių, kuris bus skirtas žydus gelbėjusiam japonų diplomatui Chiune Sugiharai atminti.
