Nepaprasto likimo jos autorę M.Primačenko turėtų žinoti kiekvienas dailės mėgėjas. Tai viena garsiausių Ukrainos dailininkių, naiviojo meno atstovė. M.Primačenko vardas žinomas visame pasaulyje – jos ryškiomis spalvomis ir fantastinėmis būtybėmis išsiveržęs talentas nustebino ne tik Ukrainos kultūros žmones, bet ir garsius pasaulio menininkus Pablo Picasso ir Henri Matisse'ą.
Gyvenimas M.Primačenko nelepino. Moteris gimė gūdžiame Ukrainos kaime. Vaikystėje susirgusi poliomielitu mergina galėjo likti prikaustyta lovoje, bet stiprus charakteris ir paauglystėje atsiskleidę gabumai jos gyvenimą pakreipė kitokia vaga.
Iš kaimo trobos – į tarptautinę parodą
Primačenko gimė Bolotnios kaime. Sunki liga kaimo žmogui anuomet reiškė, jog jis visą gyvenimą nugyvens kaip artimųjų išlaikytinis, negalintis savimi pasirūpinti, jau nekalbant apie prisidėjimą prie bendrų ūkio darbų ir išgyvenimo.
M.Primačenko yra rašiusi, kad ganydama žąsis pagaliuku smėlyje braižydavo išgalvotus gyvūnus. Kadangi negalėjo dirbti, mergina išmoko siuvinėti, o būdama 17 metų rado mėlynus dažus ir jais išdekoravo savo trobą. Pamatę nuostabius ornamentus, kaimo gyventojai ėmė jos prašyti išgražinti ir jų namus. Taip visas kaimas nušvito Marijos piešiniais.
Pasakojama, kad vienas kaimynas už ornamentus jai atsilygino... kiaule. Ši padėjo Marijos šeimai ištverti badmetį.
Merginą „atrado“ Ukrainos kultūrininkai, tarpukariu ieškoję talentingai siuvinėjančių moterų. Jie įžvelgė ir jos kaip dailininkės talentą, kurio pati Marija net nebuvo įsisąmoninusi. Jai buvo pasiūlyta keliauti į Kijevą pasimokyti piešinio kompozicijos ir kitų dailės pagrindų.
Kijeve Marija pirmą kartą pamatė balto popieriaus lapą ir įvairių spalvų dažus. Jai ėmus piešti, buvo nešami vis nauji ir nauji popieriaus lapai, o pripieštieji buvo išnešami ir kažkam rodomi.
Talentas neliko nepastebėtas. Jau 1937 metais M.Primačenko darbai buvo eksponuojami Paryžiaus parodoje ir sulaukia milžiniško įvertinimo – pagrindinio prizo. Ją pastebėjo Pablo Picasso, o Henri Matisse'as pareiškė, kad Vakarų Europos dailininkams reikėtų pasimokyti iš Marijos.
Po šio laimėjimo M.Primačenko gyvenimas pasikeitė: ji gavo valstybės finansavimą, pagerino savo buitį ir galėjo pasirūpinti ne tik savimi, bet ir padėti šeimai.
Mergina vėliau sutiko jauną karininką, ištekėjo, tačiau šeimynine laime pasidžiaugė neilgai. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, Marijos vyras žuvo fronte. Sūnaus spėjusi susilaukti moteris po vyro žūties ilgai negalėjo atsigauti, nustojo piešti. Jos gyvenimas vėl pasitraukė į užribius, kol 6-ajame XX amžiaus dešimtmetyje ją dar kartą atrado Ukrainos kultūrininkai.
Šis momentas tapo lemtingu – dailininkė atsitiesė ir iki gyvenimo pabaigos itin produktyviai piešė keliomis pagrindinėmis kryptimis: išgalvotus fantastinius padarus, paukščius, gėles ir šmaikščius vaizdelius iš kaimo gyvenimo.
Ji pati niekada negyveno prabangiai ir nepakeitė gyvenimo būdo: dienas leido tyliai, ramiai savuose namuose gimtajame kaime. Tačiau pas ją tuntais keliavo dailininkai, menotyrinkai, žurnalistai.
Ilgainiui M.Primačenko tapo Ukrainos simboliu ir pavyzdžiu, kad charakterio tvirtumas, užsispyrimas ir talentas gali įveikti bet kokius ribojimus. Jau vėliau, po Marijos mirties, jos darbai atsirado ant Ukrainos pašto ženklų. Jos tapytos saulėgrąžos įkvėpė 2009-aisiais Ukrainoje organizuotos Vaikų Eurovizijos logotipo kūrėjus. 2009-ieji buvo UNESCO paskelbti M. Primačenko metais.
Neapsieita be skandalų
2006 metais Marijos sūnaus Fiodoro namai buvo apvogti, dingo per 70 tuomet jau visame pasaulyje garsios dailininkės paveikslų. Dalį policijai pavyko atgauti, o kiti greičiausiai buvo parduoti juodojoje rinkoje ir iki šiol nėra surasti.
2009 metais kilo kitas skandalas – suomių dizainerė Kristina Isola, kūrusi Marinekko kompanijai, buvo apkaltinta nuplagijavusi M. Primačenko 1963 metais nutapytą darbą. Ji akivaizdžiai panaudojo M.Primačenko sukurtą motyvą – iš suomės dizaino buvo pašalintos tik kelios detalės.
K.Isolos darbo fragmentai pasirodė ir ant kompanijos „Finnair“ lėktuvų, reklamavusių Marinekko produkciją. Dizainerė vėliau teigė nepagalvojusi apie plagiatą ir kartu su kompanija atsiprašė dailininkės artimųjų.
Šis incidentas paskatino dailininkės kūrybos paveldą saugančius artimuosius pagaliau pasirūpinti autorinėmis teisėmis ir dailininkės kūrybos apsauga.
Kūryba tebėra gyva
M.Primačenko mirė 1997 metais, o jos kūrybiniu keliu pasuko ir sūnus Fiodoras (Fedir) bei anūkai Piotras ir Ivanas.
Jie visi nuo mažens stebėjo dirbančią Mariją, perprato jos techniką ir tikriausiai perėmė pasaulėžiūrą. Tačiau atžalų darbai nėra vien M.Primačenko stiliaus mėgdžiojimas, nors jų braižas akivaizdžiai paveiktas garsiosios giminaitės.
Kiekvienas iš jų į darbus įliejo kažką savo. M. Primačenko kūrinius menotyrinkai priskiria naiviajam menui, o jos artimųjų darbai jau vadinami dekoratyviuoju menu. Pavyzdžiui, jos sūnaus Fiodoro, dirbusio miškininku, darbuose akivaizdžiai vyrauja gamtos motyvai.
Vilniuje šiuo metu eksponuojamoje M. Primačenko ir kitos Ukrainos dailininkės Zojos Kružkovos parodoje apsilankiusius žmones stebina ir M.Primačenko darbų pavadinimai: „Žvėris šukuoja barzdą, kadangi užsiveisė utėlės, nes praustis nenorėjo“, „Žvėris daug apie pasaulį žino, nes aštraus proto“, „Anyta marčiai aiškina, ką ir kaip daryti“ ir kt.
Ukrainos dailininkių M.Primačenko ir Z Kružkovos parodą „Švęsti gyvenimą“ galima pamatyti iki liepos 26 d. Stiklių g. 14-16 esančioje pop-up galerijoje Vilniuje (įėjimas iš Žydų gatvės) antradieniais–penktadieniais nuo 16 iki 20 val., o šeštadieniais ir sekmadieniais – nuo 12 iki 20 val. Parodos lankymas nemokamas.
