Lrytas.lt skaitytojams siūlome vieną paskutiniųjų interviu su menininku, kurio didžioji dalis buvo paskelbta „Lietuvos ryto“ dienraštyje.
Dar 2014 metais fotografas Vaidotas Grigas kalbėjosi su jau sunkiai sergančiu menininku, kuris į savo dirbtuvę tuo metu jau beveik neįsileisdavo svečių. Tačiau V.Grigas buvo ne tik fotografo mokinys, bet ir geras bičiulis.
„Kiek dienų metuose, tiek mano kolekcijoje fotoaparatų. Kiekvienai dienai, net kai keliamaisiais metais būna 366 dienos“, – suskaičiavo studijos šeimininkas.
– Ar dar prisimenate, koks buvo pirmasis jūsų fotoaparatas? – V.Grigas paklausė dėl ligos lėtai ir sunkiai kalbančio V.Butyrino.
– Pirmąjį fotoaparatą man padovanojo tėvas. Buvau vienintelis vaikas, daugiau vaikų nebuvo. Abu tėvai dirbo „Jiesioje“, gyvenome gamyklos teritorijoje. Fotoaparatas buvo „Smena“. Jis daugiau kaip metus kabėjo ant vinies prie mano lovos barake Kaune.
Kartą bendraklasis paragino mane: „Einam ko nors pafotografuoti.“ Buvo vasara, ir mes nuėjome prie Nemuno, kur labai gražios apylinkės. Draugas taip pat turėjo fotoaparatą, tai man paaiškino, ką ir kaip daryti. Prifotografavome visą juostą, ir draugas man padėjo ją išryškinti. Tą juostą iki šiol turiu – vien šedevrai.
Pradėjau būdamas maždaug 16-os, 1962-aisiais, tad prieš ketverius metus jau atšvenčiau 50 metų jubiliejų, kai fotografuoju. Ši sukaktis man buvo labai džiugi. Abejoju, ar Lietuvoje yra tiek ilgai fotografuojančių žmonių.
Pamažu pradėjau kaupti ir fotoaparatų kolekciją – tai vieną gavau, tai kitą už dalyvavimą parodoje, Mėgau fotoaparatą „Zenit“. Paprastas, nes elektronika man nelabai prie širdies. Bet vėliau kolegai tą aparatą pusvelčiui pardaviau. Po parodos Norvegijoje man padovanojo „Nikon“. Nikonas man buvo brangiausias.
– Kas paskatino jus sukauptus fotoaparatus sudėlioti į tvarkingą kolekciją?
– Buvo, regis, 2005 metai, kai Minsko (Baltarusija) muziejuje pamačiau fotoaparatų kolekciją ir vos nepargriuvau – ten tų aparatų buvo per visą sieną, per tūkstantį. Jie dabar išleido knygą „1200 fotoaparatų iš Tarybų Sąjungos“.
Mano kolekcijoje yra 190 sovietų gamybos fotoaparatų ir 176 vakarietiški. Galvojau aplenkti minskiečius, bet kai per 300 surinkau, sustojau, nes nebėra kur dėti.
Kai žmonės sužinojo, kad aš renku fotoaparatus, ėmė nešti ir nešti. O pas mane tiek vietos nėra, be to, iš pradžių norėjau rinkti tik sovietinius aparatus, nes maniau, kad jie greit dings.
Užsienietiškų turėjau taip pat daug – jie labai jau gražuoliai buvo, tad teko ir juos priglausti. Daugiausia fotoaparatų gaudavau mainais – mainydavau į albumus, savo fotografijas.
– Ar noras kolekcionuoti senus aparatus reiškia, kad jaučiate ilgesį prabėgusiam laikui?
– Žinoma, buvome jauni, sveiki. O dabar prispaudė visokios ligos, tai ir noro nebėra. Gal ir norėčiau dar ką nors nuveikti, nes guli paruošti trys albumų maketai, ir jų temos nestandartiškos, bet rankų nebėra, nevaldau rankų. Šaukštą vos nulaikau.
O kokio mokinio, padėjėjo turėti negalėčiau, nes nepasitikiu, – man reikia viską daryti pačiam. Jeigu pats ką nors ne taip padarysiu, tai ir kaltinsiu save, o jei padėjėjas padarys blogai, tai jau skandalas. Bet už ką žmogų skriausti, jei jis iš nemokėjimo?
– Sukurti tokias menines fotografijas, kokios yra jūsų, anksčiau buvo sunku techniškai. Šiuolaikinė technika leidžia montuoti, tvarkyti.
– Viskas priklauso ne nuo technikos, o nuo galvos. Vienas žymus fotografas yra pasakęs, kad gerą fotografiją galima padaryti ir su konservų dėžute. Aš manau lygiai taip pat.
Visa ta dabartinė elektronika man nepatinka. Vienas dalykas – tai neugdo fantazijos, montuojant nereikia žirklių, teptukų, klijų. Bet jei nieko nėra galvoje, ką tu sulipdysi? Aš priešiškai nusiteikęs prieš tas technologijas. Be to, pasaulis vėl grįžta prie senovinės fotografijos, juostinės.
– Tokia fotografija dabar yra prabangos dalykas.
– Taip. Aukcionuose tokie darbai kainuoja tūkstančius. Manau, kad praeis ta dabartinių fotografijų mada. Dabar telefonais visi fotografuoja ir dar tai vadina kūryba. Kokia čia kūryba? Kažkokia moteriškė buvo telefoninių nuotraukų parodą surengusi, bet jeigu jos galvoje ir yra įdomių minčių, aš vis tiek esu už tikrąją fotografiją.
Gal senas mano požiūris, bet visą gyvenimą dirbau juostiniais aparatais, ir iki dabar jie mane traukia.
– Kada pastarąjį kartą fotografavote?
– Fotoaparatas su manimi visada būna – toks mažiukas, rankinėje. Geras aparatas, nė karto neapvylė. Pats viską daro, bet irgi reikia pagalvoti. Jis man – kaip užrašų knygelė.
Kai gulėjau ligoninėje, maniau, kad paskutinis kadras bus. Išsitraukdavau aparatą ir vis paspausdavau. Gal taip narkozė mane paveikė. (Juokiasi.)
– Turite didelį archyvą. Kaip tas archyvas turėtų būti panaudotas?
– Ką čia galvoti? Čia yra toks „stop“, kuris gadina visą gyvenimą. Aš pats kaltas dėl sveikatos.
Visą gyvenimą atidaviau fotografijai. Tarybų Sąjungoje aš daugiausia turėjau apdovanojimų. Yra virš 300 prizų. Aiškų, yra pavyduolių, bet aš jų neužsakinėjau. Visur mano pavardė ir greta Lietuva.
Man siūlė archyvą parduoti užsieniečiams. Ne viską, o dalims. Būtų pinigai. Jie reikalingi, bet aš jų nemėgstu. Tai aš atsisakiau.
Tik kai australai ir norvegai davė galimybę išvažiuot į parodų atidarymus, aš negalėjau atsisakyti. Tai pasakiau: „Atrinkite keletą darbų į savo muziejus“. Jie tą ir padarė, o man kompensavo aparatūra.
Tu visą gyvenimą atidirbai, ir atsiduri niekur. Niekam to nereikia. Visi fotografai turi archyvus – kur visa tai dings? Šiauliuose yra muziejus – bet mažas. Trys medaliukai guli. Ir viskas.
Manęs ne kartą klausė: „Tokia maža šalis ir turi tiek daug fotografų?“. Dirbai – o dabar kur tai dėt?
Kai dar normaliai vaikščiojau – nueidavau į turgelį prie buvusių Profsąjungų rūmų.Savo akim mačiau, kaip mūsų klasikų Aleksandro Macijausko, Vaclovo Strauko darbai parduodami po 5 po 2 litus.
Sako: „Giminės paprašė“. Mačiau parduodamus prizus mūsų vyrų, kurie jau išėjo. Viskas bus išvogta.
– Kam norėtum paliki savo archyvą?
– Aišku, Lietuvai. Man rūmų nereikia. Reikia patalpų, kur mes visi tilptume. Kiekvienam po kampą, po kambariuką. Ateina publika, pasižiūri. Fotografija Lietuvoje domisi kas trečias žmogus, mes – supervalstybė.
