Ukrainos Nepriklausomybės 30-mečiui skirta paroda Radvilų rūmų dailės muziejuje – vienas svarbiausių šios vasaros meno įvykių mūsų šalyje. O ši savaitė – paskutinė galimybė pamatyti ryškiausių XX a. pradžios avangardo kūrėjų darbus, nes ji veiks iki liepos 25 dienos.
Nors parodos pavadinime „Oleksandras Bohomazovas. Kūrybos laboratorija“ minima tiktai viena Ukrainos dailės garsenybė, ukrainiečių muziejininkai į Vilnių atvežė net trijų pasaulinio garso menininkų kūrinius.
Pirmame Radvilų rūmų aukšte verta užsukti į nedidelę salę, kurioje eksponuojami tapytojos, scenografės Aleksandros Ekster scenografijos eskizai ir viena Aleksandro Archipenkos skulptūra.
Muzikoje įprasta, kad garsenybių koncertą apšildo mažiau žinomos grupės, o dailės muziejuje – viskas atvirkščiai. Talentingą kolegą, kuriam išgarsėti sutrukdė liga ir nenoras išvažiuoti iš sovietinės tėvynės, apšildo dvi meno žvaigždės – Europos avangardo ikona tapusi A.Ekster ir vienas garsiausių ukrainiečių kilmės JAV skulptorių A.Archipenka.
A.Ekster, O.Bohomazovas ir A.Archipenka savo kūrybinį kelią pradėjo toje pačioje Kijevo dailės mokykloje.
Paroda „O.Bohomazovas. Kūrybos laboratorija“, kurioje pristatomi Ukrainos avangardininko, meno teoretiko ir pedagogo O.Bohomazovo kūriniai, į Vilnių atkeliavo Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus direktoriaus A.Gelūno pastangomis.
Viešėdamas Kijeve jis pamatė Ukrainos nacionalinio dailės muziejaus kuratorės Olenos Kašubos-Volvač surengtą didžiulę apžvalginę šio menininko ekspoziciją.
„Turiu prisipažinti, kad mane sužavėjo ne tik avangardo kūrėjo paveikslai, bet ir jo meno teorijos darbai.
Nenuostabu, kad jis su K.Malevičiumi darė tokią didelę įtaką sovietmečiu kūrusiems dailininkams nonkonformistams, kurių darbus galite pamatyti kitoje Radvilų rūmų dailės muziejaus parodoje“, – sakė A.Gelūnas.
– Kodėl įvadu į O.Bohomazovo parodą tapo A.Ekster ir A.Archipenkos darbai? Kaip nutiko, kad tokio lygio dailininkas, visame pasaulyje garsių menininkų kolega ir bičiulis, taip ilgai buvo beveik nežinomas? – paklausiau parodos kuratorės, dailės istorikės O.Kašubos-Volvač (55 m.).
– Jie visi buvo vienminčiai. Savo kūrybinį kelią jie pradėjo tuo pat metu ir toje pačioje vietoje – ką tik atidarytoje Kijevo meno mokykloje. Visi jie atvėrė naujus kelius meno pasaulyje.
Likimas taip lėmė, kad Kijevas tapo meninio sprogimo epicentru.
A.Archipenka XX a. iš esmės pakeitė skulptūros supratimą. O A.Ekster sukėlė revoliuciją scenografijoje. Iki jos visame pasaulyje nebuvo tokio požiūrio į teatrą.
Akivaizdu, kad žmonės, kurie sugebėjo išvažiuoti iš šios šalies, galėjo realizuoti savo sumanymus. O dailininkas, kuris neišvažiavo iš Sovietų Sąjungos, taip ir nespėjo sukurti to, ką norėjo.
Sutrukdė skurdas, badas, revoliucija, karas. Nuolatinis pinigų stygius stabdė kūrybą ir naikino sveikatą. Jo talentas pasiekė aukščiausią tašką, tačiau jis nebeturėjo jėgų žengti toliau – mirė.
Ukrainos modernizmo likimas apskritai tragiškas. Turiu omenyje tuos dailininkus, kurie liko sovietinėje Ukrainoje. 1930 metais Kijevo dailės institutas buvo reorganizuotas į Proletarinio meno institutą. Atsisakyta tapybos specialiojo kurso, darbo su natūra. Pagrindinė atnaujinto instituto kryptis – plakatai ir kitas propagandinis menas. Jame jau buvo ruošiami ne menininkai, o propagandos meistrai.
Nenuostabu, kad dauguma dailininkų tiesiog bėgo iš Kijevo. Vienas dailininkas prisiminimuose yra rašęs, kad gydytojas jam pasakęs: „Jei nori išsaugoti kūno ir psichikos sveikatą, nedelsdamas išvažiuok.“
Tas menininkas šoko į traukinį su vienu lagaminu, palikęs visus savo kūrinius. Taip ir baigėsi Ukrainos modernizmas.
– A.Archipenkos skulptūra gali nustebinti jo kūrybos gerbėjus. Kodėl nusprendėte atvežti būtent ją?
– Tai vienas iš nedaugelio jo darbų, kuriuose menininkas visiškai pasidavė emocijoms ir muzikos magijai. Autorius šią skulptūrą pats padovanojo mūsų muziejui. Jis ruošėsi atvažiuoti dėstyti Kijevo dailės institute, bet visa laimė, kad taip ir neatvyko.
Ant rūmų salės sienų – darbai iš A.Ekster albumo, kuriame ne konkrečių spektaklių scenografijos eskizai, o galimų projektų piešiniai. Idėjų rinkinys: kokias galima sukurti ir kaip išdėstyti dekoracijas, koks galėtų būti apšvietimas. Tai jos žvilgsnis į teatro sceną iš įvairiausių pozicijų – tiesiog puota akims.
– Gal atskleistumėte, kodėl O.Bohomazovas vadinamas ukrainietišku Pablo Picasso?
– Septintajame XX a. dešimtmetyje Kijeve buvo surengta pirma pomirtinė O.Bohomazovo paroda – pokario dailininkų karta pagaliau galėjo susipažinti su jo kūryba. Tapo akivaizdu, kad būtent jis Ukrainoje, kaip ir P.Picasso Paryžiuje, sumanė iš tiesų esminius meno pokyčius.
– Jis buvo ne tik dailininkas, bet ir iškilus meno teoretikas, dėstytojas?
– Taip, daug dirbo ir su vaikais, ir su jaunimu. Domėjosi ir tuo, ką turėtų žinoti, mokėti dailininkas.
Kaip kuo tiksliau perteikti savo emocijas ir jausmus, kad tas pačias emocijas galėtų išgyventi ir žmogus, žiūrintis į meno kūrinį.
Žvelgiant iš šių dienų akivaizdu, kad jau pirmaisiais XX a. dešimtmečiais O.Bohomazovas tyrinėjo meno kūrinio suvokimo mechanizmus, kuriais Europos dailininkai susidomėjo tik po karo.
Jis ne tiktai užsirašydavo savo mintis, bet ir pats eksperimentuodavo, piešdavo.
Viename parodos monitorių galima pavartyti dailininko teorinių tyrimų sąsiuvinį. Matyti, kad jis nupiešdavo kokią nors formą, o šalia užrašydavo, kaip jis tai padarė. Ir kodėl viena forma džiugi, o kita dvelkia liūdesiu.
Po kelerių metų jis jau dėstė visa tai Kijevo dailės instituto studentams.
– Kaip nutiko, kad vienas paskutinių jo paveikslų iš „Pjovėjų“ ciklo tapo pats populiariausias?
– Būtent šis darbas septintajame dešimtmetyje Ukrainoje buvo reprodukuotas vienoje meno atvirlaiškių serijoje. Tai iš tiesų puikus kūrinys, mūsų muziejaus puošmena. Tai O.Bohomazovo kūrybinio kelio viršūnė. Nors jis jau jautė, kad gyvenimas artėja prie pabaigos, užbaigė jį tokiu mažoriniu akordu.
Paveikslas ne tik apie tai, kaip darbininkai pjauna rąstus. Jis kupinas šviesaus džiaugsmo, kurį suteikia gerai atliktas darbas.
Ir toks paprastutis siužetas priverčia susimąstyti apie kūrybos esmę, leidžia pajusti amžinojo gyvenimo dvelksmą. Tą jausmą sustiprina ir bedugnio dangaus mėlynė.
– Dailininkas buvo miesto žmogus, kaip jis atsidūrė miške? Jo dukra savo atsiminimuose rašė, kad „Pjovėjų“ eskizus jis piešė iš natūros.
– Visas jo gyvenimas susijęs su Kijevu, bet šalia sostinės yra toks žinomas kurortinis Bojarkos miestelis – ten buvo jo žmonos šeimos sodyba.
Susirgęs tuberkulioze jis ten bandė atsigauti ir nuo ligos, ir nuo bado – dirbo dailės mokytoju. Vėliau nuvažiuodavo vasarą ir išsinuomodavo vasarnamį.
Aplinkui didžiuliai pušynai, į kuriuos eidavo pasivaikščioti, taigi matė ir ten dirbančius pjovėjus. Aš ir pati iš Kijevo dabar ten persikėliau gyventi, toks, matyt, O.Bohomazovo kūrybos poveikis.
– Kodėl paroda prasideda ne nuo Ukrainos, o nuo Suomijos vaizdų?
– Kijeve baigęs meno mokyklą, jis nusprendė pakeliauti ir išvažiavo į Suomija. Kaip manote, kodėl dailininkai keliauja?
– Gal nori pasisemti naujų įspūdžių, aplankyti muziejus, pamatyti kitokias spalvas, pajusti kitokią šviesą?
– Būtent. Gyvendamas vienoje vietoje įpranti prie tam tikro apšvietimo, prie savo aplinkos spalvų. Todėl norėdamas atsinaujinti, šviežiu žvilgsniu pažvelgti į pasaulį dailininkas turi kur nors išvažiuoti.
Tuo metu jo kūryboje jautėsi japonų graviūrų įtaka, jo kūrybos priemonės – teptukas ir tušas.
– Kaip gyvendamas Kijeve jis sekė pasaulines meno madas?
– Parodoje gerai matyti, kaip greitai jis įvaldydavo Europos meno pasaulyje pasirodančias meno naujoves. Mums pavyko lietuvių publikai pristatyti tokią kolekciją, kuri iš esmės atspindi visus jo stilistikos pokyčius – nuo ankstyvosios kūrybos ir pačių paskutinių paveikslų.
Nors O. Bohomazovas nebuvo išvažiavęs mokytis į Paryžių, tik į Maskvą, bet ten matė žymiausių Rusijos kolekcininkų Europos meno rinkinius. Be to, nuo mokslo laikų nuolat bendravo su A. Ekster, kuri dažnai atvažiuodavo į Kijevą. Ir spaudoje buvo nemažai dailės reprodukcijų.
Tiesa, reikia pripažinti ir tai, kad O. Bohomazovas Kijeve tuo metu jautėsi gana vienišas, nes Ukrainos meno visuomenėje vyravo diskusijos ne apie meno eksperimentus, bet apie galimybę sukurti tautinį, ukrainietišką meno stilių. Į avangardo dailininkų kūrybą net ir inteligentija žiūrėjo kaip į nerimtus pokštus, cirko triukus.
– Ar tiesa, kad tuberkulioze dailininkas susirgo tuomet, kai puošė agitacinius revoliucionierių traukinius ir garlaivius? O tarp jo agitacinio pobūdžio kūrinių buvo ir plakatas – „Tuberkuliozė – išgydoma!“?
– Taip, tuo metu Ukrainoje jau buvo sovietų valdžia. Taigi, galime kalbėti apie piktą lemties pokštą, ironiją.
– Jo žmona Vera Monastyrskaja–Bohomazova taip pat buvo dailininkė, ir taip pat susirgo tuberkulioze, bet išgijo. Darnus šeimyninis gyvenimas dailininkui buvo kaip užuovėja?
– Taip, jie puikiai sutarė. Tiesa, ji ištekėjusi kūrė nedaug, pasišventė šeimai – vyro kūrybai, dukros auginimui. Tačiau jis labai vertino jos nuomonę, mylėjo, visuomet atiduodavo sotesnį kąsnį. Gal todėl jai pavyko įveikti ligą.
Labai įdomūs jo laiškai žmonai, kuriuose mažai buities, matytų parodų, bet daug išgyvenimų, minčių apie meną ir dailininko vietą. Jis rašė žmonai pasakas, pasakėčias.
SKAIČIAI IR FAKTAI
A. Ekster (1882-19490) – ukrainiečių avangardinio meno legenda, ryški Europos kubizmo ir futurizmo atstovė, teatro ir kino sričių novatorė, viena „art deco“ stiliaus pradininkių. Aktyvi XX a. pradžios Ukrainos, Rusijos ir Europos avangardo sambūrių dalyvė, tapytoja, scenografė ir taikomosios dailės kūrėja.
Paryžiuje ji bendravo su tokiomis dailės garsenybėmis kaip P. Picasso ir G. Braque‘as. Parodose dalyvavo ir su „Juodojo kvadrato“ autoriumi K. Malevičiumi.
Emigravusi į Paryžių A.Ekster dėstė ir žinomam lietuvių tapytojui ir scenografui S.Ušinskui.
A. Archipenko (1887-1964) – vienas garsiausių XX a. skulptorių. Novatoriškų kūrybos būdų ieškojęs ukrainiečių kilmės JAV menininkas savo skulptūromis išreiškė savitą požiūrį į kubizmo, futurizmo ir abstrakcionizmo idėjas.
Menininkas dažnai vadinamas pirmuoju tikruoju kubistu skulptūros srityje, tačiau jo meniniai eksperimentai aprėpė gerokai platesnį meninės raiškos lauką.
O. Bohomazovas (1880–1930) – vienas įdomiausių XX a. Rusijos ir Sovietų Sąjungos avangardo dailininkų bei teoretikų. Gimęs Charkovo gubernijos Jampolio miestelyje jis mokėsi, dirbo ir iki pat mirties gyveno Kijeve, tačiau sekė visas meno pasaulio naujoves. Bičiuliavosi su A. Ekster. Mirė nuo tuberkuliozės, taip ir neužbaigęs paties iškiliausio savo kūrinio – tapybos triptiko „Pjovėjai“.
Po jo mirties jo paveikslai su SSSR dailininkų darbai rodyta Europoje ir Japonijoje, bet šalies viduje nuskandinti užmarštyje. Jo palikimą išsaugojo dailininko žmona, taip pat dailininkė V. Monastyrskaja. Dabar O. Bohomazovas dažnai vadinamas „ukrainietišku Picasso“.
Parodos „Oleksandras Bohomazovas. Kūrybos laboratorija” uždarymo renginiai
Liepos 22 d. ir 24 d.
Radvilų rūmų dailės muziejuje
(Vilniaus g. 24, Vilnius)
Liepos 22 d. (ketvirtadienis)
17 val. ekskursija po parodą su ekspozicijų gide
Liepos 24 d. (šeštadienis)
12 val. kūrybinis pasivaikščiojimas po parodą šeimoms su jaunesniojo amžiaus vaikais
Dalyviai kartu su dailininke Greta Alice Liekyte parodą lankys lyg savo kūrybos laboratoriją, improvizuos žymaus Ukrainos avangardisto Oleksandro Bohomazovo (1880-1930) eksponuojamų kūrinių temomis, atliks smagias kūrybines užduotis.
14 val. ekskursija po parodą su ekspozicijų gide.
