Mariną Abramović į Lietuvą pakvietęs Arvydas Žalpys: „Kaunas pateks į pasaulinį šiuolaikinio meno žemėlapį“

Likus savaitei iki vieno didžiausių „Kaunas 2022“ įvykių, Marinos Abramović parodos „Būties atmintis“ atidarymo, su jos kuratoriumi, galerijos „Meno parkas“ vadovu Arvydu Žalpiu susėdome kavinėje „Kultūra“.

Marinos Abramovič kūrinys.<br>Organizatorių nuotr.
Marinos Abramovič kūrinys.<br>Organizatorių nuotr.
Marinos Abramovič kūrinys.<br>M.Anelli nuotr.
Marinos Abramovič kūrinys.<br>M.Anelli nuotr.
Marinos Abramovič kūrinys.<br>M.Anelli nuotr.
Marinos Abramovič kūrinys.<br>M.Anelli nuotr.
Marinos Abramovič kūrinys.<br>M.Anelli nuotr.
Marinos Abramovič kūrinys.<br>M.Anelli nuotr.
Daugiau nuotraukų (4)

Kotryna Lingienė

Mar 23, 2022, 2:04 PM, atnaujinta Mar 23, 2022, 2:38 PM

Besikalbant apie iki liepos vyksiančią išsamią serbų menininkės kūrybos retrospektuvą ir kovo 31 d. įvyksiančią atvirą jos paskaitą „Performansas. Praeitis. Dabartis. Ateitis.“, į Kauno paveikslų galeriją bandė patekti grupelė užsieniečių. Likus savaitei!

A. Žalpys įsitikinęs, kad mūsų regiono gyventojų pasaulėvaizdis artimas šios menininkės kūrybai. Apsilankymas neatpažįstamai pasikeitusioje Paveikslų galerijoje, pasinėrimas į vizijas, kuriose gausu fatališkų ateities nuojautų, žada tapti dramatišku, magišku iššūkiu. Rekomenduojama tam skirti gal net visą dieną. O kol „Būties atmintis“ įrenginėjama, su kuratoriumi kalbamės apie parodos priešistorę, būsimą paskaitą ir kitas įdomias detales.

Arvydai, kada jūs susipažinote su Marinos Abramović kūryba? Turbūt sovietinės okupacijos metais tai padaryti nebuvo lengva?

Tikrai seniai, dar tada, kai ji aktyviai kūrė, o mes Lietuvoje apie tai gaudavome šiokių tokių žinių. Jos kūrybą matėme kaip socialinį protestą, išmąstytą, konceptualų meną. „Performanso“ sąvoka į Lietuvą atėjo vėliau. Man ji buvo įdomi aktualijomis kūryboje ir tuo, kaip ji tai darė. Be abejo, žinios buvo skurdžios, bet informacija praslysdavo. Pavyzdžiui, per draugus gaudavome lenkiškų žurnalų, tokių, kaip „Sztuka“. Dar užsisakinėjau vengriškos spaudos – buvau pramokęs šios kalbos. Šios šalies žurnalai buvo itin svarbus langas į pasaulį – vartydamas puslapius, žiūrėdamas į reprodukcijas bandydavau užčiuopti, kaip žmonės kuria, kaip atrodo ekspozicijos... Visi tuomet panašiai ieškojome informacijos. Žinios, bent man, buvo siekiamybė. Grįžtant prie Abramović, tikrai taip, jos, kaip ištrūkusios iš Rytų bloko, asmenybė, mums visiems tuo metu darė didelį įspūdį, intrigavo. Na, o atkūrus Nepriklausomybę, kai eteris atlaisvėjo, vėliau ir internetas atsirado, gavus daugiau informacijos, tapo dar įdomiau. Man asmeniškai Abramović kūryba yra tai, ko noriu mene – menininko pozicijos buvimas, profesionalumas, ne tiesiog „menas vardan grožio“, bet menas tam, kad išjudintų, priverstų mąstyti.

O kada pamatėte jos kūrybą gyvai?

Esu vieną kitą kūrinį matęs užsienio galerijose. Bet tikrasis susitikimas įvyko 2019 metais, kai Marinos Abramović retrospektyvinė paroda „Valymas“ surengta Torunės šiuolaikinio meno centre „Znaki Czasu“. Paroda užėmė net 3000 kvadratinių metrų. Mūsų galerija, „Meno parkas“, artimai draugauja su kolegomis šiame Lenkijos mieste. Vykau į parodos, jau keliavusios iš Belgrado į Vokietiją, Švediją, atidarymą. Įrašai internete niekuomet neatstos to įspūdžio, kuris kyla pamačius meną realybėje. Tai verčia permąstyti daug ką – visą gyvenimą, idėjas, prasmę. Ne tik meną. Tai mane paveikė, iki šiol negaliu pamiršti to jausmo, nors pažintis buvo palyginti trumpa. Tokių retrospektyvų – tai yra, kad per gyvenimą sukurtų tokių kūrinių – galėčiau tik palinkėti daugeliui menininkų.

Torunėje dalyvavau spaudos konferencijoje. Uždaviau vieną kitą klausimą, tik net nebeatsimenu, kuo domėjausi. Turiu pasakyti, kad ji tikrai nėra toks žmogus, kokiu ją bando parodyti kritikai, turiu galvoje ne meno kritikus. Galbūt su jos komanda sudėtingiau, bet pati Abramović yra šilta, jautri, atvira aplinkai. Jai jau 75-ri, tai jaučiais, ir tame nieko keista – kai jaunystėje savo kūną aukoji didžiajam menui tikrąja to žodžio prasme, tai negali neturėti įtakos ateityje.

Į Kauną iš Lenkijos grįžau su viltimi – supratau, kad norėtųsi ją pasikviesti pas mus. Tuomet dar neturėjau vizijos, kokio lygio parodą galėtume surengti. Neturėjau ir tokios patirties, nors 30 metų kuruoju parodas. Bet į šį darbą, kurį šiuo metu dirbame Kauno paveikslų galerijoje, įeina viskas nuo A iki Z. Mūsų nedidelei komandai tai milžiniškas iššūkis. Na, bet pamaniau, kad Kaunas juk taps Europos kultūros sostine, galbūt mano idėja sudomins projekto organizatorius.

Negi kilo abejonių dėl sudominimo?

Na, žinote, „Kaunas 2022“ nuo pradžių turėjo aiškius tikslus, programos rėmus, o mes, kaip ir kiti, turėjome galimybę teikti pasiūlymus ir tikėtis būti išgirsti, kalbėtis, ar sutampa įsivaizdavimas. Tenka ir dabar išgirsti komentarų, kad va, atvežame senus darbus, gerai žinomą vardą...

Bet juk būtent vardo žinojimu daugelio santykis su Marina Abramović ir baigiasi.

Tikrai taip. Todėl reikia pamatyti. Reikia pamatyti ją pačią. Nors meno erdvių situacija Kaune gerokai apriboja mūsų galimybes pačios parodos turiniui – tai net ne biudžeto klausimas. Kalbant apie pinigus, visuomet yra galimybė tartis, atvirai išsakyti galimybes. Tartis, beje, reikia ne su pačia Abramovič, o su tekstų autoriais, distributoriais, architektais (jie kūrė parodą Belgrade, jų kandidatūra Kaunui buvo pasiūlyta pačios menininkės), kūrinių video dokumentacijų teisių turėtojais. Bet visi linkę klausytis ir įvertinti situaciją. Taigi turime geriausia, ką galėjome turėti su savo pajėgumais.

Kiek laiko truko pasiruošimas parodai Kaune?

Trejus metus nuolatinio darbo. Komunikavimo, diskusijų. Visa tai labai įdomu, nors tikrai nelengva. Kaip jau minėjau, „Meno parko“ kolektyvas kamerinis. Šiemet dėl darbų krūvio atsisakėme dalyvavimo užsienio mugėse, o pačioje galerijoje dar turėsime ne vieną „Kaunas 2022“ programos parodą. Kartais net stebiuosi, kaip visa tai pavyksta.

Užtruko koncepcijos sukūrimas – ką mes galime padaryti, ką ir kaip rodysime? Didžiosios Abramović instaliacijos Kaune tiesiog netilptų. Daug padėjo Torunėje jos parodą kuravęs Waclawas Kuczma. Per diskusijas gimė mūsiškė paroda. Norėjau kaip galima daugiau gyvo veiksmo, paroda „Būties atmintis“ – milžiniška video instaliacija. Daug persipinančių garsų, vaizdų. Tai labai išsamus kūrybos pristatymas nuo pat pirmųjų darbų, žiūrovui suteikiant perspektyvą iš šių dienų pozicijos. Kaip sakė pati menininkė, tai lyg choras. O su ja bendraujame nuolat, dabar – kiekvieną dieną. Kiekviena detalė svarbi. Pavyzdžiui, suprojektavus apatinį parodos aukštą turėjome du variantus. Man priimtinesnis buvo vienas, už kitą kovojo architektai. Malonu, kad galiausiai sutapo mano ir menininkės nuomonės. Beje, ji pati jau šeštadienį atvyksta į Kauną.

Ar nebuvo minčių atkurtį kurį nors performansą?

Buvo, juk performansas Lietuvoje populiarus, pati menininkė tai pastebėjusi ir domėjosi detaliau. Bet net džiaugiuosi, kad nepavyko dėl to susitarti. Matote, nebūtume galėję to siūlyti išskirtinai lietuvių menininkams, būtų reikėję rengti tarptautinį atvirą kvietimą, kūrybinę stovyklą, kviesti mentorius. Pamatėme, kad tai – ne mūsų jėgoms, neturėtume tam biudžeto. Bet turime geriausia, ką galėjome turėti. Net baigus derinti sutartį dėl kūrinių parodai, dar pavyko įtraukti keletą, dėl kurių pradžioje nesitarėme, bet man atrodė labai svarbu juos pristatyti.

O ar iškart buvo tariamasi ir dėl pačios menininkės atvykimo į atidarymą, paskaitos surengimo?

Taip, tai buvo mano svajonė.

Galbūt įtakos turėjo geopolitinė situacija? Ar ji jaučia kokį nors ryšį su Baltijos šalimis?

Apie tai daug nekalbame, išskyrus pačias aktualiausias detales, pavyzdžiui, karo pabėgėlių situaciją. Abramović visgi svarbiausia tema yra menas. Kaip jau minėjau, performansas Lietuvoje, taip pat Mačiūnas, Mekas. Domėjosi, ar turime Meko muziejų. Nors, taip, ji viešai yra paskelbusi savo aiškią poziciją prieš Rusijos karą Ukrainoje, tai padarė pirmomis karo dienomis, ruošia apie tai meninį projektą.

Grįžtant prie paskaitos, pradžioje buvo numatytas susitikimo su publika formatas – toks, kaip buvo Torunėje. Tuomet dalyvavo keletas kuratorių, meno kritikai, kažkiek žiūrovų. Bet kai į Kauną atvyko Marinos Abramović instituto direktorius Giuliano Argenziano ir pamatė, kiek Lietuvoje pažengęs performanso menas, sulaukėme pasiūlymo formatą keisti. Ši paskaita Kaune ruošiama specialiai Lietuvos auditorijai, iki šiol ji nebuvo skaityta. Tai bus pasakojimas apie performanso praietį, dabartį, ateitį. Daugiau turinio negaliu išduoti, nelabai ir žinau detalių.

Didžiulėje „Žalgirio“ arenos scenoje ji bus viena. Jau turime atsiųstą medžiagą, bus tikrai daug vaizdo, įrengiami specialūs ekranai. Smagu, kad pastaruoju metu kalbantis, kai papasakojome, į kokią auditoriją orientuojamės, kiek publikos planuojame sulaukti, ji sutiko, kad renginys truktų ne valandą, o ir visas dvi. Tai gražus gestas. Tad esu įsitikinęs, kad šis susitikimas norintiems ją pamatyti, išgirsti kalbant, yra unikali proga. Bus galimybė užduoti klausimus – menininkės pageidavimu stovės du mikrofonai, iš abiejų scenos pusių, ir visi norintys galės, sulaukę eilės, paklausti to, kas juos labiausiai domina.

Tad paskaita gali užsitęsti ir kokias penkias valandas...

Matysime, kokia kalbi mūsų auditorija (juokiasi). Bet susidomėjimas tikrai juntamas – tiek kalbant apie paskaitą, tiek apie parodą. Į jos atidarymą taip pat pasiūlėme nedidelį kiekį bilietų, jie jau beveik išparduoti. Planuojame, kad atidarymo metu menininkė pasirašys bent 150 knygų. Priminsiu, kad lietuvišką katalogo „Valytoja“ versiją, kurią išvertė Agnė Narušytė, išleido „Meno parkas“ – tai padarėme dar rugsėjį, ir publika tikrai noriai jį perka. Beje, jau yra atvykę TV žurnalistai iš Vokietijos, jie filmuoja pasirengimą. Interviu galimybe domisi švedai. Menotyrininkė Laima Kreivytė jau parengė interviu, dar vieną filmuos LRT. Menininkės pasiryžimas skirti tiek dėmesio Lietuvai irgi daug pasako.

Net meno mokyklos iš visos Lietuvos domisi, planuoja vykti grupėmis. Nekalbu jau apie artimus kaimynus Latvijoje, Lenkijoje. Kaunas su „Būties atmintimi“ pateks į pasaulinį šiuolaikinio meno žemėlapį. Ir čia kalbu ne tik metaforiškai – Kauno paveikslų galerijoje iš tikrųjų kabos žemėlapis, keliaujantis su menininkės kūriniais iš šalies į šalį. Ir jame pažymėsime mūsų miestą. Vėliau jis keliaus toliau.

Ką iš parodos jos lankytojai galės parsinešti namo, atsiminimui?

Suvenyrų, žinoma. Ne tiek daug, kiek galbūt kokiame „Tate Modern“, bet tikrai bus. Dalį jų atsivežame iš užsienio, iš kompanijų, įsigijusių autorines teises. Tokie dalykai, kaip dėlionės, stiklinės, kortos. Išdrįsome pasiūlyti ir savo idėjų – „Meno parko“ kuratorė ir dizainerė Airida Rekštytė sukūrė keletą projektų. Marškinėliai, puodeliai, krepšiai – tai buvo patvirtinta, parodos lankytojai galės įsigyti ir kaunietiškų suvenyrų.

M. Abramović gyva paskaita „Performansas. Praeitis. Dabartis. Ateitis.“ vyks kovo 31 d., Žalgirio arenoje. Bilietus galite įsigyti čia.

Kaune menininkė viešės savo retrospektyvinės parodos „Būties atmintis“ atidarymo proga. Paroda Kauno paveikslų galerijoje visiems žiūrovams bus atverta nuo kovo 30 d.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.