Vilniaus galerijoje „Vartai“ surengtoje 43 metų garso menininko I.Krunglevičiaus parodoje „Rūgštaus lietaus aidas“ karaliauja triukšmas.
Parodos autorius – muzikas ir vizualiųjų vaizdų kūrėjas, Norvegijos muzikos akademijoje baigęs kompozicijos magistro studijas. Didžiąją jo kūrybos dalį sudaro instaliacijos, videomenas ir skulptūros, bet I.Krungelevičius dirba ir kaip kompozitorius – kuria muzikinius performansus, dalyvauja elektroninės, šiuolaikinės muzikos, kino festivaliuose.
Jo kūriniai atkreipia dėmesį į naujas technologijas ir jų ryšį su žmogaus psichika. Naudodamas garsą menininkas keičia žiūrovų erdvės suvokimą.
– Kas paskatino susidomėti tokiu erzinančiu dalyku kaip triukšmas? – paklausiau I.Krungelevičiaus, po ilgos pertraukos pristačiusio parodą.
– Viskas prasidėjo nuo to, kad pradėjau galvoti, kas iš tiesų yra triukšmas. Jei kalbame apie garsą, tai gali būti koks nors trukdis, neleidžiantis klausytis to garso. Bet triukšmo sąvoka susijusi ne vien su garsu. Juk egzistuoja ir informacinis triukšmas, trukdantis supratimui, ir daug kitokio triukšmo.
Todėl pamaniau, kad jei atidžiau pasižiūrėsiu į triukšmą, tai gal ką nors įdomaus surasiu. Juk meno srityje egzistuoja garso triukšmo estetika. Pasidomėjęs sužinojau, kad yra nemažai kompozitorių, kurie dirba ne vien su dvylikos natų sistema, o naudoja ir kitus garsus, taip pat ir triukšmą. Tai suteikia daugiau laisvės.
– Ar triukšmas kūriniuose pradėtas dažniau naudoti tuomet, kai atsirado kompiuteriai?
– Man atrodo, kad tuomet, kai atsirado radijas. Atsiradus technologijai atsiranda ir triukšmas, tam tikras perduodamo signalo ir triukšmo santykis.
– O lapų šnarėjimas ar arklio šuoliavimas – triukšmas ar ne?
– Todėl ir kyla klausimas, ar iš viso egzistuoja toks dalykas kaip triukšmas? Gal tai mūsų sąmonės kūrinys? Kai publikai pristatomi darbai, kuriuose naudojamas triukšmas, jie provokuoja žmones pagalvoti apie tai, kaip mes reaguojame į tuos dalykus, kurie mums sunkiai suprantami ar nenorimi.
Taigi į tokius dalykus galima žiūrėti šiek tiek plačiau. Man lengviausia dirbti su garsu, todėl visai natūraliai garso kūriniuose to triukšmo atsiranda nemažai.
– Parodoje šalia triukšmo svarbi ir brutalizmo tema?
– Taip, juk brutalizmas – architektūros stilius, kuris susiformavo praėjus porai dešimtmečių po Antrojo pasaulinio karo, o pasibaigė, kai praėjusio amžiaus 8-ojo dešimtmečio pabaigoje prasidėjo ekonominė krizė ir pabrango betonas.
Man ypač įdomus vienas brutalizmo aspektas – viltis, kad po karo galima sukurti kitokį pasaulį. Pati vilties metafora.
Parodoje rodomi metaliniai kabliai – lyg nuorodos į brutalizmo architektūros ornamentiką. Įdomus ir jų dialogas su „Vartų“ galerijos salių lipdiniais.
– Ar tai atsitiktinumas, kad jie panašūs į skulptoriaus Mindaugo Navako „Kablį“ ant buvusių Geležinkeliečių rūmų Vilniuje?
– M.Navako įtaka šiuo atveju – akivaizdi, nors piešdamas eskizus apie tai ir negalvojau. To neįmanoma nepastebėti. Tik mano kabliai – atvirkštiniai „Kablio“ variantai. Jie pasukti vidun, o ne išorėn. Todėl ir pavadinau juos „Sylbak“ – žodis „kablys“ atvirkščiai.
M.Navakas – vienas svarbiausių Lietuvos menininkų. Man visuomet norisi paminėti vienų menininkų idėjų įtaką kitiems, nes niekas iš niekur neatsiranda. Visada yra kontekstas. Pavyzdžiui, kai aš gyvenau Vilniuje, „Kablys“ (tame pastate veikiantis muzikos klubas – Red.) man buvo svarbi vieta, eidavau ten klausytis įvairiausios muzikos.
– Sumontuoti iš kelių metalo lakštų kabliai primena keistus muzikos instrumentus.
– Tiesiog nenorėjau virinti metalo. Lazeriu išpjautos metalinės detalės lengvai sumontuojamos. Be to, kai yra daugiau detalių, lengviau pastebėti klaidas (formos triukšmą) – štai viena kablio dalis labiau sulinkusi nei kita.
Mano svajonė – sukurti skulptūrą, kurią galima būtų išsiųsti elektroniniu paštu. Išvengčiau ilgo transportavimo ir neterščiau gamtos. O garsas yra garsas – jis daug nesveria. Taupome benziną.
Šį kartą beveik taip ir buvo. Išsiunčiau brėžinius, viena Kauno įmonė pagal juos išpjovė metalines detales, o man atvažiavus teko tik sumontuoti.
– Jūsų parodų pavadinimai būna gana paslaptingi. Ką galėtų reikšti „Rūgštaus lietaus aidas“?
– Man nesinori per daug aiškinti, apie ką yra paroda. Labai svarbu, kad žiūrovas atėjęs pats pabandytų surasti atsakymą. Taip daug įdomiau.
Prisimenu, kad XX a. pabaigoje buvo labai dažnai kalbama apie rūgštų lietų, ozono skyles. Buvo daug baimės. O po to visi nustojo apie tai kalbėti. Ta psichozė praėjo, bet atsirado kita, vėliau dar kita. Liko tik to nerimo aidas. Ir aš pavadinime tarsi užkodavau tą laiką, tą atmintį.
– Nesate baigęs jokių vizualiojo meno mokslų, tačiau akivaizdu, kad puikiai pažįstate šiuolaikinio meno kontekstą. Tai tarsi dar viena jūsų aistra?
– Galima ir taip pasakyti. Vizualusis menas mane domina gal net labiau nei muzika. Muzika – taip arti, taip aišku, taip viskas greita. Aš daug jos klausausi. O vizualusis menas visuomet buvo šalia. Nuo pat pradžios, kai prasidėjo mano meninė praktika, gal nuo kokių 20 ar 21 metų.
Lankausi parodose, svarbiausiose bienalėse – žiūriu, studijuoju. Mano žmona yra tapytoja ir mūsų gyvenimas nuolat sukasi apie vizualiojo meno dalykus. Tiesa, nedirbame vienoje studijoje – kiekvienas turime savo.
– Gal šeima – viena priežasčių, kad jūsų personalines parodas matome šitaip retai?
– Tokios parodos turi subręsti. Be to, turint šeimą viskas sulėtėja. Šiuo mano gyvenimo periodu negaliu praleisti studijoje 50 valandų per savaitę. Su mažais vaikais tai neįmanoma, reikia palaukti, kol jie truputį paaugs.
– Šį kartą skulptūrines instaliacijas papildo tapyba. Pats viską darėte, ar padėjo žmona tapytoja?
– Tapiau pats. Net juodus dažus pats susimaišiau iš pigmentų. Buvo daug eksperimentų ir su kitomis spalvomis, ir su skylėmis, bet liko toks rezultatas. Grįžtant prie brutalizmo nuoširdumo – gerai yra taip, kaip gaunasi. Kiekvienas meno kūrinys – daiktas iš ateities. Kai jie tik atsiranda, dažnai net nelabai aišku – kas tai, vėliau išsikristalizuoja.
Man neužtenka vien garso. Pasaulis yra trijų matmenų, materialus, todėl ir man norisi dirbti su keliomis medijomis – daugiau žaislų toje smėlio dėžutėje.
– Rodote naujausius savo kūrinius, tačiau kai kuriuos jau spėjote pristatyti ir kitur?
– Taip, pavyzdžiui, „Possessor“ – instaliacija su kolonėlėmis ir laidais – jau rodyta muziejuje „Astrup Fearnley Museet“ per Oslo Kultūros naktį rugsėjo mėnesį. Tik ji driekėsi per visą muziejų – sienas, duris, net stalus.
Tos kolonėlės ypatingos tuo, kad visą garso energiją perduoda į tą medžiagą, prie kurios yra pritvirtintos. „Vartuose“ garsą generuoja galerijos siena. Tarsi koks parazitas prilimpa prie sienos ir ją įgarsina.
– O tas prietaisas, panašus į bevielio tinklo maršrutizatorių, taip pat skleidžia garsus?
– Tai dažnių slopintuvas, kuris siunčia triukšmą, bet ne mūsų ausims, o mobiliems telefonams. Jis užpildo triukšmu jų veikimo dažnį, todėl telefonai girdi tik tą triukšmą ir nebeveikia.
– Primena tuos didžiulius bokštus, kurie stovėjo Kauno Žaliakalnyje ir trukdė klausytis per radijo imtuvus „Amerikos balso“. Tie trukdžių triukšmai turbūt įsirėžė į atmintį daugeliui sovietmečio lietuvių.
– Taip. Tik kalbėdami apie technologijas neturėtume užmiršti, kad jos – mūsų kultūros dalis.
Net ir tas slopintuvas atsirado iš noro ką nors pakeisti – padaryti ar sugadinti, gal apsaugoti. Gali būti įvairių priežasčių, bet jis, kaip ir koks piešinys ar skulptūra, – dalis mūsų kultūros. Kaip menas, kulinarija ar architektūra.
Pasiklausius įvairių samprotavimų dažnai atrodo, kad technologija – tarsi koks baisus ateivis, parazitas, kuris iš kažkur nusileido ir prilipo prie žmogaus. O iš tiesų – tai mūsų pačių kūrinys, provokuojantis paspėlioti, kur tai gali nuvesti ir kas bus ateityje.
– Kaip randate tokius prietaisus? Specialiai ieškojote kolonėlių, kurios neįprastu būdu skleidžia garsą?
– Taip, norėjau įgarsinti plieno skulptūras. Ilgokai ieškojau, kol pagaliau radau įmonę, kuri gamina po vandeniu veikiančias kolonėles SPA salonams. Pabandžiau. Jos puikiausiai tiko. Net nežinau, kokią funkciją jos tuose SPA atlieka – skleidžia vibracijas ar praneša žinias panirusiems klientams.
Tai mažosios. O didesnės kolonėlės naudojamos kino teatruose – montuojamos po kėdėmis. Man jos tiko, nes sukuria daug kinetinės energijos, kuri perduodama į sieną.
Tik dėl to dažnių slopintuvo patekau į sudėtingesnę istoriją. Prisimenate, kaip Alisa įlenda į urvą paskui baltą triušį ir keliauja nežinia kur? Taip buvo ir man. Galvojau apie visai kitus dalykus, kažką skaičiau ir staiga supratau, kad jeigu paimsiu vieną dalyką, sujungsiu su kitu, panaudosiu trečią, tai gausis visai įdomus kūrinys.
* * *
Karjerą pradėjo Norvegijoje
* I.Krunglevičius – kompozitorius ir vizualiojo meno atstovas, Norvegijos muzikos akademijoje įgijęs kompozicijos magistro laipsnį. Kompozicija jis susidomėjo gerokai prieš akademines studijas. Vilniuje dvejus metus asmeniškai mokėsi pas kompozitorių O.Balakauską. Vėliau išvyko į Oslą. Nors daugumą jo kūrinių sudaro instaliacijos, video darbai ir skulptūros, menininkas taip pat dirba ir kaip kompozitorius.
* Beveik dešimtmetį buvo vienas menininkų parodų erdvės „Podium Oslo“ vadovų. Šiuo metu – Norvegijos menininkų kolektyvo „Infopsin“ narys.
* 2010 m. apdovanotas Norvegijos banko DNB menininko premija ir Nam June Paiko apdovanojimu jauniesiems menininkams, kuriantiems elektroninio ar skaitmeninio meno darbus, kuriais nebijoma rizikuoti, peržengti žanrines ir kultūrines ribas, nerti į tarpdisciplininę teritoriją (apdovanojimo steigėjas – Šiaurės Reino-Vestfalijos meno fondas).
