Galerijoje pristatomi 56 lietuvių menininkų mažiau žinomi, nematyti, retai eksponuojami kamerinio žanro tapybos, grafikos, fotografijos, keramikos, tekstilės natiurmortai – „tylieji kasdienio gyvenimo liudininkai“. Tik vienas kitas darbas rodytas personalinėse, bendrose parodose. Organizatoriai parengė su šia paroda susietą švietėjiškų renginių programą.
Natiurmortus gožė kiti kūriniai
Parodos kuratorė Nijolė Nevčesauskienė, seniai svajojusi apie tokios natiurmortų ekspozicijos pristatymą, neslėpė, jog atrinkti geriausius, laikmečio dvasią įtaigiausiai atspindinčius dailės kūrinius nebuvo lengva. Jau vien dėlto, kad natiurmortų LNDM rinkiniuose nuo 1940 metų sukaupta gerokai mažiau nei portretų, peizažų arba figūrinių kompozicijų.
„Natiurmortai ilgai tūnojo saugyklose, įvairiausių meninių tyrimų paribiuose, nustelbti svaresnių, geriau apmokamų karo, pramonės, kolūkių gyvenimo teminių kompozicijų kūrėjų. Jie ir dabar mažiau paklausūs meno rinkoje, atlieka daugiausiai puošybinę, dekoratyvinę funkciją. Tikiuosi, kad ši paroda padės žiūrovams pažvelgti į dailininkų vaizduojamą gyvenimo kasdienybę kitokiu žvilgsniu“, - pristatydama parodą kalbėjo N.Nevčesauskienė.
Eksponuojami ankstyvieji penktojo dešimtmečio kūriniai – tarsi jungtis tarp prieškario Kauno meno mokyklos, klasikinės dailės tradicijų ir socialistinio gyvenimo ideologijos. Antano Kairio, Vytauto Kairūkščio, Algirdo Perulio, Antano Šukio natiurmortai išsiskiria subtilia spalvų ir šviesos sinteze, jautria impresionistine tapyba. Vėliau natiurmortuose atsiveria kitokia kasdienybės samprata, jungianti klasiką ir naujų laikų reikalavimus.
Priminė lietuvišką vargo vakarienę
Dailininkų Mečislovo Bulakos, Boleslovo Motuzos-Matuzevičiaus, Jono Martinaičio natiurmortuose gausu gamtos gėrybių, medžioklės ir žūklės trofėjų, jų meistriška tapyba pagrindžia ir laikmečio reikalavimus. Lietuvių tapybos klasikų Antano Gudaičio, Augustino Savicko, Lenonardo Tuleikio, Leon Katino natiurmortų stilius kitoks – lakoniškas, o kartu ir ekspresyvus, persmelktas metaforiškų apibendrinimų, naudojami taudodailės įvaizdžiai.
Daugelio autorių jau nėra tarp gyvųjų. Ši paroda, pasak N. Nevčesauskienės, atskleidžia tylųjį kūrėjų protestą prieš komunizmo ideologiją, skatina žiūrovus geriau suprasti ir suvokti to meto kasdienybę: kaip sovietmetis įtakojo natiurmorto žanrą, kokios meno priemonės naudotos, kaip kito naratyvai, kompozicijos, spalvos, formos, idėjos, ar vėliau lietuvių dailėje pradėjusios ryškėti postmodernizmo tendencijos natiurmortą ištirpino konceptualumo paieškose, ar jis liko aktualus?
Švietėjiško renginio ,,Cucina povera, arte povera“ („Skurdo virtuvė, skurdusis menas“) svečiai, menininkas Česlovas Lukenskas su žmona pedagoge Rūta Lukenskiene, natiurmortų fone papasakojo apie lietuvišką vargo virtuvę, įsigalėdavusią sunkmečių ir negandų laikais, pristatė keletą „vargo“ patiekalų, dalijosi mintimis apie tokios virtuvės vietą pertekliaus visuomenėje.
Lietuvos nacionalio dailės muziejaus Prano Domšaičio galerija. Paroda "Natiurmortas kaip laikmečio re(de)konstrukcija" Veiks iki 2024 m. kovo 31.
Pristatomi Leono Katino, Vinco Kisarausko, Algimanto Kunčiaus, Algimanto Kuro, Alvydo Lukio, Antano ir Jono Martinaičių, Jūratė Mykolaitytės, Bronės Mingilaitės-Uogintienės, Alfonso Motiejūno, B.Motuzos-Matuzevičiaus, Rimantas Olšausko, Arvydo Pakalkos, Lili Janinos Paškauskaitės, Galinos Petrovos, A.Petrulio, Marijaus Piekuro, Igno Piščiko, Sigito Prancuičio, Marijos Račkauskaitės-Cvirkienės, Viktorijos Repšienės, A.Savicko, A.Gudaičio, Algio Skačkausko, Gintauto Stulgačio, Aspazijos Surgailienės, Mikalojaus Šalkausko, A.Šukio, Algimanto Jono Švėgždos, Algimantas Vitolio Trušio, Leonardo Tuleikio, Eduardo Urbanavičiaus, Raimondo Urbono, Ričardo Povilo Vaitiekūno, Henriko Alberto Valujevičiaus, Ramunės Vėliuvienės, Romano Vilkausko, Alfonso Vilpišausko, Valerijos Zalensienės natiurmortai.
