E.Škarnulytės ir kitų kandidatų jungtinė paroda iki 2024 metų sausio 28 d. veikia Helsinkio šiuolaikinio meno muziejuje KIASMA. Be lietuvės, parodoje rodomi suomių menininkų Henni Alftan ir Tuomo A. Laitineno, švedų kūrėjos Lap-See Lam ir norvegės menininkės Camille Norment kūriniai. Muziejaus lankytojai gali balsuodami išsirinkti savo favoritą.
Hennos ir Pertti Niemistö meno fondas ARS FENNICA buvo įkurtas 1990 m. siekiant populiarinti vizualiuosius menus. Šiųmetė parodos kuratorė Piia Oksanen.
E.Škarnulytė – vizualiųjų menų menininkė ir režisierė, tarptautiniu mastu žinoma dėl įtraukiančių filmų ir vaizdo instaliacijų, užpildančių ištisas erdves. Savo kūryboje ji jungia dokumentiką ir vaizduotę, žvelgdama iš transcendentinės perspektyvos, susieja įvairias temas, įskaitant geologiją, okeanografiją, ekosistemas, feminizmą, politiką ir civilizacijų istoriją.
„E.Škarnulytei pirmiausia rūpi giluminis laikas, itin lėtos kaitos sfera, – rašoma KIASMA tinklalapyje. – Nagrinėdama istorines problemas, tokias kaip klimato kaita, ji bando į jas pažvelgti iš įsivaizduojamo būsimojo archeologo ar geologo perspektyvos. Jos darbų veiksmo vieta dažnai – ekologiškai unikalios vietos, tokios kaip Amerikos Vakarai ar Artimųjų Rytų dykumos, atominės elektrinės Europoje, Šaltojo karo bazės, afotinės (be šviesos) jūros zonos. Fotoaparatas tampa archeologiniu įrankiu, kuris prasiskverbia per įvairius sluoksnius: kosminį, geologinį, ekologinį ir politinį.
E.Škarnulytės kūrinyje „Aldona“ figūruoja menininkės močiutė Aldona, kuri prarado regėjimą 1986 m. pavasarį. Gydytojai nustatė, kad jos regos nervus pažeidė radioaktyviosios medžiagos Černobylio atominės elektrinės katastrofos metu. Dalis vaizdo įrašo nufilmuota Grūto parke – teminėje sovietinių paminklų saugykloje. Vaistažolės instaliacijoje surinktos iš Gerdašių entomologinio draustinio, esančio netoli Aldonos namų, esančių prie Lietuvos ir Baltarusijos sienos, kuri šiuo metu yra ir NATO gynybinio aljanso bei Europos Sąjungos siena.“
„Judantį vaizdą dažnai matau kaip skulptūrinę medžiagą, pikselius – kaip molį, kurį bandau formuoti, kad galėčiau rasti atsakymus į daugelį klausimų. Stengiuosi paimti tipišką pavyzdį arba sluoksnį iš šiandieninio pasaulio ir pamatyti skirtingus giluminio laiko ir kultūros sluoksnius, pradedant nuo galaktikų, neutrinų, dalelių, žmogaus paliktų randų ir afotinių zonų jūros aplinkoje. Ir aš dažnai bandau šiuos peizažus matuoti savo kūnu“ – teigė E.Škarnulytė.
Emilija Škarnulytė (g. 1987 m., Vilnius) gyvena ir dirba įvairiose pasaulio vietose. Pastaruoju metu ji savo kūrinius pristatė Gwangju bienalėje, Henie Onstad trienalėje, Vilniaus bienalėje ir Helsinkio bienalėje. Jos darbai buvo pristatyti personalinėse parodose šiuose muziejuose ir galerijose: „Tate Modern“ Londone (2021), „Kunsthaus Pasquart“ (2021), „Ferme-Asile“, Sione (2023); „Den Frie“ Kopenhagoje (2021 m.), Nacionalinėje dailės galerijoje (2021) ir Šiuolaikinio meno centre Vilniuje (2015), „Künstlerhaus Bethanien“ Berlyne (2017).
Ji atstovavo Lietuvai XXII Milano trienalėje ir dalyvavo Baltijos paviljone 2018 metų Venecijos architektūros bienalėje. Jos filmai yra įtraukti į IFA, „Kadist“ fondo ir Pompidou centro kolekcijas, buvo rodomi Londono „Serpentine“ galerijoje, Paryžiaus Pompidou centre, Niujorko Modernaus meno muziejuje ir daugelyje kino festivalių. Lietuvoje E.Škarnulytei atstovauja galerija „Meno niša“.
