Miunsteryje įsikūrusiame LWL-Meno ir kultūros muziejuje iki 2024 m. balandžio 14 d. veiksianti paroda „Aktai“ („Nudes“) pasakoja, kaip keitėsi nuogo kūno vaizdavimas nuo XIX a. iki šių dienų. Tai, kas prasidėjo nuo jausmingų ir idealizuotų vaizdų, baigėsi siurrealizmu ir krauju aptaškytais kūnais.
„Nuogumas gali ir įkvėpti, ir šokiruoti. Tai liudija parodos eksponatai. Ekspozicijos tema – įvairūs nuogo kūno interpretavimo būdai ir akto žanro meninė bei istorinė raida XIX–XXI a.“, – portalui DW pasakojo muziejaus direktoriaus pavaduotoja ir parodos kuratorė Tanja Pirsig-Marshall.
Skirtingomis epochomis dailininkai žmogaus kūną vaizdavo tai jausmingą, tai tobulą, tai pažeidžiamą, tai atstumiantį. Eksponatai pasakoja apie grožio idealus, apie kūną kaip prekę, apie vyrišką ir moterišką žvilgsnį į nuogumą, apie juodaodes odaliskas, apie siurrealistinius ir (ne)seksualius kūnus, apie lytinę įvairovę, apie kūno naudojimą politiniame kontekste. Dauguma iš 90 parodoje rodomų meno kūrinių atkeliavo iš britų galerijos „Tate“.
Tarp jų – Auguste’o Rodino, Edgaro Degas, Henry Matisse’o, Pablo Picasso, Franciso Bacono, Jacksono Pollocko, Marlene Dumas, Sarah Lucas, Tracey Emin, Alice Neel, Zanele Muholi, amerikiečių meno grupės „Guerilla Girls“.
Juos papildo Miunsterio muziejaus kolekcijos eksponatai: Edvardo Muncho, Karlo Schmidto-Rottluffo, Auguste’o Macke ir Willi Baumeisterio kūriniai. Paveikslai, fotografijos, skulptūros ir videomenas suskirstyti temomis: nuo viduramžių iki šiuolaikinių abstrakčių ir politinių apnuoginto kūno vaizdų.
Pozuodavo tik vyrai
XIX a. nuogas kūnas buvo neatskiriama mokymo akademijose dalis. Dailininkus, dažniausiai vyrus, įkvėpdavo mitologiniai ar Biblijos motyvai. Jie aiškiai skyrė lyčių vaidmenį: vyrišką kūną vaizdavo aktyvų ir herojišką, o moterišką – pasyvų, pažeidžiamą, erotišką ir geidžiamą.
Akademijose ilgą laiką pozuodavo vien vyrai, o moteriškosios lyties pozuotojas sutikti buvo įmanoma tik specialiuose privačiuose salonuose.
Netrukus aktai įsitvirtino kaip savarankiškas žanras. Žmogaus kūną menininkai ėmė naudoti siekdami atspindėti tam tikrus idealus, požiūrius, politines idėjas.
XIX a. pabaigos–XX a. pradžios dailininkai ėmė vis dažniau vaizduoti kūną ne tik mitologiniuose kontekstuose, bet ir buitinėje aplinkoje. Buvo sukurta daug besimaudančių moterų paveikslų.
Tuo metu, kai Paulis Cezanne’as ir H.Matisse’as moteris tapė prie medžiais apsuptų vandens telkinių, E.Degas ir Pierre’as Bonnard’as jas vaizdavo intymesnėje aplinkoje, tarsi žvelgdami pro rakto skylutę. Tad nuogas kūnas iš žanrinių ir istorinių kontekstų persikėlė į realistines scenas.
Žvilgsnis į vyro kūną
1912 metais vokiečių ekspresionistas Ludwigas Meidneris nutapė paveikslą „Apokaliptinis miestas“. Kitoje drobės pusėje jis pavaizdavo miegantį nuogą vyrą – atsipalaidavusį, gulintį ant nugaros su už galvos sunertomis rankomis, praskėstomis kojomis ir niekuo nepridengtomis genitalijomis. Tokia vyro poza – tipiškai moteriška, primenanti „Miegančią Venerą“.
Vyro figūra atrodo pasyvi, skirta tik apžiūrėti – tai buvo nebūdinga XX a. pradžiai. Dailininkas pakeitė tradicinį vaizdavimo objektą – į paveikslo centrą įkomponavo ne moters nuogumą, o vyriško kūno seksualumą ir estetiškumą.
Kūnas – politinis įrankis
Feminizmas ir kiti politiniai judėjimai į nuogumą pažvelgė atviriau ir kritiškiau. Jų atstovai laužė stereotipus ir tradicijas, reikalavo laisvės savo kūnui.
Praėjusio amžiaus 8-ajame dešimtmetyje susiformavo feministinio meno judėjimas, kuris aukštyn kojomis apvertė kai kuriuos seksualinius, etninius ir tradicinius lyčių vaidmenis. Tai akivaizdu, tarkime, Sylvios Sleigh paveiksluose „Turkiška pirtis“ ir „Gulintis Polas Rosano“. Šios dailininkės menui būdingas vyrų vaizdavimas stereotipinėmis moteriškomis pozomis – tai savotiškos ankstesnių vyrų dailininkų kūrinių, vaizdavusių moteris kaip erotinius objektus, parodijos.
Konfliktui tarp idealios namų šeimininkės stereotipo, seksualinės laisvės ir buitinės prievartos skirta britų fotografės Jo Spence 14 nuotraukų serija „Libido sukilimas“, griaunanti įsigalėjusias klišes. Čia kruopščios namų šeimininkės su užsagstytomis sagomis, šlepetėmis ir dulkių siurbliu rankose nuotraukos atsiduria šalia kenčiančios moters su seksualiais juodais apatiniais, ištepliotais krauju, fotografijos, simbolizuojančios moters kūno pažeidžiamumą.
Parodoje „Aktai“ galima pamatyti ir garsųjį JAV menininkių grupės „Guerrilla Girls“ plakatą su (ne)humoristiniu užrašu: „Moterys turi būti nuogos, kad patektų į Metropolitano muziejų?“
Įvairovė ir atvirumas
Lytinės ir rasinės tapatybės paieškos – pagrindinė Rotimi Fani-Kayode fotografijų tema. Lagose (Nigerija) gimęs fotomenininkas fiksavo juodaodžius pozuotojus, o kaip dekoracijas naudojo tradicinius jorubių artefaktus.
Jo fotografijų serijoje „Abiku (Gimęs numirti)“ įvairiomis pozomis pavaizduotas juodaodis vyras su plastikine žarnele, apvyniota aplink kaklą ar kūną. Šios fotografijos kelia prieštaringus jausmus. Jos pilnos erotikos ir įtampos, jaučiamos sąsajos su juodaodžio kūno vaizdavimo stereotipais ir su linčo teismu. Kita vertus, jas galima interpretuoti kaip sadomazochistinius žaidimus.
Parodoje taip pat pristatomos Pietų Afrikos Respublikos fotografės Zanele Muholi nuotraukos. Ji save vadina vizualiąja aktyviste, kovoja su rasizmu, neapykanta ir prievarta, su kuria tiek Afrikoje, tiek ir visame pasaulyje iki šiol susiduria LGBTQ+ bendruomenė. Ji sukūrė gėjų ir lesbiečių fotoportretų seriją, o tada ėmė fotografuoti save. Vienas iš 365 nespalvotų autoportretų rodomas ir parodoje „Aktai“ Miunsteryje.
