„Dirbau Kauno rinktinėje apskrities ginkluotės skyriaus viršininku ir išminuotoju,“- savo pasakojimą pradėjo 1993 metais į miškus išėjusių savanorių lyderis Jonas Maskvytis.
J.Maskvyčio prisiminimai. (Video)
Jis buvo atsakingas už visą ginkluotę. Be to, savanoriai tuo metu saugojo įvairius valstybinius, visuomeninius ir net privačius objektus. “Mes taip pat gaudydavome visokius „žulikus“, reketininkus, prievartautojus. Žmonės tais laikais policija nelabai pasitikėjo“, - pasakoja buvęs maištininkas.
Išėjimo į mišką priežastys
Anot J.Maskvyčio, išeiti į mišką jį pastūmėjo susidūrimas su „žulikais“ Kaune, prie Karmelitų bažnyčios, 1993 metų birželio 3-ąją. Jam vienas žmogus pasiskundė, kad keli nusikaltėliai už prekes įkišo 5 tūkst. padirbtų Vokietijos markių. Savanoris J.Maskvytis nusprendęs žmogui padėti ir paspausti „žulikus“. Spaudimo išsigandę šie paskyrė pasimatymą.
„Pagrindinio žuliko dėdė buvo policijos komisaras, o jo švogeris dirbo Apsaugos policijos vyresniuoju karininku. Ir aš maniau, kad arba bus daug žulikų ant manęs, arba daug policijos padėti tiems žulikams“ - pasakojo J.Maskvytis. - Suorganizavau kareivių. Tiek, kiek reikėjo ir nuvažiavom į susitikimą“.
Policininkus paėmė į nelaisvę
Bet atvažiavo susitikti tik du piliečiai. Anot J.Maskvyčio, vienas buvo samdomas žudikas iš Baltarusijos, o kitas – banditų „torpeda“. Buvęs savanoris pasakoja nuėjęs su jais pasikalbėti. Tik pradėjus kalbėti jis pastebėjo, kad atvažiuoja du policijos ekipažai: „Išlipau iš jų mašinos ir nuėjau prie savo, nes ant sėdynės buvau palikęs automatą „Kalašnikov“ su granatsvaidžiu. Dar vienas kareivis sėdėjo mašinoje. Kiti buvo toliau“.
Anot J.Maskvyčio, policijos ekipažai užtvėrė jam kelią, iškišo pistoletus pro langus. Jis pats sako išsitraukęs automatą. Kiti savanoriai savo sunkvežimiu užstatė kelią policijai, kad šie nepabėgtų. Iš priekio atvažiavo mūsų mikroautobusas, pilnas kareivių. „Tie žulikai pamatė, kad ne jų viršus bus, o jų tikslas buvo toks – policininkai turėjo mane nuginkluoti, įkišti į mašiną žulikams, ir viso gero“- pasakojo J.Maksvytis.
Buvęs savanoris teigia, kad viena mašina bandė užvažiuoti ant savanorių, tad šie pradėjo šaudyti. Į nelaisvę buvo paimti 2 nusikaltėliai ir 10 policininkų.
Policija vėl pasirodė
Anot J.Masvyčio, ši istorija buvo tiriama ir nustatyta, kad jis dėl įvykių prie bažnyčios nekaltas, tačiau policijos vizito savanoris sulaukė maždaug po dviejų savaičių.
Pas jį į darbą atėję du pareigūnai iš kriminalinės policijos pareiškė atėję jo suimti. Esą ministras Audrius Butkevičius jį atleidęs ir dabar jį galima suimti. „Sakau – bandykite mane paimti. Sėdžiu savo kabinete ginkluotas.“ - prisiminė J.Maskvytis.
Apie planuojamą suėmimą sužinojęs štabo viršininkas Juras Abromavičius esą paskambinęs budėtojams ir liepęs apginkluoti sargybą automatais bei neįleisti į štabą jokių žmonių, o ypač - policijos. Anot J.Maskvyčio, vis dėlto vėliau, gavus žinių iš Krašto apsaugos ministerijos, kad jis tikrai atleistas, jam buvo duota laiko iki mėnesio galo perduoti ginkluotę.
Pasiėmė ginklų, bulvių ir išvažiavo
J.Maskvytis pasakoja, kad į skirtingus skyrius sužiūrėti ginklų niekuomet nevažiuodavo vienas, nes paskui sekiodavo kriminalinės policijos pareigūnai: „Supratau, kad namo grįžti jau negalima, jeigu šitokie dalykai vyksta. Tai aš gyvenau štabe, kol pridavinėjau ginkluotę. Bet žinojau, kad tą dieną, kai būsiu „paliuosiuotas“, kai turėsiu išeiti, kie manęs lauks“.
Dieną prieš susikrovė ginklus, bulvių ir išvažiavo į mišką. Dar prieš tai šeimą iškraustė į kitą vietą. Paprašė savanorių, kad jie palydėtų už miesto, bet jie liko su J.Maskvyčiu: “Trys ar keturi, dabar tiksliai negaliu pasakyti.“
Pas A.Paulauską – su granatsvaidžiais
Anot J.Maskvyčio, pabėgę pirmieji savanoriai įsikūrė prie ežero Dzūkijoje, ten buvo, kol nesibaigė produktai. Tuomet grįžo į Pakaunės miškus. Ten prisidėjo dar apie penkiolika savanorių.
„Ginklų buvo truputį daugiau nei reikėjo. Tą dalyką valdžia sužinojo, nes ginklų iš vienos kuopos buvo paimta nemažai. Apsilankė Gečas, Butkevičius (tuometis savanorių pajėgų vadas ir krašto apsaugos ministras). Atliekamus ginklus mes grąžinome į kuopą, pasilikome tiek, kiek buvo kareivių“, - prisimena J.Maskvytis.
Anot J.Maskvyčio, pas juos besilankantys savanorių vadai įkalbėjo nuvažiuoti į Vilnių pas generalinį prokurorą Artūra Paulauską. „Sako pakalbėsi, bylas nutrauks. Mes penkiese apsiginklavom, su mano mašina, „Volga“ tuomet turėjau. Automatai, granatsvaidžiai, granatos. Apie mažesnius ar net nešneku.“
J.Maskvytis pasakoja, kad susitikti su A.Paulausku nepavyko, nes juos prieš susitikimą paprašė nusiginkluoti. Savanoriai išvažiavo atgal į miškus.
J.Maskvytis pasakoja, kad sujudimas tarp politikų ir žiniasklaidoje prasidėjo, kai po įsakymo iš savanorių surinkti ginklus, į mišką išėjo dar daugiau karių.
„Atvažiuoja pas mane į mišką kuopų, būrių vadai. Sako, Jonai, ar vadovausi, jeigu ateisim. Sakau, jeigu taip nusprendėte, ateikite. Aš jau du mėnesius prabuvęs tuose miškuose, man jokio skirtumo. Daugiau liaudies – smagiau. Dar dvi sodybas paėmėme šalia. Štai tada ir prasidėjo... Korespondentai: Prancūzija, Estija, Latvija. Ir dar Seimo komisija.“
Sugrįžimas
Anot J.Maskvyčio, noras grįžti iš miško atsirado maždaug po dviejų savaičių. Jie jautėsi išsikvėpę, pasakę viską, ką norėjo pasakyti. Reikėjo surašyti kokius nors reikalavimus.
„Reikalavimus surašė J.Abromavičius - štabe. Su kitais kuopų vadais susitarėme, pasakėme - surašykit, o kas netiks – pabraukysim“, - pasakojo J.Maskvytis. Į mišką atvežti reikalavimai savanoriams tiko. Pirmuoju numeriu buvo įrašytas reikalavimas nušalinti krašto apsaugos ministrą A.Butkevičių. Savanoriai taip pat reikalavo teisės nemokamai važiuoti į kuopas, įkurti karo policiją ir prokuratūrą.
„Aš buvau juos išrikiavęs, paklausiau, vyrai, ar jau grįžtat? Supratau, kad jie nori grįžt“, - pasakojimą apie gyvenimą miške baigė J.Maskvytis.
