Tie, kurie ilgus dešimtmečius buvo įpratę rasti kavinę ar kitokią užeigą, turi susitaikyti vietoj „Literatų svetainės“ radę banką, o „Blyninės“ patalpoje – parduotuvę. Todėl labai graži išimtis yra „Naručio“ viešbutis (Pilies g. 24), savo paskirties nekeičiantis jau beveik šimtą metų.
Iš pirmo žvilgsnio matosi, kad namas išlikęs iš senų laikų. Jo pirmo aukšto raudonų plytų mūras ryškiai skiriasi nuo aplinkinių namų.
Pagrindinės įeigos pusapskritė arka – tai buvęs įvažiavimas į vidaus kiemą, kurį supa trys siauri korpusai.
Namas turi neprastus kaimynus: kairėje pusėje jis ribojasi su buvusios Medicinos kolegijos rūmais, o jo dešinėje stovi Signatarų namai.
Valdė jėzuitai
Gotikos laikotarpiu čia šonu į gatvę stovėjo dviejų aukštų mūrinis pastatas.
Kaip nustatė Antanas Rimvydas Čaplinskas, XVII a. pabaigoje namas priklausė Stanislovui Leopoldui Romanovičiui, kuris jį testamentu paliko sūnui Kasparui.
Tuo laiku namo kieme buvo įrengtas bravoras, iškastas šulinys. Vedybų keliu (per pono Kasparo dukterį) namas 1715 m. atiteko Lydos apskrities teismo paseniūniui Danieliui Kazimierui Šiškai, kuris jį testamentu paliko savo bendrapavardžiui klebonui Šiškai.
Pastarasis 1747 m. valdą užrašė jėzuitams. Name buvo apgyvendintas jėzuitų seminarijos vyresnysis ir šeši seminaristai. Per 1749 m. birželio 8 d. gaisrą smarkiai nukentėjusį pastatą jėzuitai suremontavo. Tuo laiku namą valdė Šv.Rapolo bažnyčios jėzuitai.
Suteikė klasicizmo formas
Iki ordino uždarymo (1773 m.) namas buvo rekonstruotas, jam pristatytas trečias aukštas, suteiktos klasicizmo architektūros formos. Pastatas buvo uždengtas neaukštu dvišlaičiu stogu, trečiojo aukšto pastogę puošė platus turtingos lipdybos karnizas.
Prie naujos išraiškos buvo priderintas ir pirmas namo aukštas: iškirsti stačiakampiai langai, permūryta ir įvažiavimo arka. Tokį namą matome ir 1906 m. išleistame atviruke. Pirmas jo aukštas su reklamomis virš stačiakampių langų neatrodo įspūdingai.
Dabartinę išvaizdą namas įgijo po 1967 m. rekonstrukcijos, kurią suprojektavo architektė Elena Urbonienė.
Fasade atspindėti visi trys statybos laikotarpiai: raudonų plytų senasis (pirmas aukštas), klasicistinis (antras-trečias) ir lėkštu frontonu užbaigtas XX a. pradžios ketvirtasis aukštas.
Klasicistinę namo dalį nuo iš gotikos laikotarpio išlikusio pirmojo aukšto skiria plati tarpaukštinė juosta su plačiomis palangių plokštėmis, stačiakampius langus supa lygūs siauri apvadai. Antrojo aukšto langus viršuje akcentuoja dideli trikampiai sandrikai.
Trečiojo aukšto pastogę puošęs platus turtingos lipdybos frizas atskiria XX a. pradžioje užstatytą ketvirtą aukštą.
Veikė ir knygynas
Uždarius jėzuitų ordiną, kaip ir kiti šios vienuolijos turtai, namas atiteko Edukacinei komisijai ir buvo parduotas. Daugiau kaip šimtą metų jo savininkai nuolat keitėsi.
Po to, kai atiteko Edukacinei komisijai, per pirmuosius 20 metų (A.R.Čaplinsko duomenys) pasikeitė net 6 savininkai.
1801 m. namą nusipirko Gertrūda Orlovska, kuri čia šeimininkavo 34 metus.
Viršutiniuose aukštuose esantys butai buvo nuomojami, o pirmame veikė smuklės, kavinės, biliardas, galanterijos ir vyno parduotuvės.
XIX a. gale namo savininkė Stefanija Kolesinska suremontavo galinio kiemo korpuso galerijas, įrengė naujas laiptines.
Daugelyje Vilniaus namų kiemo korpusai tais laikais būdavo aplipę galerijomis arba atvirais laiptais, kuriais tiesiai iš lauko būdavo patenkama į butus.
Tuo laiku namo pirmame aukšte įsikūrė kilnesnių įstaigų: vartų kairėje pusėje veikė knygynas, o dešinėje – popieriaus parduotuvė.
Gyveno rašytojas
Vieną butą šiame name 1830-1835 m. nuomojo Juzefas Ignotas Kraševskis (1812-1887 m.) – lenkų kalba rašęs istorikas, publicistas, literatas. Jis buvo dvejus metus Vilniaus universitete studijavęs literatūrą ir istoriją, domėjosi muzika, tapyba ir net medicina.
Po studijų išsinuomotame bute jis gyveno su pertraukomis, nes už dalyvavimą anticariniame studentų judėjime 1830-1832 m. buvo įkalintas, ištremtas į Ukrainą.
J.I.Kraševskis buvo labai produktyvus rašto darbininkas – paliko apie 600 pozicijų.
Tai istorijos ir publicistikos veikalai, romanai, poezija, apsakymai. J.I.Kraševskis studijavo Lietuvos istoriją, domėjosi lietuvių tautosaka ir mitologija. Jo monografijos: 4 tomų „Vilniaus istorija nuo pradžios iki 1750 metų“ ir veikalas „Senovės Lietuva“ iki šiol yra svarbūs Lietuvos istorijos šaltiniai.
Kai kurių J.I.Kraševskio grožinių kūrinių veiksmas vyksta Vilniuje („Šv.Mykolo bažnyčia“, „Paskutinieji Žygimanto III viešpatavimo metai“, „Paskutinioji Slucko kunigaikštytė“), Lietuvos praeitį vaizduoja „Vitolio rauda“, „Karalių motina“, „Kunigas“.
Kaip teigia literatūrologas Kostas Doveika, J.I.Kraševskis mokėjo lietuvių kalbą, todėl jam nebuvo sunku rinkti lietuvių patarles ir priežodžius, parašyti studiją „Lietuvių dainos“. Daug Kraševskio veikalų yra išleista lietuviškai, taip pat ir žaismingas istorinis romanas „Grafienė Kozel“, iki kurio daugeliui seilėtų dabartinių meilės romanų oi kaip toli.
Viešbutis – 90 metų
XX a. pradžioje namas priklausė A.Naruševičiui, kuris jam užstatė ketvirtą aukštą, užsibaigiantį lėkštu istorizmo laikotarpiui būdingu frontonu su pusapskrite arkine niša centre. 1918 m. name buvo įrengtas viešbutis „Versal“. Neskaitant trumpų pertraukų, pastate viešbutis veikia jau 90 metų. Po Antrojo pasaulinio karo buvo pakeistas tik jo pavadinimas, tapo „Narutis“.
Naują veidą pastatas įgijo po pastarosios, pagal architekto Gintaro Klimavičiaus projektą 1997 m. atliktos rekonstrukcijos. Jos metu uždaras vidaus kiemas buvo uždengtas stiklo stogu, jame įrengtas liftas, įveisti žalumynai.
Viduje atidengtos kai kurios išlikusios freskos, sutvarkyti gotikiniai rūsiai, kuriuose įsikūrė viešbučio restoranas. Siekiant aukštesnės viešbučio kategorijos, dalyje rūsių buvo įrengtas prabangus SPA centras: baseinas, vonios, pirtys.
Prie viešbučio buvo prijungta buvusios Medicinos kolegijos pastato (Pilies g. 22) dalis. Dešinėje jo įvažiavimo vartų pusėje buvo atidaryta „Kristupo“ kavinė. Šią vasarą buvusios „Kristupo“ kavinės patalpose atidarytas viešbučio restoranas, kurio salei istorinės stilistikos baldai pagaminti Prancūzijoje.
Įvertinta rekonstrukcija
1997 m. rekonstrukcija paminklosaugininkų buvo gerai įvertinta: 2000 m. pavasarį Kultūros vertybių apsaugos departamento ir Lietuvos architektų sąjungos surengtame konkurse, kuriuo siekta nustatyti geriausiai besitvarkančią visuomeninės ir komercinės paskirties įstaigą, įsikūrusią Vilniaus senamiestyje, bendrovė „Narutis“ pripažinta nugalėtoja.
Prabangiausių pasaulio viešbučių grupei priklausantis viešbutis ne tik siekia komforto savo svečiams, bet ir seka Europos miestų tradicija didžiuotis buvimu Senamiestyje, gerbti paminklinius pastatus.
Prieš 170 metų J.I.Kraševskis rašė: „Kadaise Vilnius turėjo savo veidą, savitą, originalų charakterį, bet šiandien, kaip ir dauguma miestų ir miestelių, supanašėjo su kitais [...] naujoviškos puošmenos ir pastatai beveik visur vienodi.
Tik senienomis skiriasi miestai. O Vilnius daugumos senovės paminklų nebeturi arba beveik nebeturi. Karai, gaisrai ir viską naikinantis laikas sutrupino paminklus [...]. Seni namai buvo saviti, nors ir ne taip grakščiai atrodė, nauji grakštesni, bet be savitumo“.
Laimei, „Naručio“ pastatas yra išlaikęs savo istorinį veidą, o jo šeimininkai tiek nepataikauja vienadieniams svečiams, kad planuotų iškirsti plačius langus pirmame aukšte, ir tuo prisidėtų prie beveidės gatvės formavimo.
