Persikėlusi į Kauną, S.Ladigienė dirbo Žemės ūkio ministerijoje. Ji redagavo pirmuosius laikraščio „Moteris“ numerius, dirbo „Lietuvos“ redakcijoje, stažavosi Šveicarijoje, tuometėje Čekoslovakijoje. Vėliau Kauno universitete studijavo filosofiją, pedagogiką, psichologiją, sociologiją. 1926 m. buvo išrinkta Seimo nare, dvejus metus redagavo žurnalą „Naujoji vaidilutė“.
1920 m. rugsėjo 12 d. ištekėjusi už generolo Kazio Ladigos, su juo susilaukė šešių vaikų: 1922 m. gimė Algis Marijonas, 1925 m. – Irena, 1926 m. – Pranas Linas, 1929 m. – Benediktas, 1931 m. – Marija, 1932 m. – Joana Irena.
Kartu su vyru, jam išėjus į atsargą, Stefanija 1927 m. persikėlė į Biržų apskrities Gulbinėnų dvarą (dabar Pasvalio rajonas), kur K.Ladiga buvo įkūręs pavyzdinį ūkį. Padėjo ūkininkauti, aktyviai dalyvavo švietimo akcijose, rašė straipsnius mergaičių saviauklos ir moterų klausimais, rengė pedagoginius kursus kaimo moterims įvairiose Lietuvos vietose, rūpinosi vaikais.
Sovietams okupavus Lietuvą ir 1940 m. rugpjūčio 12 d. suėmus generolą, jo areštas atsiliepė ir artimųjų likimui.
Sovietinė valdžia nacionalizavo Gulbinėnų dvaro turtą, Ladigų šeima išsibarstė: Stefanija Ladigienė Vilniuje dirbo amatų mokykloje matematikos mokytoja, Irena ir Linas Vilniuje lankė gimnaziją, Algis Kaune studijavo Vytauto Didžiojo universitete, Benediktą, Marytę ir Joaną Gulbinėnuose globojo S.Ladigienės sesuo Natalija Paliulytė.
1941 m. Lietuvą okupavus vokiečiams, Gulbinėnų dvaras Ladigoms buvo grąžintas. Ūkiu iki pat bolševikų sugrįžimo rūpinosi vyriausias sūnus Algis.
1946 m. kovo 14 d. S.Ladigienė buvo areštuota savo bute Vilniuje, kuris jau buvo tapęs slapta pasipriešinimo kovotojų vieta. Kalėjo Lukiškėse, Pečioros lageriuose, Taišete. 1956 m. paleista ir išvyko pas ištremtus vaikus į Irkutsko sritį. Kartu su jais 1957 m. grįžo į Lietuvą, gyveno pas dukrą Mariją, mirė 1967 m.
Kazio ir Stefanijos Ladigų vaikai buvo blaškomi po visą pasaulį: Irena Ladigaitė atsidūrė Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV), o jos sūnus Andrius Eiva, JAV armijos karininkas, buvo vienas 1991 m. Sausio 13-osios nakties Seimo rūmų gynybos organizatorių. Linas Pranas Ladiga po klajonių atsidūrė Lenkijoje, Algis ir Benediktas patyrė Sibiro tremtinių dalią, Marijai ir Joanai to pavyko išvengti ir likti Lietuvoje.
Visi Stefanijos Paliulytės-Ladigienės ir generolo Kazio Ladigos vaikai po ilgo laiko susitiko tik 1993 m. vasarą Gulbinėnuose.
