Pradžia kaip visuomet buvo sunki, kilo daug neaiškumų, „baltųjų dėmių“, buvo neaišku, ko griebtis, tačiau po ilgų paieškų išniro daug faktų, asmenybių – Počebutų šeimos klajonės nuo Latvijos iki Rusijos, anksti mirusi mergaitė ir jos brolis, du broliai Lietuvos karininkai, žuvę kovose su Raudonąja armija ir „Armija Krajova“ daliniais, šeimos kapas Biržų katalikų kapinėse Kęstučio gatvėje.
Padedant Civilinės metrikacijos skyriui, Katalikų bažnyčios atstovams, giminaičiams ir geros valios žmonėms pavyko bent kažkiek susipažinti su Počebutų šeimos gyvenimu, jos klajonėmis po artimas ir svečias šalis, jų nelaimėmis, vargais ir džiaugsmais.
Petras Počebutas gimė apie 1883 m., jo žmona Kotryna Milišiūnaitė, Adomo Milišiūno duktė, gimė 1886 m. Sodeliškių kaime. Jauni žmonės – ar tik susipažinę, ar jau susituokę – atsidūrė Rygoje. Ten susilaukė sūnų Eduardo ir Prano.
Eduardas Počebutas
Eduardas Počebutas gimė 1906 m. gruodžio 13 d. Rygoje. Su tėvais grįžęs į Lietuvą, Vilniuje baigė Vytauto Didžiojo gimnazijos 5 klases. 1924 m. spalio 5 d. pradėjo tarnybą Lietuvos kariuomenėje. 1927 m. rugsėjo 7 d. baigęs Karo mokyklą (IX laida), gavo pėstininkų leitenanto laipsnį ir buvo paskirtas būrio vadu į V pėstininkų pulką Šilutėje.
1928 m. spalio 15 d. Eduardas baigė 4 mėnesių ryšių kursus. 1931 m. sausio 1 d. pagal Karininkų laipsnių įstatymą leitenanto laipsnis jam pakeistas į jaunesniojo leitenanto. 1931 m. rugsėjo 30 d. vėl buvo pakeltas į leitenantus. Vėliau gavo vyriausiojo leitenanto laipsnį, o nuo 1937 m. buvo II bataliono ūkio būrio vadas. 1937 m. liepos 21 d. jis paskirtas II bataliono adjutantu. 1939 m. rugpjūčio 3 d. E.Počebutas tapo kapitonu.
Sovietų Sąjungai okupuojant Lietuvą ir likviduojant Lietuvos kariuomenę, 1940 m. spalio 3 d. paskirtas Raudonosios armijos Šaulių teritorinio korpuso 179-osios šaulių divizijos 215-ojo šaulių pulko bataliono vyriausiuoju adjutantu. Kilus Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karui, E.Počebutas iš Raudonosios armijos pasitraukė, dalyvavo Birželio sukilime Kaune.
1941 m. liepos pradžioje Vyriausio sukilimo štabo Eduardas su ginklų siunta pasiųstas į Zarasus, ten jis suorganizavo Zarasų apskrities tautinės apsaugos rinktinę ir buvo paskirtas jos vadu.
Nuo 1941 m. spalio E.Počebutas tarnavo Lietuvos savisaugos dalinyje Kaune. 1944 m. buvo Vietinės rinktinės 301-ojo bataliono II kuopos vadas.
1944 m. gegužės 13 d. E.Počebutas žuvo mūšyje su „Armija Krajova“ daliniu prie Mūrinės Ašmenos, ten ir palaidotas.
1928 m. jis buvo apdovanotas Lietuvos Nepriklausomybės medaliu. E.Počebutas buvo vedęs Stasę Kryžiūtę (1914–1980 m.), turėjo sūnų Silvestrą ir dukterį Dalią.
Pranas Počebutas
Pranas Počebutas gimė 1908 m. liepos 28 d. Rygoje. Su tėvais grįžęs į Lietuvą, Vilniuje baigė Vytauto Didžiojo gimnazijos 4 klases. 1924 m. spalio 5 d. pradėjo tarnauti Lietuvos kariuomenėje. 1927 m. rugsėjo 7 d. baigus Karo mokyklą (IX laida), suteiktas pėstininkų leitenanto laipsnis ir jis paskirtas į VII pėstininkų pulką Klaipėdoje.
1931 m. sausio 1 d. pagal Karininkų laipsnių įstatymą P.Počebuto laipsnis pakeistas į jaunesniojo leitenanto. 1931 m. liepos 15 d. jis baigė Vytauto Didžiojo karininkų kursų Topografijos skyrių. 1931 m. rugsėjo 30 d. pakeltas į leitenantus. Nuo 1931 m. vasario 7 d. jis – vyriausiasis karininkas.
1934 m. liepos 31 d. P.Počebutas baigė karininkų kulkosvaidžių kursus (II laida). 1935 m. rugpjūčio 1 d. jis paskirtas kuopos vadu, nuo 1935 m. lapkričio 23 d. – jis jau kapitonas.
Sovietų Sąjungai okupuojant Lietuvą, P.Počebutas tarnavo VII pėstininkų pulke II kulkosvaidžių kuopos vadu. Likviduojant Lietuvos kariuomenę, P.Počebutas 1940 m. spalio 3 d. paskirtas Raudonosios armijos Šaulių teritorinio korpuso 184-osios šaulių divizijos 297-ojo šaulių pulko kulkosvaidžių kuopos vadu.
Kilus Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karui, P.Počebutas iš Raudonosios armijos pasitraukė. Tarnavo Lietuvos savisaugos daliniuose, 1943 m. rugsėjo 17 d. iš 9-E bataliono perkeltas į 253-iąjį batalioną, paskirtas II kuopos vadu. 1944 m. formuojant Vietinę rinktinę, paskirtas Marijampolės karo mokyklos karininku.
1944 m. rugsėjo 27 d. P.Počebutas savanoriu atvyko į Lietuvos karinių dalinių inspekciją. 1944 m. spalio 7 d. žuvo Sedos kautynėse su Raudonąją armija. Ten ir palaidotas.
P.Počebutas apdovanotas 1938 m. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino IV laipsnio ordinu, 1928 m. – Lietuvos Nepriklausomybės medaliu.
Buvo vedęs vokiečių tautybės merginą Dorą Gertrūdą Brien, turėjo tris vaikus. Juozukas ir Onutė mirė mažamečiai, o dukra Sabina dabar ir užsiima paieškomis apie Počebutų giminę.
Pasak Počebutų giminaičio Algio Palšio (jo mama Zelma Grikytė-Palšienė buvo netikra Kotrynos Milišiūnaitės-Počebutienės sesuo. Mirus Adomui Milišiūnui, jo našlė ištekėjo antrą kartą už Grikio – aut. past.) Petras Počebutas vertėsi prekyba, dirbo tiekėju, atrodo, karinių dalių, ir taip šeima atsidūrė Rusijoje.
Po bolševikų perversmo Počebutai grįžo į Lietuvą, gyveno Vilniuje, kur broliai Pranas ir Eduardas baigė Vytauto Didžiojo gimnaziją, Zarasuose, Biržuose ir, anot A.Palšio, Prienuose.
Į Biržus Petras ir Kotryna Počebutai atvyko gyventi su dviem jauniausiais vaikais – 1923 m. gimusia Aldona Valerija bei kiek vyresniu sūnumi Boleslovu. Anot A.Palšio, šis trečias brolis mirė jaunas, Počebutams gyvenant ne Biržuose.
1928 m. visa graži šeima nusifotografavo Viktorijos Bortkevičiūtės-Brėdikienės fotoateljė – abu tėvai, tik prieš metus Lietuvos karininkais tapę Eduardas ir Pranas, jų jaunylis brolis Boleslovas ir pagrandukė Aldona Valerija.
Vis dėlto gyvenimas neša ne vien tik gėrį, laimę ir kitas geras emocijas. Jau kitais metais Počebutų šeimą ištiko skaudi nelaimė, sausai atspindėta metrikų knygose: „1929 m. balandžio 19 d. Biržuose mirė Aldona Valerija Počebutaitė, 6 su puse metų. Tėvai teisėtoje moterystėje – Petras Počebutas ir Kotryna Milišiūnaitė, gyvenantys Biržų mieste. Mirusioji palaidota Biržų Naujosiose katalikų kapinėse.“
Neseniai besišnekėdamas su mokytoja Aldona Černiauskiene prisiminiau, kad ji gyvena netoli Kęstučio gatvės kapinių, tad paklausiau jos, ar nieko nesako Počebutų pavardė. Ponia Aldona prisiminė, kad būdama maža vaikščiodavo po kapus. Ir ji iš tų vaikystės metų prisimena Počebutaitės kapelį, kuris buvo netgi su nuotrauka. „Man labai gaila būdavo tos mergaitės, kad mirė tokia jauna, tai labai gerai ir įstrigo į atmintį“, – prisiminė mokytoja.
Karai ir negandos išblaško savuosius
Gyvenimas nesustojo vietoje ir bėgo savo vaga. Broliai karininkai Eduardas ir Pranas vedė, susilaukė vaikų, toliau tarnavo kariuomenėje. Senieji Počebutai gyveno savo gyvenimą, turėjo susitaikyti su artimųjų, su vaikų netektimis – neaiškiomis aplinkybėmis mirė jų jaunylis sūnus, kuris, giminių teigimu, yra palaidotas ne Biržuose.
1939 m. prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas, po to – Sovietų Sąjungos okupacija, negandos į savo verpetus įsuko ir abu brolius kariškius. Abu tarnavo Lietuvos savisaugos daliniuose, abu buvo generolo Povilo Plechavičiaus Vietinėje rinktinėje, abu tragiškai žuvo 1944 m. – Eduardas Počebutas gegužės 13 d. kautynėse su „Armija Krajova“ ties Mūrine Ašmena, Pranas Počebutas – spalio 7 d. Sedos kautynėse su raudonarmiečiais.
Eduardo Počebuto žmonai Stasei Kryžiūtei-Počebutienei teko patirti politinės kalinės dalią, vaikus Silvestrą ir Dalią tuo laiku, kol mama grįžo, globojo seneliai ir tetos. Prano Počebuto žmona Dora Gertruda Brien-Počebutienė su dukra Sabina iš pradžių pasitraukė į tuometę Čekoslovakiją ir gyveno Prahoje, vėliau grįžo į Lietuvą ir gyveno Nidoje, ištekėjo antrą kartą, emigravo į tuometę Vakarų Vokietiją.
Nina Počebutienė yra antroji Eduardo sūnaus Silvestro Počebuto žmona, jo pusseserė Sabina Počebutas yra Prano duktė, taip gerbianti žuvusio savo tėvo atminimą, kad jo pavardės ir pati nekeitė, ir išsaugojo ją sūnui Slaviui Počebutui.
Senųjų Počebutų likimas
Petras Počebutas dirbo Biržų alaus gamykloje. Jis mirė 1953 m. kovo 9 d. ir palaidotas greta 1929 m. mirusios dukros. Matyt, tada likusi našle Kotryna Počebutienė užsakė naują betoninį antkapį, skirtą visai šeimai.
Tiesa, jos dar laukė netikėtas gyvenimo posūkis. Tai liudija civilinės metrikacijos įrašas: „1961 m. spalio 13 d. Kotryna Počebutienė, Adomo, gyvenanti Vytauto g. 70, gimusi 1886 m. Sodeliškių kaime, ištekėjo už Adolfo Silivanovo, gyvenančio Vilniaus g. 76, gimusio 1880 m. rugsėjo 13 d. Baltarusijoje.“
Kotryna Milišiūnaitė-Počebutienė mirė po poros metų, 1963 m. rugsėjo 8 d., palaidota greta savo dukrelės ir pirmojo vyro Počebutų šeimos kapavietėje.
Tikėjomės, kad ta kapavietė išlikusi iki mūsų dienų, kad ji nesunaikinta ir neužlaidota, tad galutinai pasitikrinus ir radus Biržų seniūnijoje esančioje Kęstučio gatvės kapų knygoje paliktą įrašą apie Počebutus, pasišnekėjus su jau minėtu giminaičiu A.Palšiu, teko pasivaikščioti po kapines.
Dideliam mano džiaugsmui pavyko rasti kapą su betoniniu antkapiu ir dar aiškiai įskaitomu įrašu „PAČIABUTŲ ŠEIMA“. Beliko tik Ninai Počebutienei iš Marijampolės ir Sabinai Počebutas, gyvenančiai Vorpsvėdėje, Vokietijoje, pranešti, kad jų prašymas įvykdytas, kad beveik viską išsiaiškinome apie Počebutų šeimos likimą, apie anksti mirusius vaikus, apie žuvusius brolius Lietuvos karininkus, apie senuosius Petrą ir Kotryną Počebutus, apie jų amžinojo poilsio vietą.
