„Nors Rusijoje cenzūros šiuo metu nėra, J.Staliną teigiamai vaizduojančių knygų skaičius neįsivaizduojamai lenkia pasakojimus apie jo terorą ir gulagus. Pasaulyje šie pasakojimai taip pat nėra plačiai žinomi”, – „Lietuvos rytui” sakė Sovietų Sąjungos ir Rusijos istorijos ekspertas 72 metų S.F.Cohenas.
Jis buvo vienas iš nedaugelio vakariečių, gyvenusių Maskvoje praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje.
Ne vieną knygą apie SSRS parašęs amerikietis vėliau tapo Michailo Gorbačiovo draugu ir yra laikomas artimu žmogumi tarp grįžusiųjų iš J.Stalino gulagų.
Per trisdešimt metų S.F.Cohenas užrašė daugybės rusų pasakojimus apie jų gyvenimą sugrįžus iš lagerių. JAV išleista knyga „Išgyvenusieji sugrįžta” neseniai išversta ir į rusų kalbą.
„Jau iš anksto žinau, jog neostalinistai tvirtins, kad aš dirbu Centrinei žvalgybos valdybai (CŽV) arba tiems, kurie nori dėti lygybės ženklą tarp J.Stalino ir Adolfo Hitlerio nusikaltimų”, – interviu „Lietuvos rytui” sakė S.F.Cohenas.
Du monstrai – skirtingi?
– Profesoriau, ar J.Stalino teroras tikrai buvo „kitas holokaustas”, kaip gulagų erą pavadinote savo knygoje?
– Šį apibūdinimą panaudojau vieną kartą ir iškart sulaukiau nepatenkintų žydų skambučių.
Jiems žodis „holokaustas” yra unikalus ir šventas.
Žmona man pasakė, jog darau klaidą, tačiau aš tiesiog norėjau aiškiai išsakyti mintį, kad visi žino holokausto aukų istorijas, o J.Stalino aukų – ne.
Rusijoje J.Stalino teroras vis dažniau vadinamas genocidu. Tačiau tai nėra teisingas terminas, nes jis reiškia, kad persekiojama viena etninė grupė, tuo tarpu J.Stalinas rinkosi ne pagal tautybę.
– Žinote, kad Lietuvoje ir keliose kitose Rytų Europos valstybėse bandoma J.Stalino nusikaltimus prilyginti holokaustui. Ar regite moralinį skirtumą tarp J.Stalino ir A.Hitlerio?
– Puikiai suvokiu šių debatų esmę. Suskaičiavus visas aukas, išskyrus žuvusiuosius kare, J.Stalinas nužudė daugiau žmonių nei A.Hitleris.
Suprantu, kodėl Baltijos ir kitoms tautoms, kurios nukentėjo tiek nuo vieno, tiek nuo kito, šios asmenybės yra vienodos.
Tačiau į istoriją žvelgiant iš šalies ir analitiškai, išryškėja milžiniški skirtumai.
Pati socializmo ideologija nebuvo šėtoniška. Ir dabar Vakarų Europoje yra socialistinių vyriausybių, kurios kovoja už lygybę ir teisingumą. Fašizmas buvo visiškai kitoks. Jame nebuvo jokios reformų galimybės.
Realybė ta, kad Raudonoji armija išvadavo Rytų Europą nuo nacių. Asmeniškai pažįstu žydų, kurie buvo vieni skeletai, kai iš koncentracijos stovyklų juos išgelbėjo sovietai.
Šiuo istorijos momentu negali dėti lygybės ženklo tarp J.Stalino ir A.Hitlerio.
Kas įvyko po to – jau kita istorija. Bet negali parašyti knygos praleisdamas svarbų skyrių.
Ir J.Stalinas, ir A.Hitleris buvo monstrai, tačiau jų vaidmuo istorijoje nebuvo vienodas.
Baltieji istorijos lapai
– Kodėl pasaulis puikiai žino holokausto liudininkų pasakojimus, bet beveik nėra girdėję apie sovietinio gulago aukas?
– Tiesa, kad amerikiečiai apie Sovietų Sąjungos istoriją žino gerokai mažiau nei europiečiai. Viskas, ką 3–4 kartos girdėjo apie Rusiją, buvo susiję su šaltuoju karu. Pats esu šaltojo karo laikų vaikas, užaugęs Kentukio valstijos provincijoje, mokiausi valstybinėse mokyklose ir Indianos universitete.
Tai nėra todėl, kad amerikiečiai būtų kvaili. Tiesiog Amerika yra kita pasaulio dalis, todėl istorija dėstoma kiek kitaip.
Bet apie holokaustą dėstoma visose Amerikos mokyklose, Vašingtone yra holokausto muziejus. Buvo daug organizacijų, kurios rūpinosi, kad ši Europos istorijos dalis būtų laikoma didžiule pasaulio tragedija ir taptų dvidešimtojo amžiaus pamoka.
O iš J.Stalino teroro daugiausia žinomos ketvirtojo dešimtmečio represijos, Ukrainos badas, bet kažkodėl mažai kalbama apie 1939–1953 m. ilgai nesibaigusį terorą prieš valstiečius, vėliau – visuomenės elitą, okupuotas šalis.
Tai yra fenomenas, kuris truko daugiau nei dvidešimt metų.
Išgyvenusieji ir sugrįžę namo tremtiniai buvo „pažymėti”, jiems daug kas buvo draudžiama, persekiojimo neišvengė ir jų šeimos. Gulago stigmos niekur neišnyko.
Savo knygoje aš ir rašau ne apie sąlygas gulaguose, o apie tai, kas atsitiko išgyvenusiems tremtį, kai jie sugrįžo namo.
Keista, bet apie tai Rusijoje nėra parašyta nė vienos knygos.
Yra daug memuarų apie išgyvenimus gulaguose – pavyzdžiui, Jevgenijos Ginzburg, Aleksandro Solženicyno, bet juose beveik nekalbama apie gyvenimą grįžus.
Tyrinėjimus lėmė likimas?
– Jūs užaugote Kentukyje, toli nuo Rusijos. Kodėl visą savo gyvenimą paskyrėte Sovietų Sąjungos ir Rusijos istorijos bei J.Stalino represijų tyrinėjimams?
– Mano senelis į JAV emigravo iš Lietuvos, kuri tuo metu buvo carinės Rusijos sudėtyje. Jis kalbėjo rusiškai, lietuviškai ir jidiš.
Tiesa, aš neturėjau nieko bendra su ta pasaulio dalimi. Iki tol, kol būdamas studentas pirmą kartą visai atsitiktinai atsidūriau Maskvoje, niekada nebuvau matęs ruso ar komunisto.
Tuo metu keliavau po Angliją ir pamačiau skelbimą, kad už 300 dolerių organizuojama ekskursija į SSRS. Man, paprastam vaikinui iš Kentukio, tai buvo neįtikėtina. Rusai pasakytų, kad tai buvo likimas.
Po to persikėliau į Niujorką ir ėmiau Rusijos istorijos studijas.
Dabar nebeatsimenu, ar man kas pasiūlė, ar pačiam šovė mintis užrašyti sugrįžėlių iš gulagų pasakojimus.
Dėl įvairių priežasčių knygos neišleidau dar 35 metus.
Istorija – tik rusų akimis
– Kodėl knygoje neminite Lietuvos ir kitų Baltijos šalių bei buvusių SSRS respublikų, iš kurių buvo ištremta šimtai tūkstančių žmonių? Kalbate tiktai apie Sibire kalėjusius rusus.
– Esu gavęs keletą laiškų iš ukrainiečių – jie manęs klausė to paties. Bet aš rašiau istorijas tų žmonių, kuriuos sutikau Maskvoje. Dauguma jų buvo rusai. Be to, moku tik rusiškai.
Žinau, kad Baltijos šalyse yra literatūros gulago tema, bet aš jos negaliu perskaityti. Galų gale visi rašytojai rašo apie tai, ką geriausiai išmano.
Mano nuomone, jei Lietuvoje, Latvijoje ar Estijoje iki šiol nėra knygos apie tai, kokie buvo žmonių, sugrįžusių iš Sibiro, likimai, laikas patiems ją parašyti.
Tiesa, atsimenu įdomią detalę, kad daugybė buvusių gulago kalinių Maskvoje man pasakodavo apie savo atostogas Baltijos šalyse.
Net N.Bucharino sūnaus Jurijaus žmona Inga buvo iš kažkurios Baltijos šalies ir jie kiekvieną vasarą važiuodavo į Lietuvą.
Nusikaltimus norima pamiršti
– Savo knygą baigėte epilogu apie tai, kodėl šiandien daugybė rusų tiki, kad J.Stalinas buvo didis ir išmintingas lyderis, neva nevykdęs represijų prieš „dorus” žmones. Dažnai kalbate apie tai, kad Rusijoje vyksta stalinizmo renesansas. Ką turite galvoje?
– Jei pažiūrėtume į apklausas, pamatytume, kad Rusija yra pasidalinusi: 40 proc. J.Staliną laiko didvyriu, kiti 40 proc. – niekšu, o likę – nežino.
Niekas nenori J.Stalino sugrįžimo, bet daug kas yra įsitikinę, kad teigiami jo darbai nusveria neigiamus.
Kai kurie aiškina, kad jis nežudė nekaltų. Tai yra beprotiška, tačiau tokia realybė.
Kodėl paprasti piliečiai randa priežasčių jį aukštinti?
Todėl, kad po Sovietų Sąjungos griūties daugybei rusų visiškai neberūpėjo J.Stalino aukos, nes jie patys pasijuto esą aukos.
Daug kam pasirodė, kad reikalinga stipri valdžia.
Beje, neostalinizmą pakurstė ir NATO plėtra į Rytus.
O pats J.Stalinas dar prieš 40 metų yra perspėjęs, kad Rusijai gresia militaristinė apsuptis. Ar jūs palaikote NATO plėtrą ar ne, nenuostabu, kad Baltijos šalims ir Lenkijai tapus NATO narėmis neostalinistų pozicijos sutvirtėjo.
Nuo Rusijos nepabėgsi
– Kodėl esate NATO plėtros skeptikas, nors žinote, kaip nesaugiai jaučiasi Baltijos šalys gyvendamos Rusijos šešėlyje?
– Mano požiūris nėra populiarus nei Lietuvoje, nei Estijoje, nei Latvijoje. Jei pykstate, kad gyvenate Rusijos šešėlyje, tai turėtumėte aptarti su Dievu.
Jis jau taip padarė, kad Rusija yra didelė, o jūs esate maži.
Ir vien NATO jūsų neapsaugos. Amerika negynė Gruzijos, nepultų ji ginti ir Lietuvos. Bet nemanau, kad Rusija nori okupuoti Lietuvą. Rusai vos sugeba valdyti savo pačių šalį.
Man abejonių dėl NATO plėtros į Rytus kyla dėl to, kad tai neskatina derybų su Rusija dėl taikos diplomatijos.
Puikiai suprantu žmonių jausmus Rusijos atžvilgiu, bet su ja nebendrauti būtų tas pat, jei aš niekada neturėčiau reikalų Vokietijoje, nes jos valdžia nužudė mano artimuosius.
Laikas eiti į priekį. Tam reikalingi geri šalių vadovai tiek Rusijoje, tiek Baltijos šalyse, o JAV turėtų atsitraukti.
Dar ir todėl Lietuvai reikia savos užsienio politikos su Rusija.
M.Gorbačiovas jaučiasi auka?
– Ar prisimenate, kai Lietuva 1990-aisiais paskelbė nepriklausomybę? Ar tuo metu tikėjote, kad tai tęsis?
– Tuo metu buvau Maskvoje – čia nuo 1985 iki 1992 metų praleidau daug laiko. Tada Rusijoje mažai kas suprato skirtumą tarp respublikos suverenumo ir nepriklausomybės.
M.Gorbačiovas ketino su visais derėtis dėl naujos Sovietų Sąjungos sutarties, o tam reikėjo pasiskelbti suverenia respublika.
Kadangi kiekvienoje kalboje terminai skirtingi, buvo sunku suprasti, kas ką turi galvoje.
Lietuviams tai reiškė palikti Sovietų Sąjungą.
Pats M.Gorbačiovas tikėjo, kad naujoji sąjunga siūlė puikų sandorį, nes šalis turėjo pereiti prie federalinės sistemos.
Tačiau viskas išslydo iš jo rankų 1991-ųjų sausio 13-ąją.
M.Gorbačiovas iki šios dienos tiki, kad komandą sovietų kariams šaudyti Vilniuje davė armijos generolai, ir tai buvo rugpjūčio pučo prieš jį preliudija.
Milžiniškos Lietuvos netektys
Per pirmąją (1940–1941 m.) okupaciją iš Lietuvos buvo ištremta, įkalinta arba sušaudyta apie 35 tūkst. žmonių.
1945–1953 m. iš Lietuvos buvo ištremta daugiau nei 118 tūkstančių žmonių, iš jų 32 tūkstančiai vaikų.
Iš viso 1940–1953 m. iš Lietuvos į tremtį ir gulago lagerius buvo išvežta daugiau nei 280 tūkstančių žmonių.
