Šis tekstas publikuojamas naujame žurnalo „Naujasis Židinys – Aidai“ numeryje.
Šį „institutą“ suprantant kaip savitą socialinį fenomeną, kuriam priklausė: 1) daugmaž apibrėžtas funkcijas turėję dvaro juokdariai, 2) neturėję konkrečių funkcijų ar specialios aprangos mažieji dvaro žmonės, kai kurių istorikų specifiniais juokdariais vadinami neūžaugos, 3) neįprasta išvaizda dvaro visuomenes linksminę egzotai, fiksuoti šaltiniuose ir vaizduojamajame mene nuo vėlyvųjų Viduramžių – juodaodžiai, arabai (maurai) ir pan.
Jau tyrinėti kai kurie LDK Vytauto ir Jogailaičių dinastijos atstovų linksmintojai. Tad tema nėra nauja, tačiau negalima sakyti, kad išsemta. Chronologiškai tyrimai baigiasi anksčiau nei kad šis „institutas“ išnyko. Nebandyta lyginti linksmintojų padėties vyrų ir moterų dvaruose, kaip ir su bendresne europine patirtimi, o tai galėtų būti vienas, kad ir menkas, LDK europietiško identiteto testavimo klausimas. Neaiškus juokdario ir neūžaugos santykis, pagaliau visiškai „balta dėmė“ – juokdariai diduomenės dvaruose. Šių klausimų kontekste istoriografijos įdirbį papildžius nauja medžiaga, apibendrinsiu juoko pasaulio atstovų LDK vaizdą.
Juokdario „institutas“ Europos dvaruose
Tai, ką šiandien vadiname bendresniu juokdario terminu, per jo funkcionavimo laikotarpį Europoje vadinta įvairiais sinonimais: juokdarys ir pokštininkas, kvailys ir neūžauga, juokintojas ir klounas, arlekinas, komikas, gudruolis, žonglierius..., netgi demonas ir velnias.
Terminų etimologija atspindėjo jo padėties dviprasmiškumą. Jis laikytas svetimu, esančiu už kultūros, skirtingų pasaulių (šio ir anapusinio, kosmoso ir chaoso) mediatoriumi. Tokie yra vyriausiajam dievui prieštaravę jaunesni broliai pasakojimuose apie pirmuosius pasaulio kūrimo nenaudėlius, graikų, romėnų, semitų, japonų, australų, skandinavų, indų, sibiriečių ir kt. tautų mitologijose. Dvaro linksmintojai nelaikyti garbingo užsiėmimo atstovais. Atvirkščiai, jie, kaip ir prostitutės, ilgiausiai išsilaikė visuomenės neigiamai vertinamoje, nepriklausiusioje familia Christi užsiėmimų grupėje.
Kartu juokdarystėje įžvelgiamas sakrališkumas. Dėl ambivalentiško požiūrio juokdarys ir smerktas, jame matyta ir nemažai pozityvių bruožų, jis buvo kartu velniškas ir dieviškas.
Pirmieji juokdarių funkcijas atlikę asmenys fiksuoti senovės pasaulio dvaruose: Egipte (2350–2190 m. pr. Kr.), Graikijoje ir Romoje. Beveik visos senovės Kinijos valdančiosios dinastijos turėjo juokdarius (garsusis Hanų dinastijos (apie 140–87 m. pr. Kr.) valdovo Vu Di juokdarys Dongfangas).
Neatsiejamu dvaro atributu linksmintojai tapo Viduramžių ir Renesanso dvaruose, o kulminaciją šis procesas pasiekė XV a. Klestėjimą rodo susiformavęs Europos dvaro juokdario kostiumas, pabrėžęs šio fizinio ir verbalinio greituolio laisvumą nuo suvaržymų. Prie įvaizdžio nemažai prisidėjo 1494 m. Albrechto Diurerio iliustracijos Sebastiano Branto knygai “Kvailių laivas”.
Visuose Viduramžių dvaruose linksmintojai, deja, laikyti savo pono kilnojamojo turto dalimi, net nesusimąstyta apie žmogišką šių dvariškių orumą.
Tragiškas likimas jų laukė despotinėse valstybėse, pavyzdžiui, Ivano Žiauriojo Rusijoje. Štai kartą vienas Maskvos didžiojo kunigaikščio favorizuotų juokdarių pietų metu papokštavo „pro šalį“. Užpykęs valdovas jį išvarė, bet netrukus liepė sugrįžti. Tuomet Ivanas Žiaurusis griebė verdančio sultinio katilėlį ir supylė jį nelaimėliui į užantį. Nuplikytasis mirė baisiose kančiose, o valdovas „apgailestavo“ taip: „Kadangi juokdarys pasirinko negyventi, ką gi, leiskime jam būti palaidotam“.
Apskritai to meto Maskvos valstybėje humoras buvo kitoks nei Europoje, europiečiui jis atrodė pernelyg grubus, beprotiškas, žeminantis žmogišką orumą.
Kaip matyti iš madas diktavusių ispanų ir prancūzų dvarų, juokdario vertė kilo Renesanso kultūrinio sąjūdžio metais. Iki tol dažniau tapatintas su kvailiu, Branto, Francois Rabelais (“Gargantiua ir Pantagriuelis”, 1533–1564), ypač Erazmo Roterdamiečio (“Pagiriamasis žodis Kvailybei”, 1511) dėka juokdarys virto teisiu gudruoliu.
Vos ne idealų jo portretą atskleidžia Rabelais Panurgas, kurio jau vardas reiškia „viską sugebantis“: jis kvailys kaip dvaro juokdarys, kvailys kaip kompanionas, kvailys kaip pasaulio kritikas. Šiuo laikotarpiu įgiję valdovų pasitikėjimą dvaro juokdariai gaudavo dosnias dovanas, nekalbant apie jų įtaką dvare.
Kita vertus, vis dar dviprasmišką jų padėtį atspindėjo antrininkų buvimas: žinome mažiausiai du Tribulet, tris Gonellus, pusę tuzino juokdarių Dame de Toutes Couleurs.
XVII a. juokdario pareigybė išgyveno nuosmukį. Vienas pirmųjų juokdarius iš Prancūzijos dvaro išgujo Liudvikas XIV, nors iš kitų Europos dvarų jie traukėsi pamažu, Prūsijoje Fridrichas II šias pareigas panaikino 1744 m.
Daugiau atsilikusioje Rusijoje XVII a. mada laikyti juokdarį pasiekė kulminaciją. Senąsias juoko tradicijas išlaikiusiose visuomenėse juokdario dekadansas koreliuoja su valdovo pozicijų reinterpretacija bei šiuos linksmintojus išstumiančia didėjančia humanistų ir eruditų paklausa. Jo vietą dvare užėmė sąmojingi dvariškiai ar poetai, jis iš esmės „persikėlė“ į literatūrą. Kita vertus, pirmiausia Italijos, Prancūzijos ar Ispanijos dvaruose dėl barokinės mados keistenybėms populiarėjo neūžaugos. Neįprastos išvaizdos linksmintojai buvo pageidaujami iki XVIII a. pradžios. Nors vėlgi Rusijoje neūžaugos buvo populiarūs iki pat 1917 m. Spalio Revoliucijos.
Juoko pasaulio atstovai mažino įtampą dvare, siūlė valdantiesiems atpalaiduojantį ir socialinį juoką, priversdami juoktis iš jų, iš kitų ir pačių savęs.
Anot psichologų, sugebėjimas juokauti reikalauja nemažo intelekto ir pasitikėjimo. Iš tiesų neretas linksmintojas, ypač juokdarys, buvo ne tik protingas, bet ir intelektu pranokdavo savo aplinką. Jis privalėjo pasakyti įžvalgų sąmojį, mokėti pašiepti ar tiesiog linksminti dvarą ir valdovą. Nebūtinai tik jis turėjo tiesos monopolį ar galimybę sakyti tiesą, tačiau galėjo užmaskuota forma pasakyti tai apie ką garsiai nešnekėta.
Neūžauga juokino ne tiek savo protu, kiek išvaizda ar veiksmais. Jie talpinti didelių tortų viduje, grodavo vaikščiodami per stalus, buvo gyvomis figūromis stalo-lauko žaidimuose ar vaidino valdovų teatrų scenose. Istorinė tiesa gana niūri – išvaizda, tiksliau įvairūs fiziniai nukrypimai nuo normos, kaip tik ir sulaukdavo didžiausio aplinkos susidomėjimo ir juoko.
Juokdariai ir neūžaugos vėlyvųjų viduramžių Lietuvos valdovų dvaruose
Lyginant su europine patirtimi pirmosios žinios apie juokdarius LDK dvaruose vėlyvos, siekia XIV a. pabaigą – XV a. pradžią.
Pagonys lietuviai savo Olimpe, regis, neturėjo dievybės, „atsakingos“ už humoro sritį. Atskiros mitologinės būtybės antropologiniu požiūriu galimos sieti su juoko pasauliu. Tai sunkiai apibūdinami, chaosą kuriantys mitologiniai nenaudėliai: velniai, raganos, aitvarai ar net jaunas mėnulis. Į jį, kaip sveikatos ir jaunystės garantą, o iš šių bruožų kildinant linksmybę, kreiptasi archaiškų bruožų turinčiose maldelėse: „Tu švieti visados, mum linksmini. Pamatom jį ir visi nusiraminam, visi nusilinksminam“ (Rokiškis).
O štai velnias, kurio provaizdžiu buvo kadainykštis jaunesnysis Dievo brolis Velnias/Velinas, siekia sugadinti Dievo kūrinius ir tai jam iš dalies pavyksta. Jis veikia kaip tarpininkas tarp gyvųjų ir mirusiųjų, tarp žemės ir požemio, jam priskiriama žmonių, palaikančių ryšius su žemės ir požemio pasauliais globa. Nenuspėjamai pakenkti ir padėti galėjo raganos ir aitvarai. Aišku viena, jog, nepaisant duomenų skurdumo, ir ankstyvosios Lietuvos istorijos laikotarpiu humoras turėjo atsverti nuolatinių stresų ir įtampos kupiną gyvenimą, tad neišvengiamai turėjo būti ir kažkokie linksmintojai.
Tais laikais, kai dvaro juokdariai tapo madingi Europoje, apie juos Lietuvoje nieko nežinoma. Nors pirmieji Gediminaičių dinastijos atstovai pasižymėjo humoro jausmu. Linksmybes mėgo LDK Gedimino dukra Ona (Aldona), ištekėjusi už paskutiniojo Lenkijos Piasto Kazimiero Didžiojo (1310–1370). Anot XV a. lenkų kronikininko, ji buvo „prisirišusi prie to, kas teikia džiaugsmą, mėgstanti dainas ir šokius bei pasaulietiškas linksmybes. [...] šie menai bei papročiai jai dar iš mažumės buvo įdiegti tamsuolių tėvų namuose“. Su juokdariais ji susidūrė Krokuvos dvare, dar 1336 m. valdovui nuostatuose prireikė nurodyti, kad miestiečiai šventėms nesamdytų daugiau nei 8 juokdarių.
Vygandas Marburgietis užfiksavo vieną pirmųjų 1316 m. šmaikštų dialogą tarp Vytenio ir Kryžiuočių ordino kario Duzemerio, sužeidusio lietuviui galvą mūšio metu. Tiesa, čia lietuvis ne tiek juokauja, kiek tampa pajuokos objektu.
Sąmoju pasižymėjo LDK Kęstutis. Štai 1366 m. vykdamas į derybas su Ordino didžiuoju magistru Heningu Šindekopfu, jis sumušė Ordino dalinį, paėmė 50 belaisvių ir žirgus. Į susitikimą su magistru Kęstutis ir jo vyrai atjojo ant pagrobtų žirgų. Sutrikęs Įsruties pilies viršininkas Kęstučiui taria to nesitikėjęs, o lietuvių kunigaikštis atšauna: „Tokie dabar laikai“. Ką gi, kai kurie pirmieji Gediminaičiai suprato humorą ir mėgo linksmintis, o jų kaimynų lenkų dvaruose tuo metu būta juokdarių – taigi galima prielaida, jog bent keliaujantys linksmintojai neaplenkdavo mūsų valdovų dvarų jau XIV a. pradžioje, gal net turėta ir savų juokdarių.
Simptomiška, jog pirmieji linksmintojai siejami su Vladislovu Jogaila. Mėgęs liutnininkų, aktorių, akrobatų ar skomorokų pasirodymus, matyt, savo, bent jau rusėnų juokdarių atsivežė į Lenkiją. Žinoma apie kelis jo juokdarius rusėnus, pavyzdžiui, 1388 m. Vaclovą ar Oleską 1431 m. pasiųstą pas Švitrigailą. Dar vienas Jogailos juokdarys-žonglierius Mikalojus Tvara už ilgametę tarnybą gavo laikyti Pžedbožo pilį iki gyvos galvos. Savų ir skolintų linksmintojų būta pagal pagrindinius europinio dvaro standartus kurtame LDk Vytauto dvare.
Sarkazmu pasižymėjęs valdovas jais keitėsi su juokdarių sąmojį mėgusiais Vokiečių ordino didžiaisiais magistrais Konradu von Jungingenu, Mykolu Kiuchmeisteriu ar Pauliumi von Rusdorfu. Vis dėlto lenkų ambasadoriaus Mikalojaus Lasockio apie 1434–1435 m. pranešimo skaičiai apie „per penkis šimtus trimitininkų, fleitininkų, žonglierių, juokdarių ir heroldų“ Vytauto dvare gerokai perdėti, ir kaip jis pats pripažįsta, „gana neįtikėtini“. Kol kas žinoma apie vieną 1399 m. tarnavusį paties Vytauto juokdarį Pischerį.
1427–1428 m. dvare veikė juokdarys Henė, kartais istoriografijoje klaidingai priskiriamas Lietuvos valdovui. Iš tiesų jį paskolino Ordino magistras Paulius von Rusdorfas, ir jis atliko dar ir informatoriaus funkcijas. Pramogai Lietuvos valdovas laikė ir neūžaugas, kuriais 1421–1426 m. keitėsi su magistru ir aukštais Ordino pareigūnais. Pernelyg skurdūs šaltiniai neleidžia išsiaiškinti, kokie juokdariai, ir ar iš viso jų buvo, Švitrigailos ir Žygimanto Kęstutaičio dvaruose.
Kita vertus, dar vytautiniais laikais 1428 m. iš Smolensko rašytas Henės laiškas Ordino magistrui rodytų, kad būsimi LDK valdovai naudojosi bent jau keliaujančių juokdarių paslaugomis. Mat už savo pokštus Henė iš Žygimanto Kęstutaičio gavo šilko ritinį, o iš Švitrigailos – maskvėniškus kiaunių kailinius. Beje, kiaunių kailiukais pamuštus kailinius jam dovanojo ir Vytautas.
Žinoma ir apie Kazimiero Jogailaičio juokdarius. Vienas jų – Hanusas Riteris perėjo į Jono Albrechto, o vėliau įsitvirtino Aleksandro Jogailaičio dvare. Nors atrodo, kad egzotai ir kitos marginalinės grupės nebuvo itin populiarios šio valdovo laikais, tačiau linksmintojų, lyginant su Vytauto dvaru, gausėjo. Lietuviškame dvare nuolat dirbo: pagal atlygį ir tarnybos laiką elitinis juokdarys Hanusas Riteris ir 3 neūžaugos – iš Naugardo Seversko žemių kilęs bajoras Ignotas Kukuškinas, Ivanka bei Vitoslava. Kukuškino atlygis, berods, nesiskyrė nuo kitų: 1500 m. jis gavo 1 kapą išlaidoms, lygiai kaip ir Ivanka, tiek gavęs 1503 m. Tuo tarpu Vitoslavai duoti tik 3 gr.
Taigi europinė tradicija valdančiųjų dvaruose laikyti juokdarius ir neūžaugas Lietuvoje kiek vėlavo. Tik XV a. antroje pusėje jie tapo nuolatiniais dvariškiais. Vardais žinomi juokdariai Pischer, Oleskas, Tvara, Henė ir Hanusas Riteris buvo raštingi; nežinia kaip dėl Pischer.
Problemų kyla dėl jų socialinės kilmės. Bemaž aišku, jog neūžaugos buvo žemos kilmės. Juokdariai rinkosi dviprasmius įvardijimus, siejančius juos su bajorija, pavyzdžiui, Hanusas Riteris arba 1428 m. laišką pasirašęs Henė („Henė – ryte riteris, po pietų – juokdarys“).
Istorikai nevieningi: vieni mato galimybę būti bajoru, kiti įžvelgia dvariškio ir jo kuriamo personažo priešpriešą bajorui/riteriui, o minėtus „riterio“ įvardijimus sieja su aukščiausiojo elito pokštais. Ko gero, tikroji tiesa buvo kažkur per vidurį. Kai kurie jų neabejotinai buvo bajorai. Kiti to siekė, bet nepaisant aukštos kvalifikacijos, į juokdarius žiūrėta dviprasmiškai, jų padėtis dvare buvo žema, o teisės ribotos. Tad siekis likdavo tik pokštu, kaip kad Henės „pakėlimo“ į riterius istorija.
Matyt, juokais valdovo pakeltas riteriu jis ėmė viltis, kad iš tiesų galės pradėti atitinkamą gyvenimą, deja, apsiriko. Anot Vytauto (1427), Henė, „kadangi mes jį į riterius pakėlėme, ir daugiau nebenorėjo juokdariškai kvailioti. [...] kol mes jam panele lazda pagrasinome taip, kad ji prieš jo skruostą sulinko [...] Ir šitaip jam teko du kartus suduoti, kol pagaliau susiprato ir vėl ėmė juokdariškai elgtis“. Deja, nieko negalima pasakyti apie juokdarius to meto LDK bajorijos dvaruose. Nors jų dvarų struktūra kūrėsi valdovo dvaro įtakoje, tačiau šaltiniai aptariamu aspektu nebylūs.
Juokdariai ir neūžaugos ankstyvųjų moderniųjų laikų Lietuvos valdančiųjų dvaruose
Linksmintojų metamorfozės paskutiniųjų Jogailaičių dvaruose
XVI amžius neretai charakterizuojamas kaip juoko istorijos viršūnė, su viršūnę atspindinčiu Rabelais romanu. Bent jau linksmintojų skaičius Lietuvos valdovų dvaruose tuomet iš tiesų buvo rekordinis. Vienas pirmųjų Renesanso kultūrinio sąjūdžio idėjas taikiusių valdovų Žygimantas Senasis mėgavosi juokdariais. Jam iki gyvos galvos tarnavo dešimtimi skaičiuojami juokdariai lenkai, vokietis ir graikas: Beniašas, Hanusas Riteris, Daktaras, Leopoldas, Kulikas, Holikas, Kijenskis, Stančikas, Aleksandras Diogenas ir Vaitiekus iš Bochnės.
Vienu metu turėta išsyk 2–3 juokdarius ir atrodo, kad apskritai nė minutės negalėjo apsieiti be jų draugijos. Vienas jų miegojo prie valdovo miegamojo, lydėjo kelionėse, ne išimtis ir rezidavimas Vilniuje, turėjo skaityti ar groti karaliui valgant, nekalbant apie jų nepakeičiamumą per šventes. Mirus vienam ir vietai vakuojant, valdovas skolinosi juokdarius iš Budos ar Italijos, o štai Mazurką ir Mačką Žygimantui Senajam pasiuntė iš Radvilų kilusi Mazovijos kunigaikštienė Ona.
Juokdariai dažnai buvo raštingi, grojo kokiu nors instrumentu, išmanė istoriją, gaudėsi užsienio realijose, kaip penkis pirštus išmanė dvaro gyvenimą. Žodžiu, iš tiesų jų tarnybai reikėjo būti viskuo, visur ir žinoti viską. Tokia dvaro juokdario sinonimu tapusi persona – Žygimanto Senojo juokdarys Stanislovas Stančikas. Jo legenda susiformavo dar XVI a. Apie jį rašė ir jam priskiriamus anekdotus perteikė Janas Kochanowskis (gyręs jo proto aštrumą), Mikołajus Rejus, Petras Roizijus, Lukas Gurnickis, Klemensas Janickis, Marcinas Bielskis, Marcinas Kromeris ar Stanisławas Orzechowskis (peikęs nepilną jo protą). Jo įvaizdį istorinėje kultūroje sustiprino garsusis Janas Matejko, 1856–1884 m. net dešimtyje savo darbų vaizdavęs garsųjį juokdarį, bei XIX–XX a. Stančiko fenomeną bandę atskleisti Ambroży Grabowskis (1819), Kazimierzas Wojcickis (1830), Łukaszas Gołębiowskis (1830), Jуzefas Kraszewskis (1839), Michalas Bobrzyńskis (1883) ar Julianas Krzyżanowskis (1958).
Skaitant jam priskiriamus anekdotus, ko gero, galima suprasti jo pašieptųjų pyktį, juolab kad personažai „išgarsėjo“ amžiams, kaip arkivyskupas Piotras Gamratas. Apie jį ir Krokuvos vyskupą Samuelį Macejovskį Stančikas taip kalbėjo: „Neturi, karaliau, didesnių melagių nei tuodu: arkivyskupą Gamratą ir Krokuvos vyskupą Macejovskį: vienas kalba viską žinau, nors nieko nežino, o kitas sako tikiu, bet nežinau, nors viską žino“.
Profesionalių linksmintojų būta ir Bonos Sforzos dvare. Tai bene pirmosios žinios apie juos moterų dvaruose, rodančios jog valdovės mėgavosi neūžaugų, o ne juokdarių draugija. Žinomos dvi prie Bonos nuolat buvę neūžaugos Marina ir Dorota (Dosečka). Antai 1552 m. Radome su Žygimantu Augustu aptardama dukterų ištekinimo klausimą, karalienė paprašė visų dvariškių išeiti, tačiau neūžaugą pasiliko.
Už ištikimybę Marina gavo 2 valakus ir namą Narove, kurį 1562 m. Žygimantas Augustas atleido nuo mokesčių, o Dosečka 1562 m. su Kotryna Jogailaite išvyko iš Vilniaus į Švediją ir prižiūrėjo mažuosius Vazas. Žinia, ji buvo raštinga, apie sudėtingą savo ponios likimą informuodavo Jogailaites, net prašė paskolos savo ponams. Laiškus pasirašinėjo „neverta tarnaitė Dosečka neūžauga“, bet padėtimi buvo labai patenkinta. Tiesa, skundėsi, kad vaikai, ypač karalaitis Zigmantas, ją gainioja, tačiau prašė vadinti ją ne sekretore, o „jos malonybės karalaitės Anos maršalkiene“, nes „miegu su jos karališkosios didenybės vaikais“.
Apie linksmintojų veiklą XVI a. pradžioje LDK diduomenės, net ir žymiausių Goštautų ar Radvilų dvaruose, dar žinių nėra, bet tai nereiškia, kad jie čia nesamdyti. Lenkijos didikai turėjo juokdarius. Itin garsiu tapo graudžiai išraiškingas pasakojimas apie Krokuvos vaivados Piotro Kmitos (1477–1553) juokdariui Jaškai duotą ir Jaškos, nors jau mirusiam ponui, „sugrąžintą“ antausį. Stanisławas Samostrzelnikas vienoje miniatiūroje pavaizdavo Lenkijos kanclerio Kristupo Šidloveckio (1467–1532) juokdarį Beniašą žaidžiantį su šuneliu.
Numanu, jog Lietuvos elito atstovai ir išlaikė analogiškus linksmuolius. Laiškuose ar kokiame viešame posakyje prasimušdavo „juokdariška“ frazeologija: Pirmojo Lietuvos Statuto nuoraše įrašytame ketureilyje primenama, jog nemokant rusėnų kalbos, Lietuvoje liksi juokdariu.
O štai Vilniaus kašteliono klientas Jonas Gaika 1530 m. rašė, jog Bona didiko tarnus pavadino juokdariais. Nemažai LDK funkcionavusių patarlių buvo sukurtos ir XVI a. pradžioje („Nesielk kaip juokdarys“, „Juokdarių visur pilna“, „Juokdarį ir be varpelių pažinsi“). Panašiai ir su ikonografija: beveik trys ketvirtadaliai tokios (Lenkijoje) sukurta XV a. pabaigoje – XVI a. pradžioje.
Pokyčiai juokdarystės lauke stebimi Žygimanto Augusto dvare. Šis Renesanso princas mažiau ir tik savo valdymo pradžioje vertino juokdario sąmojį. Iš 7 sąskaitose paminėtų juokdarių – Kasparas, Kleindinstas, Stanislovas Bedlka, Aleksandras Diogenas, Stančikas, Stasas Gonska ir Sebastijonas Guzmanas – tik du paskutinieji buvo valdovo juokdariai. Kiti 1545–1548 m.
Vilniuje jaunąjį valdovą linksminę pasiskolinti profesionalai, pavyzdžiui, Prūsijos kunigaikščio juokdarys Kleidinstas, kurio neišlikusi skulptūra stovėjo Karaliaučiaus pilyje. Vietoje jų pokštų Žygimantas Augustas mieliau stebėjo muzikų, šokėjų, lino akrobatų, iliuzionistų ir panašius pasirodymus. Tačiau 3 dvariškiai – Bogdanas ir Vaitiekus Rylskiai bei Mikalojus – prižiūrėjo 6 dvaro neūžaugas (Jonušą, Andžejų, Andrių Koniorovskį, Krupskį, Lazarių ir Luką).
Matyt, jų buvo daugiau, jais, kaip dovanomis, keistasi su kitų šalių valdančiaisiais. Štai iš imperatoriaus Karolio V gavęs du neūžaugas, Žygimantas Augustas padovanojo lietuvį neūžaugą Varną (Wrona), dalyvavusį riterių turnyre Briuselyje. Neūžaugos tarnavo ir Žygimanto Augusto seserų bei žmonų dvaruose. 1562 m. Kotryna Jogailaitė iš Vilniaus išsivežė tokius Motiejų ir Semioną, minėtą Dorotą bei Barborą. Pakankamai žinomas 1548 m. kaip dovana gautas Barboros Radvilaitės neūžauga Okulinskis. 1551 m. karalienei sunkiai sergant, jos dvare atsirado dar du tokie linksmuoliai. Nemažai jų ir specialius prižiūrėtojus išlaikė Elzbieta ir Kotryna Austrijietės.
Tarp Kotrynos dvariškių minima egzotų atstovė neūžauga juodaodė. Šie mažieji dvariškiai oficialiai buvo apmokami kaip žemiausiai kategorijai priklausę pažai, nors pelnytas valdovų palankumas užtikrino visapusiškai gerą jų išlaikymą. Tarp neūžaugų dominavo lenkai, mažiau buvo rusėnų ar lietuvių (Valavičius). Svarbu, jog visi nemažai laiko su savo šeimininkais praleido Vilniaus Žemutinės pilies rūmuose.
Taigi XVI a. viduryje dvaro „gudriuosius kvailius“ – profesionalius juokdarius, – šiaip jau turėjęs humoro jausmą ir vargu ar nuo gelotofobijos kentėjęs Žygimantas Augustas keitė neūžaugomis. Svarbiausia čia buvo Renesanso kultūrinio sąjūdžio įtaka, tvirtinanti idealaus dvariškio tipą dvare, sekimas dvarų mada Europoje.
Susidomėjimą neūžaugomis XVI a. pradžioje pirmiausia parodė Italijos valdantieji (Medičiai, Gonzagos ir D‘Este – Florencijoje, Mantujoje bei Feraroje), vėliau Kotrynos Mediči dėka jie tapo populiarūs Paryžiaus dvare, jų turėjo imperatorius Karolis V ar nuo septinto dešimtmečio Ispanijos karalius Pilypas II. Pokyčius apibendrino Gurnickis, rašęs apie juokdarius, tiksliau jų nereikalingumą.
Vietoje jų humanistas norėjo matyti išprususį, mokantį bendrauti ir sąmojingą dvariškį: „dvariškiui nedera nuolatos šmaikštauti, nedera jam ir tokie sąmojai, kokius laido pamišėliai, girtuokliai ar juokdariai (nors ir atrodo, kad tokie žmonės dvare labai pageidaujami, tačiau jie nėra verti vadintis dvariškiais, o tik visokiomis pravardėmis, kurios jiems geriausiai tinka)“.
Neūžaugų įsitvirtinimas elekcinių valdovų dvaruose
Dar jaučiant Renesanso, kita vertus, jau ir ateinančios barokinės kultūros vėjus, neūžaugų mada suklestėjo ATR elekcinių valdovų dvaruose. Stepono Batoro laidotuvių sąskaitose pažymėta apie aprangos siuvimą 8 neūžaugoms. Vienas jų Martynas Žukas turėjo namą Mščonove, o 1593 m. iš Zigmanto Vazos dar gavo ir 45 valakus Beržėnų valsčiuje.
Kitas neūžauga Baltramiejus Liachovickis su žmona Gardino seniūnijoje prasimaitinimui gavo 2 valakus ir teisę prekiauti gėrimais. Neūžaugos mielai įdarbinti Vazų dvaruose. Zigmantas Vaza vienu metu išlaikė net 16 neūžaugų. Karalienės Cecilijos Renatos nežinomo vardo neūžaugos atvaizdas išraižytas ant valdovės karsto. 1638 m. iš Vienos dvaro gauta dovana neūžaugoms Bartelkai, Pavelkui ir Karpickiui, „labai mažam, grakščiam ir labai sąmojingam“.
Jono Kazimiero sąskaitose užfiksuotas 231 auksinas, sumokėtas juodaodžio ir 2 neūžaugų aprangai. Kartais jie būdavo įjungiami tarp medžioklių, kaip vienas Zigmanto ar sakalininku tapęs Jono Kazimiero neūžaugos, kiti prižiūrėjo mažus karalaičius – Vladislovas Vaza vaikystėje fechtuodavosi su neūžauga29. Aišku, jų skaičiumi ATR valdovo dvaras neprilygo Ispanijos karališkajam, kur vienu metu tarnaujančiųjų skaičius čia buvo gerokai per 20.
Vėlesnių ATR valdovų dvaruose neūžaugų laikymo tradicija nyko, retsykiais pasirodo vienas kitas profesionalas, pavadintas juokdariu. Tik žinoma, tas juokdarys jau buvo kitoks, juokdario „institutas“ kaip socialinis fenomenas, lyginant su Viduramžių ar Renesanso laikotarpiu, gerokai pasikeitė. XVIII a. juokdarystę išreiškė tik atliekamos jų funkcijos, bet ne apranga.
Žinomi keli Jono Sobieskio aplinką linksminę dvariškiai Slovikovskis, Zemba ar bajoras Vesiolovskis. Bene paskutinis pareigybinis dvaro linksmintojas buvo vokietis Kijavas Augusto III dvare. Stanislovas Augustas Poniatovskis tokio dvariškio nebeturėjo. Taigi ATR profesionalaus valdovų dvaro juokdario, kaip atskiro socialinio „instituto“, funkcionavimo pabaigos cezūra – XVIII a. pradžia, panašiai kaip šie procesai vyko, pavyzdžiui, Prūsijoje.
Linksmintojai LDK diduomenės dvaruose (nuo XVI a. vidurio)
Konkretesni duomenys apie LDK diduomenės dvarų linksmintojus pasirodo XVI a. antroje pusėje. Ir išsyk susiduriame su neūžaugomis ir egzotais. Visą būrį kamuoliu žaidžiusių juodaodžių, vėliau išmokusių groti trimitais ir būgnais, XVI a. viduryje išlaikė Vilniaus vaivada Mikalojus Radvila Juodasis.
Kaip matyti iš korespondencijos, tuo metu egzistavo didžiulė egzotų ir neūžaugų paklausa. Štai Albertas Radvila 1578 m. broliui rašė, jog Vilniaus vaivada turi „grakščių ir mažiukų [neūžaugų], nors vyresni nei aš. [...] juos laiko Jums J. M., bet matau, kaip kiti dėl jų stengiasi“. Iš tiesų neūžaugų ir ne po vieną XVI a. pabaigoje – XVII a. pradžioje turėjo visi Radvilos.
XVII a. pradžios Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio išlaidų knygoje paminėti 4 tokie dvariškiai (Gabrielius, kunigaikščio vaikų neūžauga, „mažas“ neūžauga ir tiek pat kiek dvariškės algos gavusi neūžauga Marusė), kelis turėjo Kristupas Radvila Perkūnas, 1581–1582 m. Livonijos karo metu pagrobęs net Maskvos didžiojo kunigaikščio neūžaugų. Vienas „pas pačią Maskvos kunigaikštienę tarnavo […] turi vos ne didesnę barzdą, nei jis pats“.
1604 m. po didiko mirties atsiskaitant su dvariškiais, sumokėta 50 auksinų neūžaugai Onikėjui. Sekdami valdovų ir ne mažiau Radvilų dvarų madomis, analogiškus linksmintojus iki XVII a. vidurio išlaikė kiti didikai, pavyzdžiui, Kotrynos Sluckienės neūžaugos prašė Žemaitijos seniūnienė. Trūkstant jų vietoje, gabenosi iš Europos, kaip kad 1582 m. į Sluckių dvarą atvežti 2 Florencijos kunigaikščio neūžaugos. Ir, kaip rodo tų pačių Radvilų pavyzdys, linksmintojus dvaruose mielai įdarbindavo tiek aktyvūs katalikai, tiek ne mažiau aktyvesni protestantai.
XVI a. pabaigos – XVII a. pradžios laiškuose dažna „juokdariška“ lektūra. Posakį „Pone Mikalojau, palaidinės neturiu“, siejamą su XV a. pabaigos Saksonijos elektoriumi, taip apibūdinusiu jam tarnavusį juokdarį Klausą Narr, laiške Barborai Radvilaitei dar 1549 m. vartojo jos brolis. 1584 m. Radvilos Perkūno klientas kažkokius nesusipratimus pavadino juokdaryste, o 1596 m. jau pats didikas atsakymą prilygino juokdario vertu, kitas klientas 1601 m. rašė apie raštininkų pokštus ir išdaigas.
Kol kas sunku pasakyti, ar LDK didikai tuomet juokdarių nebesamdė, nors lenkai jų turėjo: specialų antkapį Krokuvos kašteliono Severino Bonerio dvaro juokdariui Gonskai sukūrė Janas Smolikas (apie 1560–1613), o poetas Janas Gawińskis (apie 1622–1684) paskyrė ketureilį didiko juokdariui škotui.
Lenkijos arklidininko Władisławo Zasławskio XVII a. pradžios sąskaitose pažymėtos išlaidos juokdariams. Vienas jų buvo popo sūnus, mokėjo itališkai, grojo ir padarė neįtikėtiną karjerą iki magnato iždininko. Lenkijoje populiarūs išliko neūžaugos. Albrechtas Stanislovas Radvila aprašė 1643 m. Krokuvos kašteliono Stanislovo Konecpolskio neūžaugų poros vestuves. Jos vyko bažnyčioje, buvo pasakytas pamokslas. „Sutuoktiniai sėdėjo prie vieno stalo su mumis ir po to šoko. Kas buvo su jais po to, juokas neleidžia aprašyti.“
XVII a. antroje pusėje neūžaugų, nekalbant apie iš viso LDK neminimus juokdarius, ima mažėti ar, tiksliau, apie jų buvimą dvaruose nebelieka užuominų. Tikėtina, jog profesionalūs linksmintojai iš šių dvarų išnyko anksčiau nei kad tos pačios profesijos ar užsiėmimo atstovai valdovų dvaruose.
Nesiryžtu vardyti konkrečių tokio vyksmo priežasčių, akivaizdu, kad jų būta ne vienos. Galbūt prie to prisidėjo katalikiškoji reformacija, ne mažiau tai siejosi su dvaro struktūrų reformavimu – XVII a. viduryje, o ir vėlesnių varginančių karų kontekste dvaras, net ir diduomenės, keitėsi. Juolab kad XVIII a. stiprėjo naujos prancūziško ceremonialo tendencijos. Be kita ko, valdančiųjų dėmesį vis labiau pasiglemždavo teatras. Besikeičiant visuomenės mentalitetui, juokdarys, neūžauga, arabas ar juodaodis nebebuvo reikalingi nei kaip dvaro atributas, nei kaip jo visuomenės linksmintojas.
Taigi dvaro linksmintojų kontekste Lietuvos valdovų ir valdančiojo elito dvarai nedaug skyrėsi nuo europinių dvarų. Kiek vėliau dvare įsitvirtinusi profesinio juokdario figūra geriausius savo laikus išgyveno XVI a. pradžioje (Europoje XV a.), tuo tarpu išnykimo laikas beveik sutapo su europine cezūra – XVII a. antra pusė – XVIII a. pradžia. Analogiškai koreliavo neūžaugų buvimo dvaruose mada.
Taip pat juokdarius ir neūžaugas LDK/ATR valdantieji traktavo analogiškai kaip ir tą pačią padėtį užėmę jų amžininkai Vokiečių ordine, Italijoje ar Prancūzijoje. Kita vertus, linksmintojų padėtis čia buvo žymiai geresnė nei Rusijoje. Būtina paminėti, kad bent jau tuomet, kai juokdario užsiėmimas buvo labai populiarus, nemažai jų veikė kaip tik Vilniuje, Žemutinėje pilyje.
Elitines Lietuvos valdančiųjų visuomenes linksminę bei joms patarinėję juokdariai ir neūžaugos buvo matomi ir neretai vertinti savo gyvenamu laikmečiu. Žymiausi jų atstovai, jų pasakytas sąmojis ar anekdotai užfiksuoti ir įamžinti garsių XVI–XVIII a. autorių.
Ir tai bylotų apie tam tikrą linksmintojų vaidmenį kultūriniame gyvenime plačiąja prasme. Kita vertus, atskiri juokdariai ir neūžaugos savo patarimais ar dalyvaudami jiems tarsi visai nepriklausiusiose gyvenimo sferose, pavyzdžiui, tarpininkaudami dėl skolų, šiek tiek veikė netgi politinę dvaro aplinką. Tad XIV–XVIII a. LDK valdančiųjų dvarų linksmintojai – juokdariai ir neūžaugos – neliko vien šios struktūros ar apskritai istorijos „paraštėse“.
* * *
Raimonda Ragauskienė (g. 1968) – dr., istorikė, Lietuvos istorijos instituto vyresnioji mokslo darbuotoja, VPU Lietuvos istorijos katedros profesorė. Knygų “Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kancleris Mikalojus Radvila Rudasis” (2002), “Karališkojo Birštono praeitis: Istorinė raida iki XIX a.” (2004), “Iš Radvilų giminės istorijos: Dubingių kunigaikštystė 1547–1808 m.” (kartu su Deimantu Karveliu, 2009) ir kt. autorė. Tyrinėja ankstyvųjų moderniųjų laikų LDK istoriją, tiria ir leidžia Lietuvos Metriką.
