Pasivaikščiojimą po istorinį Vilnių čia 65 metus jau gyvenantis L. Klimka pradeda nuo Valdovų rūmų centrinių vartų, virš kurių baigiamas sumontuoti Saulės laikrodis.
Dėl to, kad jis čia atsirastų, pasistengė ir L. Klimka.
„Saulės laikrodžiai puošia daugelio valstybių karališkuosius rūmus arba sostinių rotušes. Senosiose graviūrose matyti ir mūsų Valdovų rūmų Saulės laikrodis. Todėl džiugu, kad nebuvo atsisakyta jį sumontuoti”, – vesdamas „Sostinės” žurnalistus savo mėgstamu maršrutu pasakojo 71 metų L. Klimka.
– Kurias Vilniaus vietas jūs dažniausiai rodote atvykėliams? – pasiteiravo „Sostinė” etnologo.
– Per kiekvieną mano ekskursiją maršrutai skiriasi. Vienais metais aprodžiau vilniečiams ir svečiams gynybinius miesto įtvirtinimus.
Apėjome ne tik Vilniaus miesto sieną. Beje, ji europiniame kontekste išskirtinė, nes jos šaudymo angos atspindi visą šaunamojo ginklo raidą. Kaip man tvirtino žinomi Europos karybos istorikai, tokių dalykų kitose šalyse neišliko.
Jei šį istorinį paveldą Vilniuje mokėtume išreklamuoti ir pateikti, turėtume puikų turizmo traukos objektą. Daug miesto gynybinės sienos dalių įtraukta į namus, tvoras, o mes jų net nesistengiame atidengti ir parodyti.
Be gynybinės sienos, galėtume imtis dar sovietmečiu puoselėtos idėjos atstatyti Subačiaus vartus, kurie buvo patys gražiausi ir juose gyveno Vilniaus budelis. Jiems atstatyti net projektas yra parengtas.
Jei vėl atsirastų šie vartai, prie jų šlietųsi ir ilgiausias išlikęs miesto sienos fragmentas, kuris driekiasi net iki Aušros vartų. Atidengus šią sienos dalį atsiskleistų šaudymo angų įvairovė.
– Kiek Vilniuje iš viso būta miesto vartų?
– Iš pradžių buvo penkeri, po to išaugo iki magiško skaičiaus – devynerių, o su bokštais buvo dvylika vartų. Visi Vilniaus vartai vedė į svarbiausius Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės regionus.
Naktinė miesto sargyba dėl miestiečių saugumo nakčiai vartus uždarydavo, o rytą, kai Rotušės laikrodis išmušdavo sutartą valandą, vartai būdavo atveriami ir prasidėdavo Vilniaus gyvenimas.
– Kodėl dabar Vilniaus nebeprikelia Rotušės laikrodis?
– Rotušės laikrodis – miesto savivaldos simbolis. Sakoma, kad miestas be varpų ir be laikrodžio aklas ir kurčias.
Gaila, bet tenka pripažinti, kad Vilnius – vienintelė Europos sostinė, neturinti miesto laikrodžio.
Jį atstoja Arkikatedros laikrodis. Bet jo paskirtis visai kitokia – jis kviesdavo miestiečius į pamaldas.
– Kaip atsitiko, kad Vilnius liko be miesto laikrodžio?
– Kai XVIII amžiaus viduryje Jonas Kristupas Glaubicas suprojektavo Vilniaus rotušės bokštą, buvo numatyta įrengti net du laikrodžius ir kariljoną.
Kadangi Rotušė buvo perstatoma kilus pavojui, kad ji sugrius, laikrodis buvo išimtas ir atiduotas Šv.Kazimiero bažnyčiai.
Vėliau šalia Rotušės buvo suprojektuota kolona, kurioje planuota įmontuoti didžiulį laikrodį su keturiais ciferblatais į skirtingas puses.
Tačiau šis projektas buvo pradėtas įgyvendinti, kai Lietuva jau buvo inkorporuota į Rusijos imperiją. Rotušės pastatas buvo baigiamas valdant rusams, kurie jokios savivaldos nepripažino. Todėl Rotušė buvo atstatyta ir be bokšto, ir be laikrodžio.
Buvo idėja tą koloną su laikrodžiu prie Rotušės atstatyti, tačiau įrengiant joje liftą. Toks griozdas senamiesčio tikrai nebūtų papuošęs.
Arba buvo sumanymas vietoj to nevykusio fontano Rotušės aikštėje, kur anksčiau buvo Gėdos stulpas, įrengti laikrodį.
Tačiau neatmesčiau idėjos, kad derėtų atstatyti ir Gėdos stulpą, prie kurio tikrai būtų galima pririšti ne vieną architektą, kuris negailestingai darko miestą.
Vilniaus problema ta, kad jis neturi urbanistikos, nes kiekvienas architektas mato tik save, bet nemato, kaip jo kūrinys įsikomponuos į miesto panoramą.
– Koks maršrutas turistams geriausiai atskleidžia išskirtinį Vilniaus kraštovaizdį?
– Vladislovas Sirokomlė-Kondratavičius yra teigęs, kad Dievas mums padovanojo nepakartojamą Vilniaus grožį, o žmogus daro viską, kad jis būtų subjaurotas.
Šios mintys nuskambėjo XIX a. pradžioje. Tačiau tas bjaurojimas tęsiasi iki šiol, tik pasitelkus šiuolaikinę techniką.
Tam, kad galėtume pasigrožėti ar įamžinti Vilniaus panoramą, į kurią nebūtų agresyviai įsibrovę naujieji statiniai, dabar jau reikia pasukti galvą.
Jei kas nors manęs paprašytų parodyti dar nesudarkytą Vilniaus peizažą, pakviesčiau pas save į namus Šeimyniškių gatvėje, kur pro devintojo aukšto langus matau Gedimino pilį ir fantastišką Antakalnio kalvų panoramą.
Džiugu, kad Vilniaus universitetas Šv. Jonų bažnyčios bokšte įrengė liftą. Juo pakilus atsiveria nuostabus senamiesčio ir gamtos vaizdas. Jei šalia Rotušės būtų atstatyta kolona, virš jos taip pat atsivertų nuostabi panorama.
Įdomiai ir netikėtu rakursu iš atstatytų Valdovų rūmų bokštelio atrodo Vilnius – Gedimino pilis ir už jos esančios kalvos, Trijų Kryžių ir Gedimino Kapo kalnai.
– Ne daug kas žino, kad Vilniuje užsimiršti galima nuėjus iki Lakštingalų slėnio.
– Tik stebėtis galima, kad iki šiol niekas nesuniokojo šio unikalaus miesto kampelio ant Vilnios kranto tarp Nyderlandų ambasados ir Dailės akademijos.
Čia kažkada buvo vengrų kilmės, bet labai atsidavusio Steponui Batorui karvedžio Kasparo Bekešo kalnas – ten jis ir buvo palaidotas.
Tačiau kai Vilnia buvo užtvenkta, užtvankos pagraužė tą kalvą. Bekešo kalnas nuslinko į vandenį su visu kapu. Legenda byloja, kad iš kapo išriedėjo surūdijęs šalmas ir kalavijas bei lentelė su užrašu: „Dangaus netrokštu, o pragaro nebijau. Gyvenau šioje žemėje, kaip man sąžinė liepė, o apie mano darbus spręskite patys.”
Prieš kelerius metus Lietuvos tūkstantmečio paminėjimo proga su Vengrijos ir Lietuvos bičiulių draugijos nariais mums pavyko K. Bekešo kapo ir jo garbei buvusios koplytėlės vietoje pagal vengrų papročius pastatyti stulpą, primenantį ietį.
Vengrijoje karžygio žuvimo vietoje būdavo įsmeigiama ietis.
– Vilnius mena didžiąją karaliaus Žygimanto Augusto meilę Barborai Radvilaitei. Kas primena šią istoriją?
– Į slaptus pasimatymus Žygimantas Augustas su Barbora Radvilaite vaikščiodavo prie Gedimino kalno buvusiais kontraforsais, nes Radvilų rūmai buvo ten, kur šiuo metu įsikūręs Taikomosios dailės muziejus. Galbūt būtų įdomus ir šis meilės maršrutas. Ypač – įsimylėjėliams.
– Ar Vilniuje mažėja žaliųjų plotų, ar tai tik viskuo nepatenkintų miestiečių kalbos?
– Ne, man irgi taip atrodo. Skaudama širdimi neseniai atsisveikinau su paskutiniu J.Basanavičiaus gatvės, kur prabėgo mano vaikystė, senuoju medžiu – didžiąja guoba šalia Vilniaus Gedimino technikos universiteto.
O kiek medžių šioje gatvėje pastaruoju metu buvo nežinia kodėl iškirsta!
Apskritai Vilniaus skverai, aikštės ir aikštelės neturi istorinės atminties ženklų. O juk kažkada turėjo.
Aikštė šalia Šv. Petro ir Povilo bažnyčios pavadinta Popiežiaus Jono Pauliaus II vardu. Bet ar kokiu nors ženklu jis įamžintas? Juk senosiose nuotraukose galima pamatyti, kad šalia bažnyčios būta gražios barokinės koplytėlės. Ar ją atstačius negalima būtų įamžinti ir popiežiaus apsilankymo Vilniuje?
Gal vertėtų pagalvoti ir apie vilniečių stebuklinga laikytos koplytėlės, buvusios šalia Žaliojo tilto, atstatymą? Prie jos miestiečiai melsdavosi, kai prarasdavo kokį nors turtą.
Ir, sako, ta malda padėdavo. Yra tekę girdėti, kad tos koplytėlės, nugriautos pokario metais, Kristaus skulptūra yra išlikusi ir saugoma Šv. Rapolo bažnyčioje.
Kalbant apie Vilniaus senamiestį, tai jis išskirtinis tuo, kad jame anksčiau būta nemažai arkų, kuriomis baigdavosi atskiri kvartalai.
Jos sovietmečiu buvo iškapotos, kad gatvėmis galėtų pravažiuoti duonos furgonai. Dabar juk tie furgonai nebevažinėja. Atstatytos arkos sugrąžintų senamiesčiui jo savitumą.
– Jūs gimęs Kaune, bet jau beveik septynis dešimtmečius gyvenate Vilniuje. Ko gero, jums namai jau Vilniuje, o ne gimtajame mieste?
– Atvažiavau su tėvais į Vilnių 1947 m., tada buvau pirmokas. Ir, žinoma, iš bet kur sugrįžtu į Vilnių kaip į namus.
Jau jaučiu, kad Vilniaus akmenys kalba man. Gatvėmis vaikštau kaip noriu. Kartais net taisyklių nepaisydamas.
Sapnuose neretai sugrįžtu į tuos namus, kur, atvažiavę iš Kauno, apsigyvenome – Didžiosios Pohuliankos gatvės 17-ajame name.
Dabar ji sunkiai atpažįstama. Didžiausia mano svajonė, kad būtų atstatyti Didžiosios Pohuliankos gatvės pabaigoje, kur jau prasideda Savanorių prospektas, baltieji stulpai, žymintys miesto užkardą. Tokios pat užkardos su stulpais buvo Liepkalnyje ir Antakalnyje.
Tie užkardos stulpai buvo papuošti Vyčiais.
O kiek gi valstybingumo ženklų Vilniuje dar turime? Kur galime pamatyti Vytį?
Ant Aušros vartų, ant tiltelio per Vilnią ir virš Valdovų rūmų vartų bei juos puošiančioje vėtrungėje. Daugiau juk niekur ir nėra.
