Pirmoji Respublika iki Sovietų okupacijos išgyveno 8155 dienas, o nuo 1990 metų kovo 11-osios iki šio trečiadienio praėjo 8158 dienos.
Ieškoti panašumų reikia atsargiai
Žinoma, toks skaičiavimas yra labai sąlygiškas. Apie 1918 vasario 16 dieną paskelbtą nepriklausomybę tą pačia dieną žinojo tik labai nedaug žmonių, reali Lietuvos valstybė susikuria 1919 – 1920 m., kai didžioji šalies dalis atkovojama iš lenkų, Rusijos bolševikų ir baltagvardiečių (bermontininkų) ginkluotų būrių.
Formaliai tarpukario Lietuva irgi nustojo gyvuoti ne birželio 15-ąją, kai į Lietuvą įžengė papildomi SSRS daliniai ir nuvertė prezidento Antano Smetonos vyriausybę. Sovietų valdžia Lietuvoje paskelbta 1940-ųjų liepos 21 d., formaliai įjungta į SSRS sudėtį rugpjūčio 3-ąją.
Bet faktas, kad mūsų kartai nepriklausomoje šalyje teko gyventi ilgiau, nei seneliams ir proseneliams, verčia pasidomėti: ar galime jaustis užtikrinti, kad dabartinės Lietuvos, kaip nepriklausomos valstybės, amžius bus labai ilgas? Kokie pvojai, liginant su 1940-siais išnyko, o kokie liko aktualūs iki šiol?
Seimo narys, Nacionalinio saugumo komiteto pirmininkas, istorikas Arvydas Anušauskas teigė, jog lyginti tarpukario ir dabartinę Lietuvą galima tik labai sąlygiškai, aiškiai nustačius vertinimo kriterijus.
„Galima kalbėti apie valstybinio valdymo dalykus, bet lyginti ano meto ir dabartinę padėtį būtų net kvaila. Lietuva yra pilnavertė Vakarų geopolitinės erdvės dalis, yra ES, NATO saugikliai“, – sakė Seimo narys.
Jo nuomone, galima ieškoti panašumų tarp nepasitenkinimo autoritariniu A. Smetonos režimu ir nusivylimo tradicinių partijų „elito“ valdymu dabar, parlamentinės demokratijos laikais. Šio nusivylimo istorikas nesureikšmina ir nelaiko valstybės vidaus krize, bent jau tokio mastu, kuri grėstų Lietuvos nacionaliniam saugumui.
Žinoti mažai ir per daug – blogai?
Tačiau A. Anušauskas atkreipia dėmesį į paradoksalų reiškinį. 1940-siais dalis visuomenės, nors ir nedidelė, tikėjo Sovietų armiją išvaduosiant iš gerokai nusibodusios „smetoninės“ valdžios, apaugusios korupcijos ir protekcijų voratinkliu. Ne tik Petras Cvirka, Salomėja Nėris ir kiti lietuvių intelektualai, važiavę Stalino saulės parvežti, nieko nežinojo apie Sibiro lagerius, badaujančius kolūkiečius.
Aršus dešinysis, A. Smetoną intelektu toli pralenkęs jo varžovas, buvęs premjeras Augustinas Voldemaras pasielgė, iš vėlesnės perspektyvos žiūrint, kaip tikras kretinas. Iš karto po to, kai į Lietuvą įžengė sovietai ir A. Smetona nusiplovė kojas upelyje prie pasienio su Vokietija, A. Voldemaras iš Paryžiaus grįžo į okupuotą Lietuvą. Tiesiai lokiui į nasrus.
Taip atsitiko todėl, kad žinių sklaida anuomet buvo palyginti silpna. Plačioji visuomenė nedaug žinojo, kas iš tiesų yra toji SSRS, nesuvokta ir tikroji hilerizmo grėsme, žinios apie nacių koncentracijos stovyklas buvo gana šykščios. Apie Josifo Stalino lagerius – tuo labiau.
A. Anušauskas sakė, jog perskaičius 1940-ųjų marionetinės Darbo sąjungos rinkimų programą į akis krinta stebėtinas panašumas su šių laikų priešrinkiminiais šūkiais.
„Tada irgi buvo žadama sumažinti mokesčius, didinti atlyginimus ir kitų gėrybių. Neturėdami informacijos apie sovietinio socializmo tikrovę, dalis Lietuvos žmonių užkibo ant kabliuko. Bet jau tais pačiais metais iš Lietuvos gyventojų nusavinami indėliai, pritrūksta būtiniausių prekių. Žmonės suprato, jog gyventi savoje, nors ir netobuloje valstybėje geriau, bet tam kartui buvo jau per vėlu“, – aiškino istorikais.
Dabartinis žmogus, pasitelkęs informacines technologijas, gali išnaršyti visą pasaulį, neišeidamas iš namų. Demagogams ir klaidintojams daug sunkiau ant ausų kabinti makaronus „facebook'o“ ir „youtube“ vartotojams, nei „Lietuvos aido“ skaitytojams tarpukariu.
Bet, kaip pastebėjo A. Anušauskas, IT galimybės ir neribota žiniasklaidos laisvė gali būti panaudojama ir priešiškiems tikslams. Taip pat ir apie Lietuvą skleidžiamas negatyvios, iškreiptos informacijos srautas.
S. Bodrovas populiaresnis už K. Costnerį
Jei prieš 70 ir daugiau metų SSRS žvangino mechaniniais, dabar tą patį daro virtualiais ginklais. Lietuva faktiškai nuo nepriklausomybės atkūrimo pradžios, o ypač prie Kremliaus vairo stojus Vladimirui Putinui, atsidūrė informacinio karo lauke tarp Rusijos ir Vakarų.
A. Anušauskas ir žurnalistas, gynybos politikos ekspertas Aleksandras Matonis pripažįsta, jog kol kas Lietuvoje Rusija ima viršų, įpiršdama mums jai parankius įvaizdžius, žaisdama praeities ilgesio korta.
Lietuviai viliojami ne tik tarybine šlapia dešra (kažkodėl į ją užmirštama prikimšti tualetinio popieriaus ir žiurkių uodegėlių, kad būtų autentiškiau). Ne tik tokių humoristų, kaip iš Baltijos tautų atvirai besityčiojančio Michailo Zadornovo, šiltais priėmimais šio regiono šalyse.
Lietuvoje matomais Rusijos TV ir kai kuriais komerciniais mūsų šalies kanalais rodomi rusiški koviniai-detektyviniai serialai, kurių teigiami didvyriai būna Federalinio saugumo tarnybos agentai ir prasigėrę (bet dėl to tik šaunesni) specialiųjų dalinių smogikai.
Būdingas pavyzdys: Lietuvoje daug didesnį susidomėjimą sukėlė 1997 m. pasirodęs Sergejaus Bodrovo filmas „Brolis“ („Brat), persunktas rusiškuoju šovinizmu, nei tais pačiais metais pradėta rodyti epinė, amerikietiškas demokratijos vertybes iškelianti kino juosta su Kevinu Costneriu „Laiškanešys“ („Postman“).
Gynybos ekspertas A. Matonis mano, jog Rusijos triumfas informacijos ir kultūrinių įvaizdžių kare su Lietuva, Vakarais, yra laikinas. Svarstyklės persivers į kitą pusę, kai nunyks sovietinės kultūros terpėje subrendusi karta, iš užsienio kalbų geriausiai mokanti tik rusų kalbą.
„Jei kalbėsime apie filmus, Vakaruose sukuriamos rimtesnės kino juostos, draminiai filmai pabrėžia europietiškas, krikščioniškas vertybes. Naujos, anglų kalbą mokančios, užsienyje pabuvojusios kartos sąmonės Rusijos propaganda nebeviks taip stipriai, kaip vyresniosios kartos“, – tikino A. Matonis.
Jo įsitikinimu, Lietuvos galimybės išsaugoti laisvę daug ilgam laikui yra nepalyginamai didesnės, nei tarpukariu.
Protu nesuvokiama Rusija
Istorikas Česlovas Laurinavičius mano, kad pagrindinė grėsmė Lietuvos laisvei šiais laikais yra ne informacinis karas.
„Didžiausia nepriklausomybės rizika susijusi su ta aplinkybe, kad mes iki šiol neturime aiškaus strateginio modelio, kaip elgtis su Rusija. Neturėjome jo ir tarpukario laikais. Ir žinome, kuo viskas baigėsi“, – perspėjo istorikas.
Tarpukario Lietuvos Rytų politika, Č. Laurinavičiaus manymu, buvo stichiška, nenuosekli. Vladimiro Lenino ir J. Stalino Rusija buvo vertinama ir kaip draugė, sąjungininkė prieš Vilnių atėmusią Lenkiją, ir kaip komunizmo (bolševizmo) grėsmės šaltinis.
Č. Laurinavičius teigė, kad nuoseklios santykių su Vladimiro Putino Rusija strategijos neturėjo ir iki šiol neturi šiuolaikinės Lietuvos valdžios.
„Nesakau, kad turime labai gerai pažinti Rusiją, bet kaip su ja elgtis, žinoti privalome“, – tvirtino mokslininkas.
