Teigiama, kad po vandeniu skirtingą laiką išbuvęs paveldas
galėtų būti turizmo industrijos dalis, kuria pas mus visiškai
nesinaudojama.
„Nors įvairios tarptautinės organizacijos, tarp jų ir UNESCO,
siekia, kad povandeninis turtas būtų kuo labiau matomas, atrodo,
jog jis nuo visuomenės saugomas“, - sakė antradienį uostamiesčio
savivaldybės Jūrinės kultūros koordinacinėje taryboje idėją
pristatęs Vladas Žulkus.
Anot jo, Lietuvos teritoriniuose vandenyse yra daugybė
įvairiausių objektų: pradedant 10 tūkst. metų amžiaus povandeniniu
mišku ties Juodkrante, užlietomis bažnyčios bei gyvenvietės
liekanomis prie Šventosios, baigiant dešimtimis įvairaus
laikotarpio laivų.
„Nemažai šių objektų yra priekrantėje ir tokiame gylyje, į kurį
gali panerti mažiausią kvalifikaciją turintis naras. Yra ir tokių,
kurie matomi pro šalį plaukiant laivu, 2-3 metrų gylyje, tačiau
sąlygos turi būti itin palankios. Dalis laivų liekanų yra išmestos
ant kranto ir užpustytos smėliu“, - V. Žulkų cituoja dienraštis
„Vakarų ekspresas“.
Pasak jo, šiuo metu povandenines ekskursijas organizuoja gal
pora nardymo klubų, nors Lietuvoje priskaičiuojama apie 50 tūkst.
licencijuotų narų.
Kad povandeninis paveldas būtų labiau matomas, siūloma
priekrantėje, nedideliame gylyje, esančius laivus nuvilkti toliau,
greta kitų laivų liekanų - esą tai būtų ne tik patrauklu turistams,
bet ir saugiau nuskendusiems laivams.
Idealiausias variantas - liekanų ištraukimas ir konservavimas,
tačiau visa tai galėtų kainuoti dešimtis milijonų litų, tad idėjos
autoriai tokių minčių bent artimiausiais metais atsisako.
Siūlyta ir realesnių minčių - į krantą išmestus ir smėliu
užpustytus laivų korpusų likučius pripažinti kultūros paveldu ir
rūpestį juo primesti savivaldybei, o uostui pavesti rūpintis
vertybėmis, esančiomis jo teritorijoje.