Pirmąsyk nufotografuota, aprašyta 170 paveldo objektų (lietuvių, anglų kalbomis, vietovardžiai ir ukrainiečių kalba).Tai Didžiosios Lietuvos paveldas Ukrainoje - Haličo, Kijevo, Siverų žemėse, Podolėje, Voluinėje, Užkarpatėje, Kryme.
Įspūdingose fotografijose - Lietuvos valdovų pastatytos pilys, dvarai, miestai, išlikę piliakalniai, kulto pastatai ir kitas paveldas. Lietuvių, anglų ir ukrainiečių kalbomis spausdinama asmenvardžių, vietovardžių rodyklės, gausus literatūros sąrašas.
Pirmosios dvi knygos (po 600 psl. kiekviena), išleistos 2009 metais. Jos buvo skirtos Didžiosios Lietuvos paveldui dabartinėje Baltarusijos teritorijoje ir sulaukė didelio dėmesio pasaulyje, buvo pristatytos Europos sąjungoje Briuselyje, Lenkijoje, Baltarusijoje, daugelyje Lietuvos miestų.
Trečiojoje knygoje pateikta unikali nufotografuota, suregistruota, taip plačiai ir įspūdingai dar neskelbta medžiaga, surinkta per 10 metų. Tai – įspūdinga Lietuvos praeities didybė, išlikęs paveldas. Knygos konsultantai – Ukrainos ir Lietuvos istorikai, muziejininkai, archeologai, vertėjai, kalbininkai.
Šiandien esame vadinami baltais, kurie prie Baltijos jūros atsikraustė 4000–3000 m. pr. m. e. Iš gausių baltų genčių išliko dvi tautos – lietuviai ir latviai. Lietuvių kalba – pati archaiškiausia ir seniausia Europoje, egzistuojanti apie 4 tūkst. metų.
Latvių kalba pakito labiau negu lietuvių. Prūsų kalba išnyko sunaikinus pačius prūsus. „Baltų“ terminas pirmąkart pavartojo 1845 m. vokiečių kalbininkas Georgas Heinrichas Ferdinandas Neselmanas (Nesselmann, 1811–1881), tyrinėjęs prūsų kalbą. Jis pasiūlė lietuvius, latvius ir prūsus vadinti bendru vardu – baltais. Pakeitus pavadinimą likome atkirsti nuo savo šaknų.
Visiškai akivaizdu, kad šiandien išsamios savo genties, savo tautos istorijos neišmanome ir tam neskiriame reikiamo dėmesio valstybiniu lygmeniu. Tai reiškia, kad visada liekame tarsi vaikai, o mūsų priimami strateginiai sprendimai yra klaidingi, nes mes nežinome savo genofondo šaknų ir tikros savo praeities. Baltų priostorė – kokia ji?
Kas buvo mūsų protėviai, kaip vadinosi jų valstybė? Tai klausimai, į kuriuos šiandien nėra aiškaus atsakymo. Apie tai rašė Herodotas, Simonas Daukantas, ukrainietis nuo Zaporožės Dmitro Javornickis, Teodoras Narbutas, Jonas Basanavičius, Marija Gimbutienė, Jūratė Statkutė de Rosales ir kiti.
Prieš užtvenkiant Dnieprą ir vandens lygį pakeliant 5 metrus, SSRS mokslų akademija pasiuntė keletą archeologų ekspedicijų tyrinėti užliejamų Dniepro plotų ir teritorijos prie Juodosios jūros. Jiems buvo suformuluota užduotis įrodyti, kad Herodoto istorijos teiginiai apie Getijos valstybę, egzistavusią Ukrainos teritorijoje, nėra tiesa, nes šios žemės pagal Maskvos vykdomą propagandą visada priklausiusios slavams. Iki XVII a. ši valstybė lotynų kalba rašytuose šaltiniuose buvo vadinama Getija. Vėliau pradėta vartoti germaniška versija – Gotija, kartu teigiant, jog germanų gentys gyvenusios ten, kur jos niekada negyveno. Maskvos, Ukrainos, Moldavijos archeologai dirbo daug metų.
Labai įdomūs jų radiniai, ypač jų išsamios ataskaitos. Tuo metu buvo suprantama, kad Herodoto aprašoma Getija yra germanų genčių valstybė. Archeologai kruopščiai atliko savo darbą ir padarė išvadą, kad šie radiniai neturi nieko bendra su germanų kultūra, o didžioji jų dalis labai panaši į archeologinius radinius Pabaltijyje. Šie radiniai tvirtino, kad Herodoto istorijoje minima Getijos valstybė nepriklausė germanų gentims.
Dabar, kai skaitome Marijos Gimbutienės darbus, kai Jūratė Statkutė de Rosales į lietuvių kalbą išvertė Alfonso X Ispanijos kroniką, kurioje aiškiai nurodyta Getijos valstybės teritorija – o ji stebėtinai sutampa su to meto baltų paplitimo arealu – aišku, kad SSRS archeologai XX a. 7 deš. patvirtino Herodoto ir Ispanijos kronikos teiginius, jog čia buvo Getija, o jos šerdis – prie Baltijos jūros. Štai kodėl Chadžibėjaus limano dešiniajame krante dar XVII a. buvo gyvenvietė Karšuva, ir ne tik...
Kai hunai IV a. pab. nugalėjo Getijos imperiją, šios gentys, bėgdamos nuo jų, traukėsi į vakarus, o į šias žemes VI a. pradėjo ekspansiją slavai. Slavų genčių plitimas į baltų žemes buvo lydimas krikšto; prasidėjo baltų tirpimas. Slavai IX a. surengė pirmuosius žygius prieš baltus. IX a. iškilo apkrikštyta Kijevo Rusia.
Voluinės 1219 m. sutartimi buvo bandyta suvienyti baltų žemes kovai su mongolais-totoriais. Sutartį pasirašė, net 24 Lietuvos ir kitų jau apkrikštytų baltų žemių kunigaikščiai. Lietuviai XIII a. sujungė buvusios galingos imperijos likučius ir imperijos šerdyje atkūrė valstybę nauju – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės – pavadinimu. XIII–XVIII a. lyg feniksas pakilo LDK iš baltų žemių pelenų.
LDK sulaikė germanų slinkimą į rytus ir Aukso Ordos skverbimąsi į vakarus. Tai vienintelė baltų valstybė, nuo viduramžių išlikusi iki mūsų dienų. Lietuvos istoriją ženklina ne tik garsios pergalės, bet ir dideli teritoriniai bei žmonių praradimai. Po trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo Lietuvos vardas buvo ištrintas iš pasaulio žemėlapio. Valstybę pasidalijo trys imperijos – Austrija, Prūsija, Rusija – įsipareigojo niekur ir niekada nevartoti žodžio LIETUVA.
Rusijos imperijos carienė Jekaterina II 1783 m. sudarė slaptą komisiją, kurios tikslas – perrašyti istoriją nugalėtojų naudai. Caras Nikolajus I 1840 m. išleido įsakymą, draudžiantį vartoti žodį „lietuvis, lietuviškas“. Mes ir šiandien girdime šią istoriją, kuri iš esmės yra slavų invazijos į baltų žemes istorija. Lietuvos istorija buvo svetimų jų perrašinėjama, patriotiniai jausmai trypiami. Lietuvių tauta pergyveno kelias rusifikavimo, polonizavimo, germanizavimo bangas. Išlikome sunkiausiomis sąlygomis.
1918 m. Lietuvos valstybė buvo atkurta. Tiesa, prarastos didelės teritorijos, bet šerdį pavyko išsaugoti. 1990 m. kovo 11 d. antrą kartą atkūrėme savo valstybę. 123 metai carinės Rusijos ir 50 metų Sovietų Sąjungos okupacijos metų mus išmokė išgyventi nepalankiausiomis sąlygomis. Visko būta. Bet išsaugojome savo patriotinius garbę, išdidumą, jausmus. Tačiau okupacija paliko mūsų sąmonėje gilius pėdsakus. Todėl nesistebiu, jog šių dienų lietuvis, į Didžiąją Lietuvą žiūri kaip į mistinę valstybę iš senos praeities.
Aplankius Didžiąją Lietuvą ir įsitikinus, kad išliko daug įspūdingo protėvių palikimo, man kilo mintis jį nufotografuoti. Fotoalbumą sudaro keturios knygos: pirma ir antra apima Lietuvos paveldą dabartinėje Baltarusijoje, trečia – paveldą Ukrainoje, ketvirta – Lenkijoje ir Rusijoje.
Lietuva neskiria tinkamo dėmesio savo paveldui Ukrainoje, todėl šis klausimas yra beveik nenagrinėtas. Pastaruoju metu tai pradėjo daryti iniciatyvūs žmonės Ukrainoje. Lietuvos laikotarpis nuo Lenkijos laikotarpio Ukrainos istorijoje nėra skiriamas ir dažniausiai jų vadinamas lenkiškuoju. Mūsų protėvių pėdsakai Ukrainos žemėje labai ryškūs ir išliko iki šių dienų. Tik reikia juos rasti. Ypač gausu paveldo objektų yra Haličo–Voluinės žemėje, kiek mažiau Kijevo, Podolės žemėse. Mažiausia ir skurdžiausia informacija apie Lietuvos palikimą Siverų žemėje.
Maloniai nustebino Zaporožės, Nikopolio ir Chersono istorijos muziejų archeologų iniciatyva pradėti archeologinius kasinėjimus prie Dniepro buvusiose sečėse. Tokiu būdu buvo praskleistas istorijos paslapties šydas šioje teritorijoje. Kasinėjimai parodė, kad visos sečės jau buvo pastatytos Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto laikais. Atkurta tiesa ir apie Tiahynkos tvirtovę.
Yra daug keblumų, kaip traktuoti Lietuvos ir Krymo santykius. Ar apsiriboti vienu sakiniu, jog Krymas buvo Lietuvos įtakos sferoje, kaip įrašyta mūsų istorijos puslapiuose, ar bandyti suvokti Lietuvos ir Krymo santykių esmę? Jeigu mūšyje prie Mėlynųjų Vandenų žuvo Podolę ir Krymą valdę trys chanai ir jei po to Podolė buvo įjungta į Lietuvos sudėtį, o Krymas – ne, tai kuo skyrėsi jų statusas?
Jei į Krymą žygius Lietuvos didieji kunigaikščiai Algirdas ir Vytautas surengė 1363, 1397, 1398 metais, jei chanų išlaikymas Trakuose ir Lydoje buvo finansuojamas per Genujos kolonijų centrą Kafą, jei Kafa finansiškai prisidėjo prie pietinių LDK sienų apsaugos, jei Krymo chanas buvo skiriamas tik pritarus Lietuvos didžiajam kunigaikščiui – ar yra tik Lietuvos įtaka Krymui?
Per visus tris lietuvių žygius į Krymą nėra užfiksuota grobimo ir Krymo žemės niokojimo faktų išskyrus, tai, kad visus tris kartus Hersona buvo griaunama, o, kaip liudija šaltiniai, kaip grobį Lietuvos didysis kunigaikštis išsinešė tik Vladimiro soboro apeiginius reikmenis. Būtent per šį soborą Bizantija skleidė krikštą į šiaurę pagonims. Filologai nustatė, kad senieji Krymo hidronimai ir toponimai turėjo galūnę –as. Kaip traktuoti faktą, kad 1425 m.
Teodoro kunigaikštis Aleksiejus I, rekonstruodamas Doroso (Manhupo) miestą – tvirtovę, pastatė kunigaikščių rūmus, kurie yra Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto pastatytos Trakų pilies saloje kopija? Kodėl gotų, anot istorikų, germanų palikuonis kopijuoja Trakus? Gal jis ne gotas, o getų palikuonis ir stengiasi mums įrodyti savo ryšį su sostine Trakais?
Kryme Getijos sąvoka išsilaikė iki XVII a. Šie faktai liudija, kad Jūratė Statkutė de Rosales yra teisi: getų palikuonys gyveno Kryme daugiau kaip tūkstantį metų iki XVIII a. Jie buvo Bizantijos apkrikštyti, bet dar XVII a. atlikdavo pagoniškas apeigas, buvo puikūs žemdirbiai, gerai organizuoti ir išmanė karo meną.
Dėl to ir Osmanų imperijoje išlaikė atskirą administracinį vienetą. Jie statė medinius namus tik jiems būdingu stiliumi ir technologija, pagal rąstų sukirtimą labai panašius į statomus Baltarusijos teritorijoje. Rusijos imperatorienė Jekaterina II getų palikuonis XVIII a. iš Krymo ištrėmė į Azovo jūros šiaurę, kur jie galutinai asimiliavosi. Ar visus šiuos faktus galima pavadinti tik „Lietuvos įtaka Krymui“? Tikrai yra apie ką pagalvoti visiems.
Fotoalbumas sudarytas pagal dabartinį valstybių administracinį teritorinį suskirstymą. Ukrainoje objektai suskirstyti pagal istorines žemes ir rajonus. Vietovardžiai apraše pateikiami vadovaujantis knyga „Pasaulio vietovardžiai. Europa” (Vilnius, 2006). Jei šioje knygoje vietovardis nenurodytas, pateikiama ta jo versija, kuri šiandien yra oficialiojoje Ukrainos kalboje. Jei yra istorinis vietovės pavadinimas lietuvių kalboje, šis ir yra pavartotas.
Prie kiekvieno objekto nurodomas pavadinimas lietuvių, ukrainiečių ir anglų kalbomis. Taip pat pateikiama informacija, kaip rasti vietovę. Jeigu objektą yra nupiešęs dailininkas Napoleonas Orda (1807–1883), pridedamas jo piešinys. Skaitytojas galės palyginti, kaip atrodė objektas beveik prieš šimtą penkiasdešimt metų ir dabar.
Drįstu teigti, kad fotoalbume užfiksuota didžioji dalis Lietuvos valstybės paveldo Ukrainoje. Neįtraukti liko tie architektūros objektai, kurių kokybiškai nufotografuoti tiesiog neįmanoma, nes jie labai apleisti ar visai sunykę. Keliaujant paaiškėjo, kad liko dar daug neaplankytų ir nenufotografuotų objektų. Istorinė medžiaga labai išbarstyta arba jos tiesiog nėra, todėl akivaizdu, kad klaidų neįmanoma išvengti. Kadangi tai pirmas tokio pobūdžio leidinys, tikiuosi skaitytojų atlaidumo. Mano tikslas – supažindinti skaitytojus su Didžiąja Lietuva, kad kiekvienas įsisąmonintų, jog Didžioji Lietuva – realybė. Tereikia pasiimti žemėlapį, sėsti į automobilį, o knygoje pateiktos objektų nuorodos tiesiog nuves į nepakartojamą istorinę kelionę, kurioje ne tik daug sužinosite, bet ir patirsite didžiulį pasididžiavimą savo valstybe.
Į fotoalbumą objektai buvo atrenkami pagal jų statybos ar steigimo metus. Visa tai, kas buvo pastatyta dabartinėje Ukrainos teritorijoje nuo Ukrainos įjungimo į LDK iki Liublino unijos 1569 m. ir iki Abiejų Tautų Respublikos trečiojo padalijimo – Lenkijos karaliui ir Lietuvos didžiajam kunigaikščiui ar LDK didikams priklausę objektai – yra priskiriama Lietuvos kultūros paveldui. Prie objekto nurodomos įvairios datos. Jos rodo statinio statybos, perstatymo, rekonstrukcijos, sunaikinimo ar atstatymo metus. Sakraliniams pastatams būdinga tai, kad pastatai buvo perduodami iš vienos konfesijos kitai. Tokių pokyčių datos irgi pažymėtos.
Knygos pabaigoje pateikiama pavardžių rodyklė. Oficiali Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kanceliarijoje vartojama kalba buvo lotynų ir senoji gudų kalba, o nuo 1697 m. – lenkų kalba. Pavardžių rodyklė pateikiama lietuvių kalba, skliaustuose nurodoma originalo ir ukrainiečių kalbomis. Ukrainiečių kalba pavardės pateikiamos todėl, kad šiandien tai yra Ukrainos Respublikos teritorija.
Kad skaitytojui būtų patogiau, pateikiami Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės XIII–XVII a., pirmojo ir antrojo valstybės padalijimo bei 1920 m. Lietuvos Respublikos žemėlapiai.
Dėkoju Ukrainos kraštotyros muziejų darbuotojams už pagalbą renkant medžiagą, ypač – Zaporožės Chortycios muziejaus archeologui Vadimui Iljinskiui už svarias konsultacijas. Ukrainos mokslų akademijos Istorijos instituto mokslinei bendradarbei, Ukrainos valstybinės premijos laureatei, istorijos mokslų kandidatei Olenai Rusinai esu dėkinga už istorinių Haličo, Kijevo, Krymo, Podolės, Siverų, Voluinės, Užkarpatės žemių trumpas istorines apžvalgas ir jos indėlį į LDK periodo nagrinėjimą.
Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signatarė Birutė Valionytė yra šios knygos autorė, sudarytoja ir fotografė.
Projekto kuratorius - Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras, rašytojas, leidėjas Stasys Kašauskas.
Įžangos autoriai - Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras Algirdas Patackas ir B. Valionytė.
Dizaineriai – Darius Abromaitis, Kontis Šatūnas ir Rima Ramonienė.
