- Kaip buvo surengtas mitingas prie A. Mickevičiaus paminklo? Kam pirmajam iš jūsų bendražygių kilo mintis imtis tokio demaršo prieš sovietinę okupaciją?
- Šio renginio architektas buvo Lietuvos laisvės lygos lyderis Antanas Terleckas.
O mitingo scenarijų ir visą organizacinį darbą aptarėme 1987 m. liepos 4 d., mano tėvų kolektyviame sode prie Salininkų, prisidengę mano žmonos Virginijos gimtadieniu.
Į jį atvyko A. Terleckas, politinis kalinys Jonas Protusevičius ir Jonas Volungevičius su žmonomis, kunigas Julius Sasnauskas su seserimis Leonora Sasnauskaite ir aš su Virginija.
Tokiam pasitarimui ir gimtadienio šventimui mūsų sodas labai tiko, nes iš vienos pusės yra miškas, iš kitos – pelkė, todėl kagėbistams mus sekti arba pasiklausyti apie ką kalbamės buvo sudėtinga. Be abejo, buvome sekami, tačiau mūsų pokalbio tikrai niekas pasiklausyti negalėjo.
- Kodėl būtent 1987 m. ėmėtės organizuoti tą mitingą?
- Laikėmės nuostatos, kad mitingas būtų tęsinys 45-ių pareiškimo, pasirašyto Lietuvos, Latvijos, Estijos ir Rusijos disidentų 1979 m. Šis dokumentas reikalavo panaikinti Molotovo-Ribbentropo pakto padarinius Baltijos šalims bei išvesti okupacinę SSRS kariuomenę.
Šis pareiškimas visame pasaulyje buvo sulaukęs didžiulio atgarsio, todėl 1987 m. nusprendėme, kad reikia vėl budinti tautą ir atkreipti demokratinio pasaulio dėmesį į Baltijos šalių okupaciją.
Surašę pareiškimą, kurį planavome perskaityti prie A. Mickevičiaus paminklo, nutarėme, kad jį pasirašys A. Terleckas, Nijolė Sadūnaitė, Petras Cizikas ir aš. Kitų pasirašyti nekvietėme. Viena vertus – puikiai supratome, kuo kvepia, jei mus areštuos, o, kita vertus – buvo svarbu, kad tiek išeivijos lietuviai, tiek kitų šalių disidentai, išgirdę jiems jau pažįstamas pavardes, suprastų, jog mitingas organizuojamas ne šiaip sau.
- Kada jau buvote visiškai pasirengę mitingui?
- 1987 m. liepos 26 d. buvo sudėlioti visi taškai, tik kilo klausimas, kaip pasielgti strategiškai ir taktiškai, perduodant informaciją apie mūsų mitingą ir planuojamą perskaityti pareiškimą į Vakarų žiniasklaidai, kad per ją informaciją sugrįžtų į Lietuvą.
Iš pradžių planavome telefonu žinias perduoti Rusijos disidentams, tačiau nutarėme, kad kagėbistai viską iš karto suuos.
Po to svarstėme, kad galbūt kas nors paskambins iš Amerikos balso arba Laisvosios Europos radijų ir jų žurnalistams perduosime žinias. Tačiau ir toks planas mums atrodė nepatikimas.
Atsitiko taip, kad, likus maždaug dviems savaitėms iki mitingo į Lietuvą atvažiavo grupelė Amerikos lietuvių jaunimo. Tarp jų buvo ir buvusio Seimo vicepirmininko Felikso Palubinsko dukra Milda Palubinskaitė.
Ji atmintinai išmoko mūsų pareiškimo tekstą, nes vežti jį į Ameriką surašytą popieriuje būtų buvę pavojinga. Juk tuomet į Lietuvą visi iš JAV atskrisdavo per Maskvą.
Ryžomės tokiam planui, nes mums labai rūpėjo, kad į mitingą susirinktų kuo daugiau žmonių, o areštų ar kratų nebijojome, nes prie to jau buvome įpratę.
- Ar pavyko M. Palubinskaitei perduoti žinias apie mitingą laiku ir tiems, kam reikia?
- Taip, mūsų planas pavyko – 1987 m. rugpjūčio 7 d. Vatikano radijas paskelbė, kad rugpjūčio 23 d., Vilniuje, prie A. Mickevičiaus paminklo įvyks mitingas prieš Baltijos šalių okupaciją.
Įdomiausia tai, kad per Vatikano radiją nebuvo paskelbtos mitingo organizatorių pavardės. Kitaip tariant, nors mes visi ir buvome žinomi KGB, tačiau laimėjome laiko, toliau ruoštis mitingui. Jeigu mūsų pavardės būtų paskelbtos, greičiausiai būtume suimti.
Apie tai, kas organizuoja mitingą, 1987 m. rugpjūčio 11 d. paskelbė Amerikos balsas ir kitos Vakarų radijo stotys.
- Bet iki mitingo KGB dar turėjo laiko jus visus suimti. Kodėl taip nepasielgė?
- Žinoma, kad turėjo, tačiau kažkodėl ėmėsi kitokios taktikos. Visi sovietiniai Lietuvos laikraščiai rugpjūčio 19-20 d. išspausdino bjaurius straipsnius, esą A. Terleckas po pareiškimu savo parašo atsisakęs ir prie mitingo organizavimo neprisideda, atseit V. Bogušis, N. Sadūnaitė ir P. Cizikas – irgi niekuo dėti, o mitingą neva organizuoja kažkokie ekstremistiniai užsienio žvalgybų centrai.
- Ką jūs po tokių straipsnių darėte?
- Mūsų žmonės jau žinojo, kaip tokius straipsnius reikia skaityti tarp eilučių ir suprato, kad prie A. Mickevičiaus paminklo turėtų įvykti rimtas renginys.
- Kodėl pasirinkote mitingui būtent A. Mickevičiaus paminklą?
- Negi reikėjo rinktis prie leninų, kapsukų arba angariečių paminklus? Iš pradžių galvojome apie Katedros aikštę, tačiau supratome, kad ją kagėbistai ir milicija būtų labai lengvai apsupę.
Pagaliau A. Mickevičius juk buvo laisvės dainius ir Lietuvos patriotas.
- O kaip reagavo jūsų žmonos ir artimieji? Neprieštaravo, kad imatės mitingo organizavimo?
- Nei žmonos, nei kiti šeimų nariai nieko nežinojo. Apie mitingą jie išgirdo tik iš tų šmeižikiškų straipsnių laikraščiuose. Komunistų partijos Centro komitetas buvo parengęs specialų planą, kaip su mumis susidoroti per šeimos narius.
P. Ciziko žmona patyrė didžiulį spaudimą, kliuvo ir A. Terlecko žmonai, mano mama irgi buvo įtikinėjama imtis sūnaus auklėjimo, nes esą galiu vėl atsidurti belangėje. Ją bandė „apdoroti“ KGB pulkininkas Česnavičius. Tačiau aš išvažiavau iš Vilniaus ir migravau po visą Lietuvą, stengdamasis neįkliūti KGB iki mitingo. Sugrįžęs prieš mitingą į Vilnių, namie nenakvodavau.
Kagėbistus mitingo išvakarėse suklaidino A. Terleckas. Pas jį buvo atvykęs pulkininkas Česnavičius ir bandė iškvosti, ar Antanas kalbės per mitingą? Tačiau išgirdęs patikinimą, kad nekalbės nei Antanas, nei aš, pulkininkas nurimo.
- Negi tuometinė sovietinės Lietuvos valdžia nesirengė kokiai nors žiauriai akcijai prieš jus ir jūsų bendražygius?
- Žinoma, kad ji nesnaudė. Po kiek laiko sužinojome, kad Vidaus reikalų ministerijoje veikė operatyvinis štabas, pasitelktas rezervinis ministerijos bataljonas, o veiksmai buvo koordinuojami bendrai su KGB.
- Kodėl gi jūsų mitingas nebuvo išvaikytas, o jūs, kaip organizatoriai, nesuimti?
- Ko gero, pabijojo Vakarų reakcijos, nes juk jau buvo prasidėjusi Michailo Gorbačiovo perestroika. O po mitingo patyrėme stiprų šantažą.
Rugsėjo 15 d. mane išsikvietė KGB generolas E. Eismuntas paauklėti. Buvau išvadintas nacionalistu, ekstremistu ir kitais šimtą kartų girdėtais vardais. Po kelių valandų pokalbio aš jo paklausiau, kodėl KGB leido surengti mitingą.
„Norėjome pasižiūrėti, kiek nacionalistų ir ekstremistų susirinks“, - atkirto man E. Eismuntas.
Šalia sėdėjęs KGB pulkininkas E. Baltinas tada pasakė labai įdomų dalyką: „Praeis metai, gal porą ir slaptieji Molotovo-Ribbentropo protokolai bus paskelbti“.
Vadinasi, Lietuvos čekistai labiau juto laiko pulsą, nei mūsų sustabarėję komunistai ir visa CK nomenklatūra, pradedant visokiais griškevičiais, mitkinais, brazauskais ir kitais.
- Kaip jūs tada sureagavote į tokius E. Baltino pastebėjimus?
- Jau po nepriklausomybės atkūrimo sužinojau, kad visus savo veiksmus KGB dėl mūsų mitingo derino su Maskva, o tuometinė jos valdžia labai bijojo, kad apie areštus ar susidorojimą su mumis nepaskelbtų Vakarų žurnalistai.
- Negi į mitingą buvo atvažiavę užsienio žurnalistų?
- Iš Maskvos buvo atvykęs vienas agentūros „Reuters“ korespondentas ir net du „The New York Times“ žurnalistai.
Rugpjūčio 23 d. traukinyje Vilnius-Kaunas KGB suėmė vertėją iš anglų kalbos Jūratę Kazlauskaitę, kuri amerikiečiams žurnalistams vertėjavo.
- Naivu, ko gero, klausti, bet šeima ir artimieji dėl jūsų veiklos, matyt, išgyveno daugybę nemigo naktų, jau nekalbant apie pažeminimus ir persekiojimą?
- 1987 m. rugpjūčio 22 d. turėjo įvykti dabar jau šviesios atminties mano jaunesniojo brolio Gintaro vestuvės. Jau buvo sukviesti svečiai, iškepti tortai ir pyragai su kiškiais. Bet namuose darėsi košmaras - būsimos brolio žmonos dėdė LKP kandidatas į CK narius Vladimiras Beriozovas reikalavao, kad brolis mane pasmerktų, taip pat reikalavao, kad aš atsisakyčiau mitingo ir į tuometinę spaudą parašyčiau monenklatūrai palankų straipsnį. Kitaip esą vestuvės neįvyks.
Aš visus ultimatumus atmečiau ir mano brolio vestuvės neįvyko.
- Tai negi brolis taip ir nevedė savo išrinktosios?
- Vedė, bet tik 1988 m. vasario 16-ąją. Tačiau aš vestuvėse nedalyvavau, nes buvau suimtas už vasario 16-osios paminėjimo organizavimą. Paskutinį kartą už tai KGB rūsyje atsidūriau kartu su A. Terlecku ir N. Sadūnaite, o P. Ciziką suėmė milicija.
- O kaip atsitiko, kad kartą vietoj jūsų buvo suimtas tėvas?
- Taip, teko ir jam už mano veiklą pasėdėti milicijos „duchovkėje“ kartu su visokiais girtuokliais ir vagimis, nes, atėję suimti manęs, milicininkai nepatikrino tėvo dokumentų tik paklausė, ar jis Vytautas Bogušis. Tėvas mandagiai atsakė, kad jis - Bogušis ir, apsirengęs geriausią eilutę, išėjo kartu su pareigūnais.
Tik po kelių valandų tardytojai apsižiūrėjo, kad atsivežė ne tą Bogušį.
Tėvui už mano veiklą ne tik areštinėje teko pabuvoti, bet ir paaukoti mokslininko karjerą Vilniaus universitete. Jei ne jo ilgametis rektorius, šviesios atminties Jonas Kubilius, tėvas apskritai būtų praradęs darbą universitete.
- O kokią auką ant jūsų disidentinės veiklos aukuro sudėjo žmona Virginija?
- Ji manęs neauklėjo. Iki šiol – mano bendražygė. Nors, kai tuokėmės 1980 m. dar buvo komjaunuolė, tačiau aš jai griežtai pasakiau, kad vestuvės įvyks bažnyčioje.
Šv. Rapolo bažnyčioje mus sutuokė Kazimieras Vasiliauskas, o po tuoktuvių mano Bogušienei jis pasakė: „Tu - mūsų laikų herojus“. Vestuvės buvo numatytos balandžio 19 d., bet 15 d. dar buvau iškviestas į KGB tardymui J. Sasnausko ir A. Terlecko byloje.
Tada labai mandagiai su pareigūnais bendravau, o pulkininką Česnavičių net pakviečiau į vestuves. Jis, žinoma, neatvyko, bet pažadėjo vestuvių nesutrukdyti ir neliesti „mano studentės“.
- Kaip klostėsi jūsų santykiai su besikuriančiu Sąjūdžiu?
- 1988 m. birželio 3 d., buvau Mokslų akademijos salėje ir pasirašiau po Sąjūdžio iniciatyvinės grupės sukūrimo pareiškimu. Įdomiausia tai, kad, po to susirinkimo savo namuose radau A. Terlecką, N. Sadūnaitę ir Jadvygą Bieliauskienę.
Pradėjus su jais bendrauti, sulaukiau iš Amerikos Romo Sakadolskio skambučio ir jam pirmasis iš Lietuvos pranešiau gerąją žinią apie Sąjūdžio iniciatyvinės grupės susikūrimą.
- Tačiau Sąjūdžio veikloje aktyviai nesireiškėte?
- Bendravau su jo lyderiais, bet jie ilgai mūsų vengė, kadangi buvo parengtas dabar jau visiems gerai žinomas KGB ir LKP CK planas nuolatos kiršinti Sąjūdį su Laisvės lyga.
Kai 1988 m. Vingio parke vyko garsusis Sąjūdžio mitingas, buvome sutarę, kad bus suteiktas žodis ir A. Terleckui, tačiau paskutinę akimirką tokio plano buvo atsisakyta.
KGB norėjo, kad didesnę įtaką turėtų tautiniai Sąjūdžio komunistai, o ne disidentai.
- Kodėl atsisakėte kandidatuoti į Aukščiausiąją Tarybą-Atkuriamą Seimą?
- Man buvo siūloma kandidatuoti prieš V. Beriozovą, bet atsisakiau, nes turėjau nuogąstavimų, kad kažin, ar 1990 m. kovo 11-ąją bus paskelbta nepriklausomybė.
- Nepatikliai žiūrėjote ir Sąjūdžio lyderį Vytautą Landsbergį bei jo aplinką?
- Jis ir jo aplinka vieni nieko negalėjo. Jie visi gyveno, kaip komformistai ir prisitaikėliai, aktyviai pasipriešinimo režimui veiklai nebuvo pasirengę.
- Kodėl atsitiko taip, kad jūsų bendražygė N. Sadūnaitė ir kiti jai pritariantys disidentai jus po nepriklausomybės atkūrimo išvadino komunistu?
- Nesu aš nei didvyris, nei koks pranašas, o tik – fatalistas, nes gyvenimas buvo mane įsukęs būtent į tokį ratą ir veiklą. Ką sugebėjau, tą padariau.
Tai, kad N. Sadūnaitė mane iškoneveikė – visiškai normalu, nes ji ir kiti bendražygiai kažkodėl įsivaizdavo, jog galiu dalyvauti tik krikdemų arba konservatorių partijų veikloje. Bet kai pasukau link liberalcentristų, iš karto tapau komunistu. Ačiū Dievui, kad nebuvau išvadintas dar ir kagėbistu.
