Sokrato žmonos Ksantipės vardas iki šių dienų išliko žmonos – raganos sinonimu. Sveiku protu suvokiame, kad buvo veikiau priešingai – kokia žmona pakęstų bohemiškai gyvenantį, šeima nesirūpinantį ir savo išmintį gatvėse dykai žarstantį sutuoktinį? Tie, kas sekiojo jį būriais Atėnų gatvėmis, užmiršę kasdieninius darbus, buvo laimingi, galėdami iš jo mokytis. O Sokrato vaikai – ar jie buvo laimingi?
Merabas Mamardašvilis dažnai buvo vadinamas Gruzijos arba Rusijos Sokratu. Kaip ir graikų Sokratas, jis per gyvenimą neparašė nė vienos knygos (tai, kas buvo išleista - parengta tik jo pokalbių su kitais žmonėmis ir paskaitų pagrindu), buvo savotiško charakterio, tačiau per jo paskaitas auditorijos tiesiog lūždavo. Vyresnioji Lietuvos intelektualų karta su nostalgija prisimena M. Mamardašvilio paskaitų ciklą, skaitytą Vilniuje 1981 m. vasarą. Kai susigriebė KGB – buvo jau vėlu, ciklas jau buvo perskaitytas ir „eretiškos“ mintys paskleistos.
M. Mamardašvilio duktė Aliona Mamardašvili rugsėjo pradžioje atvyko į Lietuvą, sekdama 1990 m. mirusio savo tėvo pėdomis. Moteris ieško žmonių, bendravusių su jos tėvu, klausiusių jo paskaitų, jas konspektavusių, ir bando į vieną vietą surinkti po daugybę šalių išbarstytą žmogaus – legendos intelektualinį palikimą.
Išskirtiniame pokalbyje su portalu lrytas.lt A. Mamardašvili prisipažino – būti Sokrato dukterimi buvo nelengva, tai didelis išbandymas. Tačiau legendinį gūdaus sovietmečio filosofą, kalbėdavusį taip, kaip anais laikais nebuvo įmanoma kalbėti, ji vadina geru tėvu. Nepaisant to, kad su jos motina jis išsiskyrė, kai dukrelei tebuvo dveji metukai.
Geras, bet nestandartinis tėvas
Po tėvų skyrybų A. Mamardašvili su motina, kuri buvo rusų tautybės, gyveno Maskvoje. Tačiau mergaitę puolė kvėpavimo takų ligos, todėl gydytojai rekomendavo pakeisti klimatą. Taip Aliona atsidūrė Tbilisyje, čia nuo antros klasės lankė mokyklą. Į Rusiją vėl grįžo tik 1977 m. studijuoti.
Mergaitė Gruzijoje gyveno savo tėvo šeimoje – su jo tėvais bei seserimi. Tuo tarpu motina liko Rusijoje. Tėvas, beje, taip pat – tuo metu jis dirbo Maskvoje, o vėliau gavo darbą Prahoje. Bet bendravimo su tėvu stokos Aliona sakosi nejutusi – jis labai dažnai pas ją atvažiuodavęs. M. Mamardašvilio dukra pripažįsta, kad tėvas buvo ypatingai svarbus žmogus jos gyvenime, ir toks tebėra iki šiol.
„Mano tėvas buvo vedęs tik kartą – mano mamą. Jie kartu buvo 11 metų, ilgai gyveno be vaikų, po to išsiskyrė, ir daugiau jis niekada nevedė“, - sako Aliona. O pasiūlymų būta, netgi labai viliojančių. Pavyzdžiui, sudaryti santuoką su užsieniete (ir toli gražu ne fiktyvią – kai kurių santykių būta išties rimtų) ir ištrūkti iš sovietinės sistemos gniaužtų. A. Mamardašvili įsitikinusi, kad tėvas to nepadarė tik dėl jos ir savo šeimos – sesers bei tėvų.
Iškalbus tylenis
Aliona sako, kad „Sokrato“ dukterimi buvo nelengva būti dėl jo charakterio. Iš savo motinos jis buvo paveldėjęs uždarą būdą. Kad ir kaip atrodytų keista, turintis pavydėtiną iškalbą, sugebantis pusantros valandos kalbėti be pertraukos, visam šiam laikui lyg magas prikaustydamas auditorijos dėmesį, žmogus savo aplinkoje buvo mažakalbis.
„Jo tėvų šeimoje buvo nepriimta daug kalbėti, reikšti savo jausmus. Egzistavo labai griežtos taisyklės. Motina buvo kilusi iš dvarininkų šeimos“, - gruzinams visai nebūdingą tėvo charakterio santūrumą aiškina duktė.
Pasak A. Mamardašvili, tėvas kompanijas labai mėgo, bet jam patikdavo sėdėti tylint ir stebėti žmones, jų klausytis. „Jis visą vakarą žmonių kompanijoje galėdavo praleisti tylėdamas, rūkydamas pypkę ir neištardamas nė žodžio“, - prisimena duktė.
„Man tai keldavo įtampą, - prisipažįsta ji. - Vaikas nesugeba suprasti, kodėl suaugęs žmogus tyli. Tau gali pasirodyti, kad jis tyli, žiūri į tave, rūko pypkę ir visą tą laiką tave vertina. Iš tikrųjų buvo ne taip – jis tiesiog tylėdavo. O aš visą laiką galvodavau, ką jis galvoja apie mane, kaip jis mane vertina. Kai paaugau, tai manęs jau nebegąsdino“.
Vėliau moteris apie tai kalbėjosi ir su tėvo draugais – ši jo savybė darė įspūdį ir jiems. „Jis patirdavo malonumą stebėdamas, kaip žmonės kalbasi, juokauja. Tėvas pats sakydavo, kad jo charakteris sunkus, kad jis nemoka, kaip visi gruzinai, linksmintis, dainuoti dainas, juokauti, sakyti tostus“, - pasakoja A. Mamardašvili. Pasak jos, intelektualiomis temomis kompanijose jos tėvas kalbėtis nemėgo.
Užsieniečiai ir BBC
„Tėvas mano gyvenimą padarė kitokį, nei kitų vaikų, - sako A. Mamardašvili. - Nuo vaikystės mane supo vakarietiška muzika, vakarietiškos knygos. Labai mėgau detektyvus – mano tėvas taip pat juos labai vertino. Mes turėjome labai daug detektyvų anglų kalba, ir norėdama juos skaityti aš išmokau anglų kalbą“.
„Nuo vaikystės klausydavausi užsienio radiją – BBC, „Amerikos balsą“. Jeigu nebūčiau turėjusi tokio tėvo, tikrai nebūčiau tokių stočių klausiusi“, - sako A. Mamardašvili.
M. Mamardašvilio namuose nuolat svečiuodavosi užsieniečiai – dažniausiai tai būdavo italai ir prancūzai. Aliona taip pat dalyvaudavo jų pasisėdėjimuose ir pokalbiuose. Jai tie žmonės neatrodė lyg iš kito pasaulio – jų buvimas M. Mamardašvilio namuose jai atrodė natūralus dalykas. „Bet mano tėvas taip pat atrodė ir elgėsi ne kaip sovietinis žmogus“, - sako ji.
Pasak A. Mamardašvili, taip laisvai bendrauti su užsieniečiais nebuvo galima, bet jos tėvas ignoravo visus draudimus ir apribojimus. Ir kažkodėl jam, kitaip nei daugeliui sovietinės valstybės išsišokėlių, tai nesibaigdavo liūdnai.
Spjovė į draudimus
1967 m. M. Mamardašvilis buvo įtrauktas į asmenų, kuriems neleidžiama išvykti už SSRS ribų, sąrašą. Tačiau tai dar palyginti nedidelė bausmė už tai, ką jis padarė. Su sovietų delegacija M. Mamardašvilis viešėjo Italijoje ir sugalvojo ta pačia proga aplankyti bičiulį, gyvenantį Prancūzijoje. Pasprukęs iš delegaciją stebinčių KGB agentų akiračio M. Mamardašvilis draugo automobiliu ten ir nuvažiavo. Po to grįžo. Už tokį akiplėšiškumą sovietų valdžia jam negalėjo atleisti.
Tėvo bičiulį prancūzą, kurį lankydamas jis prarado sovietų pasitikėjimą, Aliona sako susiradusi ir bendraujanti – jis dar gyvas. „Jis iki šiol prisimena tėvo frazę, pasakytą per pirmąjį jų susitikimą 1961 m.: „Tu prancūzas? Kaip gali būti komunistu, jeigu nesi visiškas idiotas?“ Jis pasakojo, kad buvo naivus kairuolis, o pažintis su mano tėvu jį nuo to išgydė“, - pasakoja A. Mamardašvili.
M. Mamardašvilis vėliau nuolat gaudavo kvietimų iš užsienio, bet dėl draudimo išvykti iš SSRS nebesvarstė net tokios galimybės. „Prisimenu, ėjome kartu pas jį į namus Maskvoje. Jis iš pašto dėžutės ištraukė kvietimą. Tai buvo garsaus prancūzų filosofo L. Althusserio kvietimas. Tėvas į jį pasižiūrėjo ir tiesiog įsidėjo į kišenę. Aš jo paklausiau, ar darys ką nors, kad išvažiuotų. Jis atsakė, kad tai beprasmiška“, - prisimena duktė.
M. Mamardašvilis nebuvo disidentas, iš viso vengė politikuoti. „Bet jis nebuvo sovietinis žmogus, ir tai labai krito į akis“, - sako duktė.
Kai kurie užsieniečiai komunistai negalėdavo patikėti, kad žmogus iš SSRS gali taip laisvai kalbėti, ir net laikydavo jį sovietų provokatoriumi, išbandančiu jų įsitikinimus.
Gerbė net komunistų šulai
1981 m. M. Mamardašvilis skaitė paskaitas Vilniuje, kurių klausytis plūdo ne tik filosofai, bet ir meno pasaulio bei bohemos atstovai. Valdžia atsipeikėjo, kad kažkas ne taip, tik po laiko. „Susirūpino paskaitų turiniu, nes į jas ateidavo labai daug žmonių. Bet jie nesuprato, apie ką tos paskaitos, ir jis spėjo perskaityti jas visas – vienuolikos paskaitų ciklą“, - juokiasi M. Mamardašvilio duktė.
Buvo pareikalauta KGB atiduoti visas paskaitose padarytas įrašų kasetes. Jos ir buvo atiduotos – tačiau prieš atiduodami lietuviai spėjo viską „išsišifruoti“ ir surašyti popieriuje. M. Mamardašvilio paskaitos buvo atspausdintos ir platinamos iš rankų į rankas kaip savadarbė pogrindinė literatūra. Taip pat buvo dalinamasi ir per paskaitas darytais konspektais.
Dukters manymu, M. Mamardašviliui gūdaus sovietmečio laikais pavykdavo taip lengvai išsisukti ir laužyti taisykles iš dalies ir todėl, kad jį labai gerbė netgi žmonės iš CK. „Jis pats juokaudavo, kad nesupranta, kodėl jie į jį taip žiūri. „Jie bando suprasti, ką aš kalbu paskaitose, bet nesupranta“, - sakydavo. Ir aš dabar, rengdama publikavimui jo paskaitas, šifruodama įrašus, nesuprantu, kaip buvo įmanoma taip laisvai kalbėti. Paskaitose jis kalba taip atvirai. Tai negalėjo būti pasakyta toje šalyje. Kaip buvo galima to nesuprasti ir leisti jam toliau skaityti tas paskaitas?“ - stebisi A. Mamardašvili.
Legendinis sovietmečio filosofas paskaitose nedarydavo politinių pareiškimų, tačiau tai, ką ir kaip jis kalbėjo, pasak dukters, galėjo būti pasakyta tiktai dabar. M. Mamardašvilis sovietinėse mokslo įstaigose sugebėjo užsiimti filosofija ir leido sau kalbėti apie egzistencinę žmogaus patirtį, visiškai išvengdamas marksizmo leninizmo, kuris kiekvienam šio mokslo atstovui tais laikais buvo būtinybė. Filosofijos istorikai M. Mamardašvilio pažiūras priskiria prie fenomenologijos arba egzistencializmo, o jis pats save vadindavo metafiziku, kartais pridėdamas, kad yra ir empirikas.
„Jis pats tokias jam daromas išimtis aiškino gerais santykiais su žmonėmis. Jis su niekuo nesibarė, nešoko į akis, stengėsi gerbti žmones, ir jie taip pat jį gerbė. Jis turėjo draugų ir tarp dailininkų, ir tarp rašytojų, ir tarp sovietinės valdžios struktūrų darbuotojų“, - aiškina duktė.
Gruzinai ir užsienio politika
„Aš jaučiuosi gruzinė. Kai išgirstu gruzinų liaudies muziką, man norisi verkti. Rusijos peizažai ir rusiška muzika man tokių jausmų nekelia“, - prisipažįsta A. Mamardašvili, kurios gyslose rusiškas ir gruziniškas kraujas persimaišęs lygiai per pusę. Vykstant Gruzijos ir Rusijos konfliktui, ji nesijautė draskoma perpus – neliko abejonių, kurią pusę palaikyti. Bet būdama visa širdimi su Gruzija, A. Mamardašvili negaili kritikos ir jos politikai.
„Gruzinai nemoka užsiimti politika, - sako ji. - Beje, rusai taip pat nemoka. Šitų klausimų negalima spręsti prievarta. Kaukaze tai labai blogai - tokia politika gimdo atsakomąją prievartą“.
„Tai siaubinga“, - sako Aliona, prisimindama Rusijos karinius veiksmus Gruzijoje. Karinių pajėgų visiškai suniokotas Šindisio miestelis netoli Gorio yra jos prosenelių gimtinė. Pats tėvas M. Mamardašvilis gimęs Goryje. Pasak A. Mamardašvili, jos požiūrį į tai, kas vyko ir iš dalies tebevyksta Gruzijoje lemia visai ne etninė priklausomybė, o žmogiškumas.
Aliona neigia kartais pasigirstančius priekaištus, kad jos tėvas buvo prieš Gruzijos nepriklausomybę. Rusijos labai mėgstama M. Mamardašvilio citata iš interviu, duoto 1990 m., „Jeigu mano tauta balsuos prieš sąjungą su Rusija, tai aš balsuosiu prieš savo tautą“, pasak jo dukters, yra ištraukta iš konteksto. M. Mamardašvilis kaip filosofas mėgo kalbėti sudėtingai. Jis buvo gana apolitiškas žmogus, bet pasisakė prieš Z. Gamsachurdiją, nes buvo prieš bet kokios formos nacionalizmą.
„Taip išėjo, kad daug jo draugų, garsių režisierių, scenaristų, rašytojų buvo į visa tai įsitraukę. Merabas negalėjo likti nuošalyje, ypač, kai net gatvėje priėję žmonės klausinėdavo jo nuomonės. Mano tėvas besąlygiškai buvo už Gruzijos nepriklausomybę, bet buvo ir kategoriškai prieš nacionalizmą. Toks nacionalizmas, kokį atstovavo Z. Gamsachurdija, jam buvo visiškai nepriimtinas“, - aiškina A. Mamardašvili.
Pasak jos, Z. Gamsachurdijos nacionalizmas buvo nukreiptas ne tik prieš Rusiją, bet ir prieš Abchaziją ir Osetiją. Visus dešimtojo dešimtmečio pradžios įvykius išprovokavo būtent agresyvi Z. Gamsachurdijos politika.
