Nors krašto apsaugos sistema nuo pat Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo iki šių dienų yra pasikeitusi ir pažengusi į priekį, tačiau ir tada, ir dabar, praėjus daugiau negu dvidešimčiai metų, į šią pusę laidomos kritikos strėlės. Kodėl naujai susikūrusi valstybė modernizuoja mokyklas, tiesia kelius ar renovuoja daugiabučius, aišku daugeliui. Bet yra ir nemažai klausinėjančių - „su kuo mes kariausime?“ ir „kam mums kariuomenė?“.
Siūlome pažvelgti į krašto apsaugos susikūrimo istoriją per žmonių, buvusių čia nuo pat pradžios, prisiminimus. Jų greičiausiai nebestebina nei ginčai dėl naujų sraigtasparnių pirkimo, nei kiti politiniai debatai. Nes iš esmės tai – nieko naujo. Nuo pat pradžių, nuo pamatų prasidėjusi Lietuvos krašto apsaugos „statyba“ jau tuomet buvo orientuota į vakarus.
Tam, kad užsitikrintume saugumą, paramą, pripažinimą ir taptume NATO nariais visų pirma reikėjo atitikti tam tikrus reikalavimus, nusimesti sovietinės, ir tilpti į vakarietiškos kariuomenės marškinius. Šiandien pirmasis - šio ciklo rašinys.
Lietuvai atgavus nepriklausomybę vienas pirmųjų uždavinių to meto valdžiai buvo atkurti ginkluotąsias pajėgas. Po 1990 m. kovo 11-osios, kuomet Lietuva buvo paskelbta nepriklausoma respublika, kovo 23 d. Aukščiausioji Taryba pirmą kartą mėgino įkurti valstybės apsaugos instituciją patvirtindama respublikos ministrus.
1990-ųjų balandžio 25 d. Vyriausybė įsteigė Krašto apsaugos departamentą. Jo darbuotojai, taip pat pirmieji kariai savanoriai sudėtingomis to meto sąlygomis padėjo pamatus dabartinės Lietuvos kariuomenės ir krašto apsaugos sistemos atkūrimui.
Tuomet kariuomenei teko dažnai susidurti su iššūkiais ir formuoti ne tik krašto apsaugą, tačiau atremti kritikos strėles. Jos laidomos iki šiol – dėl sraigtasparnių pirkimo, per mažo finansavimo mokyklos ir per didelio – kariuomenei, dėl lietuvių karių dalyvavimo tarptautinėse taikos palaikymo misijose.
Tačiau nuo to laiko iki šių dienų Lietuvos kariuomenė pasikeitė neatpažįstamai ir tapo lygiateise NATO nare. Portalo lrytas.lt kalbinti pašnekovai, prisidėję prie šalies kariuomenės atkūrimo, tvirtina: anuomet svarbiausias jų vedlys buvo patriotiškumo jausmas ir troškimas, kad Lietuva, vos išlipusi iš sovietmečio duobės, pasuktų Vakarų kryptimi.
Apie antpečius negalvojo
Lietuvos kariuomenės strateginės komunikacijos departamento skyriaus viršininkas pulkininkas leitenantas Artūras Jasinskas, savanorių štabo duris pravėręs praėjus vos kelioms dienoms po kruvinųjų sausio įvykių, tąsyk nei apie laipsnius, nei apie karinius antpečius negalvojo.
„Kai tik sužinojau, kad formuojama savanoriška krašto apsauga, iš karto nuėjau. Tokių, kaip aš, buvo nemažai“, - prisiminė A. Jasinskas.
Kariuomenė jam visad atrodė ta vieta, kurioje jis norėtų būti. Fantaziją audrino ir iš senelio girdėti pasakojimai apie Smetonos laikų ginkluotąsias pajėgas, įvykusi ir tebesitęsianti rusų okupacija, Vakarų siunčiama informacija kurią gaudavo besiklausant Laisvosios Europos radijo bei „Amerikos balso.
„Dabar neprisimenu, kokios tada buvo emocijos. Tačiau žinoma, kad jos buvo. Mes suvokėme, kad tai, kas įvyko prie televizijos bokšto gali būti ne pabaiga, kad gali kilti neramumai. Bet tapti savanoriais tada panoro daug žmonių. Pamenu, kad grįžti namo su kariška uniforma buvo garbė. Tada uniformų trūko – jų tiesiog nespėjo siūti.
Todėl savanoriai į štabą skambindavo bemaž kasdien ir klausdavo, kada bus jų uniforma. Tai buvo labai svarbu“, - šiandien su šypsena prisimena A. Jasinskas.
Dabar aukšto rango karininkas sako, jog turėjo praeiti laiko, kol Lietuvoje „nusistovėjo“ karinė apranga. Sakykim, kurį laiką buvo dėvimos panašios kepurės, kaip ir sovietų armijoje, kurios labiau priminė sraigtasparnio nusileidimo aikštelę, o ne kariškas kepures.
Pirmoji misija – į Kroatiją
Netrukus A. Jasinskas, vos baigęs mokslus, buvo pakviestas į pirmąjį taikos palaikymo būrį. Danijos bataliono sudėtyje lietuviai ruošėsi išvykti į Kroatiją. Tai buvo 1994 metai, o lietuvių būrys buvo pavadintas LITPLA-1.
Konfliktas Kroatijoje brendo nuo 1990 m., kai etniniai serbai rytinėje Kroatijos dalyje paskelbė serbų Krainos autonomiją.
Ginkluotas konfliktas prasidėjo 1991 metais, Kroatijai paskelbus nepriklausomybę nuo tuometinės Jugoslavijos.
Tų metų spalį serbų pajėgos puolė rytinius Kroatijos miestus. Pasaulinei bendruomenei ėmus pripažinti Kroatijos Respublikos nepriklausomybę ir įsikišus Jungtinių Tautų organizacijai, Jugoslavijos liaudies armija pasitraukė į Bosnijos ir Hercegovinos teritoriją. Nebeaktyvus ginkluotas konfliktas Kroatijoje tęsėsi iki 1995-ųjų.
Taikdariai Kroatijoje turėjo padėti palaikyti viešąją tvarką, patruliuoti atsakomybės rajone, budėti kontrolės postuose.
Pasiruošimas pirmajai misijai tapo iššūkiu ir įnešė sumaišties. Pasigirdo kalbų dėl misijos tikslingumo ir dėl to, ar lietuvių kariams į karštąjį pasaulio tašką reikia vykti.
„Pamenu, tąsyk mus vadino patrankų mėsa. Bet mes didžiavomės, kad esame pirmieji. Tada juk nebuvo jokios kalbos apie uždarbį, apie pinigus iš viso negalvojome“, - prisiminė A. Jasinskas.
Skirtumas tarp vadų ir eilinių
Tačiau A. Jasinskui labiausiai įstrigusios ne politikų batalijos. Kai pirmą kartą Lietuvos kariai išvyko į taikos palaikymo misiją, ką tik iš sovietmečio katilo išsiropštę lietuviai greičiausiai turėjo jaustis kaip Neilas Armstrongas, žengęs pirmuosius žingsnius Mėnulyje.
Sovietų ir vakarietiška kariuomenė skyrėsi kaip diena ir naktis. Nepriklausomos Lietuvos atkurtosios kariuomenės kariai visų pirma turėjo išmokti būti vakariečiais. Skyrėsi viskas – mąstymo ir bendravimo kultūra, žinios, technika ir ginkluotė.
Prieš misiją keli Danijos kariuomenės instruktoriai atkeliavo į Lietuvą mokyti būsimųjų sąjungininkų – pirmuosius savarankiškus karybos žingsnius žengiančių lietuvių.
„Technikos turėjome minimaliai, o Kalašinikovo automatų ir šovinių buvo palikę sovietų kariai. Mus stebino viskas. Visų pirma – Danijos karių tarpusavio bendravimas.
Jie kalbėjo daug tyliau, nešaukė, o skirtumas tarp vadų ir paprastų karių bendravimo prasme nebuvo toks didelis. Iš karto mums net sunku būdavo išgirsti, ką jie kalba. Mes buvom įpratę girdėti garsią ir įsakmią kalbą. Perversmas visų turėjo įvykti mumyse“, - juokėsi A. Jasinskas.
Be to, formuojant pirmąjį lietuvių būrį teko atsižvelgti ir į tai, kurie kariškiai turi bent elementarų anglų kalbos pagrindą – tuomet šia kalba kalbėjo dar retas.
Ginklai atrodė per lėti
Egzotiškai lietuviai atrodė ir patiems danams. Vakariečiams buvo smalsu apžiūrėti rusų palikimą – automatus AK-47. Anksčiau jie juos buvo matę tik filmuose.
„Mes danams sakom, kad jų ginklai lėtai šaudo. O jie aiškina, kad taip ir turi būti. Vėliau skirtumus pamatėme ir patys. Sovietų ginkluotė bent jau tada buvo skirta kariauti masiškai. Tai – sunkus greitai šaudantis ginklas, dideli šoviniai.
Tuo tarpu Danijos kariai aiškino, kad ginklas neturi šauti greitai, bet turi šauti kuo toliau ir taikliau“, - prisiminė pašnekovas. Į Lietuvą atvykę Danijos kariai, anot A. Jasinsko, buvo kantrūs mokydami lietuvius, nors kartais – ir sukastais dantimis.
„Bet jie matė, kas mes, iš kur ir kokia mūsų patirtis. Vėliau paaiškėjo, kad karybos prasme mes ne kažin kiek nusileidžiame ir jiems. Tiesa, trukdė kalbos barjeras. Tačiau būdami su danais vienoje misijoje mes net mąstyti išmokome kitaip“, - pasakojo A. Jasinskas.
Padėjo Vakarų šalys
Itin daug prie sėkmingo Lietuvos kariuomenės sukūrimo prisidėjo būtent Danijos kariuomenė. Nei savos ginkluotės, nei technikos, o juolab – pinigų neturėjusi atsikurianti Lietuvos kariuomenė pirmuosius žingsnius žengė padedama kolegoms iš vakarų.
Kaip labdara į Lietuvą keliavo įvairi karinė technika ir ginkluotė. Jaunos valstybės kariuomenę parėmė ir švedai, amerikiečiai, kitos šalys. „Jei ne ši parama, Lietuvos kariuomenės kūrimas būtų užtrukęs daug ilgiau“, - kalbėjo kariškis.
Anot pašnekovo, vos pradėjus krašto apsaugos sistemos kūrimą tuometinių politikų akys iš karto krypo į vakarus, o Lietuvos siekis buvo visų pirma tampi modernia vakarietiška kariuomene.
„Todėl vykome į taikos palaikymo misiją. Be to, kiekvieno kario dalyvavimas tokioje misijoje buvo žinios visai kariuomenei. Grįžęs iš ten karys parsiveždavo didelį patirties bagažą. Turėjome keistis - iš sovietinės kariuomenės tapti vakarietiška“ - sakė A. Jasinskas.
Į misijas iš kart buvo siunčiami ne tik eiliniai kariai, tačiau ir Lietuvos kariuomenėje jau laipsnius įgiję karininkai. Išvykę į misijas jie turėdavo pamiršti savo antpečius ir tapti eiliniais bataliono kariais.
Tęsinys apie derybas su rusais dėl sovietinės kariuomenės išvedimo – kitą savaitę.
