Lietuvių skaičius per praėjusius šimtmečius: kada mūsų buvo daugiausia?

Didžiausias kada nors dabartinės Lietuvos teritorijoje buvęs gyventojų skaičius – 3,7 mln. Šis skaičius užfiksuotas 1992 m., o nuo tada gyventojų nuolat mažėja. Tiesa, kai kurių LDK laikus siekiančių surašymų duomenys fiksuoja ir didesnius skaičius - pavyzdžiui, 4,5 mln. žmonių XVII a. viduryje, tačiau būtina atsižvelgti į tai, kad čia buvo suskaičiuoti gerokai didesnėje teritorijoje gyvenę žmonės. Kaip kito Lietuvos gyventojų skaičius, su kokiomis demografinėmis problemomis buvo susiduriama prieš šimtą ir daugiau metų, kiek patikimi senųjų surašymų duomenys – apie tai lrytas.lt pasakojo iškilūs Lietuvos demografijos ir istorijos specialistai.

Daugiau nuotraukų (1)

Jurgita Noreikienė

Sep 28, 2012, 3:53 PM, atnaujinta Mar 16, 2018, 12:16 PM

Daugiausia lietuvių – 1992 m.

Pasak Demografinių tyrimų instituto direktorės prof. Vlados Stankūnienės, Lietuvos demografai daugiausiai analizuoja maždaug pusės šimto metų senumo Lietuvos gyventojų ir demografinių procesų pokyčius.

„Tikslų gyventojų skaičių po Antrojo pasaulinio karo mes žinome tik nuo 1959 metų, kai buvo atliktas gyventojų surašymas. Tik nuo tada galima sakyti, kad tai – patikimi, tikslūs duomenys. Tuomet buvo užfiksuota, kad Lietuvoje gyvena 2 mln. 697 tūkst. žmonių“, - sako profesorė.

Vėliau Lietuvos gyventojų skaičius reguliariai augo, ir augimo viršūnė buvo pasiekta 1992 m. - tuomet mūsų šalyje gyveno net 3 mln. 706 tūkst. gyventojų. O nuo tada jų skaičius nuolat mažėja.

Pasak V. Stankūnienės, mažėjimą lemia du pagrindiniai veiksniai – neigiamas gimstamumo ir mirtingumo santykis bei emigracija.

Emigracija – demografinis veiksnys, betarpiškai mažinantis gyventojų skaičių, - aiškina mokslininkė. - Dar gyventojų skaičių mažina mažėjantis gimstamumas ir išliekantis pakankamai didelis pagal visuomenės išsivystymo lygį mirtingumas“.

O emigraciją, gimstamumą, mirtingumą savo ruožtu lemia įvairios socialinės, ekonominės, kultūrinės ir kitos priežastys.

Skirtumas tarp gimstamumo ir mirtingumo, pasak V. Stankūnienės, yra neigiamas nuo 1994 metų. Tačiau emigracija yra dar reikšmingesnis veiksnys.

„Per 20 pastarųjų metų skirtumas tarp emigravusių ir imigravusių – netoli 700 tūkstančių“, - sako demografė.

Kiek lietuvių šiuo metu gyvena išsibarsčiusių visame pasaulyje, Demografinių tyrimų instituto direktorė nesiryžta spėlioti, o suskaičiuoti to, pasak jos, neįmanoma. „Kokiu būdu mes galime tai suskaičiuoti? - klausia ji. - Labai mažai šalių, kuriose per surašymus registruojama tautybė“.

Pasak Klaipėdos Universiteto demografijos profesoriaus Stasio Vaitekūno, Amerikos lietuvių spaudoje buvo pasirodžiusių su tuo susijusių skaičių. Apie 1990 metus buvo nurodytas skaičius – iki 800 tūkstančių lietuvių, gyvenančių ne Lietuvoje. O su lietuvių kilmės žmonėmis tas skaičius galėjo siekti ir visą milijoną. Bet tokių, kurie save ir pripažindavo lietuviais, pasaulyje buvo priskaičiuojama labai nedaug – apie 150-200 tūkst.

Lietuviai parūpo tik XIX a.

Istoriko Egidijaus Aleksandravičiaus nuomone, pirmasis Lietuvos gyventojų surašymas, kuris atlaiko akademinės, mokslinės kritikos puolimus, yra 1897 metų Rusijos imperijos gyventojų surašymas. Tai pirmasis didelis, rimtas surašymas, aprėpęs lietuvius ir Lietuvoje, ir Rusijos gilumoje. Jo duomenimis, dabartinėje Lietuvos teritorijoje gyveno 2 mln. 750 tūkst. žmonių.

Ankstesni surašymai, pasak istoriko, ne tokie išsamūs. Apie Lietuvos demografiją ankstesniais amžiais galima spręsti ir iš prievolininkų, mokesčių mokėtojų, dūmų surašymų, iš viso to apytikriai rekonstruojant galimus buvusius skaičius. „Bet kuo giliau į praeitį, tuo daugiau miglos“, - sako E. Aleksandravičius.

Ankstesnėse skaičiavimo fazėse niekas konkrečiai lietuvių neieškojo. „Visi, kas gyveno Lietuvoje, buvo tiesiog Lietuvos žmonės“, - sako istorikas. Būtent lietuvius liečianti statistika atsiranda tik nuo XIX a. Lietuviai pagal mūsų šiandieninį supratimą, kaip etnografinės arba etnolingvistinės bendruomenės nariai, identifikuojami tik nuo XIX a. vidurio.

„Nuo XIX a. pradžios rusų tarnybos jau po truputėlį pradėjo domėtis visokiais etnografiniais dalykais iš dalies dėl to, kad tai galėjo Vakarų, Šiaurės Vakarų krašte, maištingoje Lietuvoje ir Lenkijoje padėti varinėti pleištus, atpažinti, kur lietuviai, kur lenkai, kur baltarusiai, kaip juos pjudyti ar derinti ir valdyti“, - aiškina E. Aleksandravičius.

Šia prasme Lietuva nedaug atsilieka nuo Europos. Kontinentinė Europa tam tikrus statistinius prašviesėjimus patyrė tik nuo XIX a. pradžios, po Napoleono.

Bet, pasak demografijos profesoriaus S. Vaitekūno, ir 1897 m. surašymu tautybės klausimu negalima pasitikėti besąlygiškai – jį atliekant, tautybė dažniausiai buvo nustatoma pagal tikėjimą, ar gyventojas katalikas, ar stačiatikis, ir panašiai.

Per šį surašymą kaip tautybė buvo užrašomi ir žemaičiai. „Kai įvyko pirmasis jau nepriklausomos Lietuvos gyventojų surašymas 2001 m., žemaičiai pareikalavo, kad būtų nurodytas ir jų skaičius. Žemaičių sąjungos vadovas E. Skarbalius netgi padavė Statistikos departamentą į teismą už tai, kad jie nepaskelbė duomenų apie žemaičius, nors šie per surašymą sakė, kad yra žemaičiai“, - sako S. Vaitekūnas.

LDK – pirmas šiuolaikiškas surašymas pasaulyje

Nepaisant visų netikslumų, senieji surašymai istorikams ir demografams pateikia daug svarbios informacijos. S. Vaitekūnas pirmuoju gana patikimus duomenis pateikusiu Lietuvos gyventojų surašymu laiko dar LDK laikais 1790 m. vykusį surašymą.

„Tai buvo pirmasis gyventojų surašymas pasaulyje, atitinkantis visuotinio gyventojų surašymo reikalavimus, - pabrėžė mokslininkas. - Tais pačiais metais surašymas įvyko ir JAV. Bet kadangi Lietuva – maža valstybė, ir niekas šio fakto neišpopuliarino, dažniausiai kaip pirmasis pasaulyje visuotinis gyventojų surašymas minimas JAV, o ne Lietuvos surašymas“.

Pagal išlikusius 1790 m. surašymo duomenis vertinama, kad tuomet LDK, kurios teritorija gerokai peržengė dabartinės Lietuvos teritorijos ribas, gyveno apie 3,6 mln. žmonių. Tiesa, kiek iš šių žmonių buvo lietuviai pagal dabartinį supratimą, pasakyti neįmanoma.

„Buvo paskirti žmonės – seniūnai, klebonai ar kiti asmenys, kurie surašinėjo gyventojus. Tai buvo pavesta įvairiems žmonėms, priklausomai nuo to, kas konkrečiame valsčiuje tą galėjo padaryti“, - apie LDK surašymo technologiją pasakoja S. Vaitekūnas.

O 1897 m. gyventojus surašinėjo jau specialūs įgalioti žmonės, panašiai, kaip ir dabar.

1923 m. įvyko pirmasis visuotinis jau Lietuvos gyventojų surašymas. Gyventojai buvo surašyti gana tiksliai, bet surašymas apėmė Lietuvos teritoriją be Vilniaus ir Klaipėdos krašto. Klaipėdos ir Vilniaus krašte gyventojai panašiu laiku taip pat buvo surašinėjami, bet šių surašymų duomenys duomenys abejotini. Pavyzdžiui, Vilniaus krašte lenkų surašinėtojai visiškai „nerado“ lietuvių, nors kai kuriuose valsčiuose lietuviškų laikraščių buvo užsakyta labai daug.

Laikoma, kad surašymų po Antrojo pasaulinio karo duomenys jau tikslesni, tačiau S. Vaitekūnas linkęs abejoti ir jais. „Dėl 1951 m. surašymo kyla daug klausimų. Daug žmonių buvo ištremta į Sibirą, dalis pasitraukė į Vakarus, ir sovietų valdžia, nenorėdama parodyti tikrojo gyventojų skaičiaus ir ypač jų tautybės pakitimo, manau, darė tam tikras pataisas. Pridėdavo ir kariuomenę, tuos gyventojus išskirstydavo po visus rajonus. Gyventojų skaičius buvo padidintas, tautybės pakeistos“, - aiškina mokslininkas.

Emigracijos priežastys – ir prieš šimtmetį tos pačios

Jeigu ankstesniais laikais būtų buvę kalbama apie demografines problemas, problema Lietuvoje būtų buvusi ne mažas gimstamumas, o didelis mirtingumas. Gyventojų skaičių Lietuvoje labai pakoreguodavo epidemijos. XVII a. prasiautė maras, nusinešęs labai daug gyvybių. Vėliau, tobulėjant medicinai ir gerėjant sanitarinėms sąlygoms, mirtingumas nuo ligų kiek sumažėjo.

„Bet dar XX a. pradžioje, „smetoniškoje“ Lietuvoje, iš 7 vaikų geriausiu atveju užaugdavo geriausiu atveju tik 4-5. Vaikai mirdavo anksti, todėl kiekviena šeima stengėsi jų turėti daugiau. Daug vaikų – ne vien dėl šeimos planavimo nebuvimo. Tėvai tikėdavosi senatvėje gauti rentą iš vaikų, todėl, kad užsitikrintų sočią senatvę, stengėsi jų turėti kuo daugiau“, - pasakoja S. Vaitekūnas.

Emigracija kaip demografinė problema egzistavo jau prieškario Lietuvoje. „Trečiajame dešimtmetyje vienais metais pagal emigraciją Lietuva aplenkė netgi klasikinę emigracijos šalį Airiją, skaičiuojant emigrantų skaičių tūkstančiui gyventojų“, - sako demografijos profesorius.

Iki Pirmojo pasaulinio karo pagrindinė emigrantus traukianti šalis buvo JAV – iki karo į jas emigravo daugiau kaip 200 tūkst. lietuvių. Žydai, rusai ir lenkai iš Lietuvos į šį skaičių neįtraukti.

Po Pirmojo pasaulinio karo, kai JAV įvedė kvotą, pagrindinėmis valstybėmis tapo Brazilija ir Argentina. Bet iš ten lietuviai vis tiek stengėsi kaip nors pervažiuoti į JAV, nes ten buvo didesni uždarbiai.

Dalis prieš Pirmąjį pasaulinį karą išvykusių emigrantų grįžo į Lietuvą, kai ši tapo nepriklausoma. Pirko žemes, statė malūnus, atidarinėjo vaistines, siuvyklas. Bet tokių nebuvo labai daug – dauguma, jeigu jau išvažiuodavo, tai visam laikui.

Žmones iš Lietuvos išvarydavo lygiai tos pačios priežastys, kaip ir šiandien. „Pirmiausia tai buvo ekonominės priežastys, - sako S. Vaitekūnas. - Žmogus visada ieško, kur jam yra geriau, o pinigai užtikrina tam tikrą gerumą“.

Pasak S. Vaitekūno, vienas iš emigracijos dėsnių yra tai, kad jai didėjant, emigrantų dar labiau daugėja. „Tie, kurie išvažiavę, visada traukia savo pažįstamus, draugus ir gimines, netgi labai blogai gyvendami. Tai psichologinis dalykas“, - sako mokslininkas.

Daugelis emigravusiųjų, pasak S. Vaitekūno, užsienyje negyvena labai gerai. Jeigu jie taip dirbtų Lietuvoje, kaip dirba ten, gyventų kur kas geriau. Bet Lietuvoje, pavyzdžiui, labai nepalankios sąlygos kurti verslui, lyginant su kitomis šalimis.

Lietuvos gyventojų skaičius dabartinėje teritorijoje

1897 m. - 2 mln. 750 tūkst.

1913 m. - 2 mln. 828 tūkst.

1939 m. - 2 mln. 880 tūkst.

1940 m. - 2 mln. 925 tūkst.

1951 m. - 2 mln. 561 tūkst.

1959 m. - 2 mln. 711 tūkst.

1962 m. - 2 mln. 853 tūkst.

1965 m. - 2 mln. 948 tūkst.

1968 m. - 3 mln. 064 tūkst.

1973 m. - 3 mln. 234 tūkst.

1979 m. - 3 mln. 398 tūkst.

1989 m. - 3 mln. 690 tūkst.

2001 m. - 3 mln. 460 tūkst.

2011 m. - 3 mln. 054 tūkst.

Spauskite mygtuką „VISI KOMENTARAI“ ir reikškite savo nuomonę.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2021 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.