Ko galėtume pasimokyti iš tų dviejų Lietuvos okupacijų? Ką daryti, kad istorija nepasikartotų trečią kartą? Kokias pamokas galėtų išmokti pati Rusija? Apie tai kalbėjomės su Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos prorektoriumi, daktaru Valdu Rakučiu.
Istorikas mano, kad skaudžias pamokas išmokę lietuviai turi labiau rūpintis savo valstybe ir ideologija: „Materialūs dalykai yra sugriaunami, užimami, bet dvasines vertybes sunaikinti yra labai sunku. Tai, ką mes pasodinsime savo vaikuose, išliks net po labai baisių tremčių.“
O Rusija turėtų pagaliau suprasti, kad kultūrinių sienų tarp rusų ir lietuvių neįveiks nei tankai, nei automatai.
- Kaip vyko antrasis Abiejų Tautų Respublikos (ATR) padalinimas? Ar tikrai tada nesipriešinome Rusijos kariuomenei?
- Lietuva tuo metu jau tik iš dalies turėjo suverenitetą. Nes nuo 1717 metų sprendžiant esminius valstybės klausimus Rusija turėjo lemiamą balsą. Tiesa, kartais savo poziciją ji turėjo derinti su kitomis valstybėmis. Pavyzdžiui, Austrija ir Prūsija. Ypatingai ta situacija išryškėdavo tarpuvaldžiu, kai ATR rinkdavo naują valdovą. Tiek Augustas III, tiek Stanislovas Augustas Poniatovskis iš esmės buvo parinkti rusų. Todėl negalima sakyti, kad ta valstybė buvo visiškai nepriklausoma ir jai kažkas staiga atsitiko.
Kitas dalykas, kad tuo metu Rusija turėjo daug problemų. 1787 metais prasidėjo karas su Turkija karas, vėliau su Švedija. Rusams kilo pavojus ir iš Didžiosios Britanijos bei Prūsijos pusės. Šita tarptautine situacija pasinaudojo mūsų valstybė ir, ko gero, pirmą kartą po 1717 metų tapo visiškai suvereni. Ketverių metų Seimo (1788-1792 metais. - Red.) metu jau vyko esminiai pokyčiai.
Kol Rusija nepabaigė karo su Turkija, ji buvo nepajėgi čia kažką keisti. Tačiau kai 1791 metais tas karas pasibaigė, Rusija siekė susigrąžinti savo turėtą įtaką mūsų valstybei.
ATR įsivaizdavo, kad į karą su Rusija stos ir Prūsija. 1790 metais buvo pasirašyta karinės tarpusavio paramos sutartis. Mūsų valstybės kariuomenė, kartu su Prūsija, turėjo kautis prieš Rusiją. Sutartyje netgi buvo įvardintos konkrečios pajėgos ir jų dydis.
Tačiau ATR vadovai neįvertino to, kad nuo 1790 metų (kai buvo pasirašyta sutartis. - Red.) iki 1792 metų tarptautinė situacija gerokai pasikeitė. Prūsija nebuvo mums draugiška valstybė. Tą sutartį ji pasirašė tik todėl, kad tikėjosi dalyvauti kai kurių Austrijos ar Lenkijos žemių atplėšime. Viskas baigėsi tuo, kad Rusijai užpuolus ATR, Prūsija nekariavo mūsų pusėje. Netgi priešingai – po karo dalyvavo mūsų žemių padalinime.
Galima suprasti ir mūsų valstybės vadovus. Mes paruošėme savo pajėgas taip, kad kovotume kartu su Prūsija. Tačiau teko gintis patiems.
Mūsų kariuomenė tuo metu buvo maždaug 67 tūkstančiai kareivių, o Rusijos – apie 100 tūkstančių. Tai nebuvo triuškinanti persvara. Esminis skirtumas buvo kokybėje. Rusijos kariuomenė buvo grįžusi iš karo su Turkija, turėjo patirties. O mūsų – dar nebuvo apšaudyta. Be to, mūsų kariuomenė buvo ką tik padidinta. Ji išaugo kelis kartus, bet kokybė taip greit neaugo.
Todėl tas karas buvo nesėkmingas, truko tik keletą mėnesių.
Prie to prisidėjo ir tai, kad mūsų naujai paskirtas kariuomenės vadas generolas leitenantas Liudvikas Viurtenbergietis, kuriam ką tik buvo suteikta ATR pilietybė, buvo glaudžiai susijęs su Rusija. Savo neveiklumu bei prieštaringais įsakymais jis didino ir taip didelį chaosą karo pradžioje.
Be to, mūsų kariuomenė bandė kopijuoti Prūsiją ir neįtraukė tautos į tą karą – kariavo tik reguliariąja kariuomene.
Negalima sakyti, kad pasiduota be kovos: buvo mūšių, buvo rimtų operacijų, naujai sukurta kariuomenė palengva įgavo pasitikėjimo savo jėgomis. Tragedija buvo tai, kad nors visa ATR kariuomenė dar buvo be didesnių nuostolių ir galėjo sėkmingai kovoti, mūsų valdovas nusprendė kapituliuoti. Toks buvo jo politinis paskaičiavimas, tikintis išsaugoti kiek galima daugiau teritorijos ir kariuomenės.
Deja, tas politinis paskaičiavimas buvo klaidingas. To rezultatas – Rusijos kariuomenė užėmė mūsų valstybę, o tauta galvojo, kad karalius ją išdavė. Kariuomenė dar tikėjosi stoti į lemiamą mūšį, bet jis taip ir neįvyko. Balionas sprogo.
Po to pralaimėto karo sekė Antrasis ATR padalijimas, kuris buvo daug baisesnis už Pirmąjį. Buvo atplėšta pusė valstybės. Galima sakyti, kad po padalinimo iš LDK liko tik dabartinė Lietuvos teritorija. Žmonės negalėjo su tuo susitaikyti, todėl galima sakyti, kad Tado Kostiuškos sukilimas buvo nulemtas iš anksto. Apie tai žinojo ir lenkai - lietuviai, ir rusai.
Jeigu 1792 metų karą su Rusija galėtume įvardinti, kaip nerimtą, tai 1794 metų sukilimas buvo visos tautos bandymas išgelbėti savo nepriklausomybę. Priešai buvo labai galingi – ne tik Rusija, bet ir Prūsija. O ta valstybė prieš keletą metų įrodė, kad gali kariauti prieš visą Europą. Kitaip tariant, ATR priešai buvo labai galingi, bet mūsų valstybė vis tiek sugebėjo keletą mėnesių priešinti. ATR žuvo su ginklu rankose. Sakyti, kad mes pasidavėme be mūšio, būtų mūsų tautos istorijos pažeminimas.
- Tačiau 1940 metų okupacija jau buvo pasidavimas be mūšio.
- Dabar mes sakome, kad tada Lietuva pasidavė be mūšio. Tačiau mes žinome, kas po to sekė. Žmonės tada nežinojo, kad reikalai gali pasisukti tokia linkme.
Tarpukariu Lietuvos tarptautinė situacija buvo labai prasta. Galima sakyti, kad mes neturėjome rimtų draugų. Kai 1939 metais prasidėjo karas, tapo aišku, kad Lietuvai liko tik dvi galimybės – ją okupuos Rusija arba Vokietija. Tikėtis išlaikyti nepriklausomybę tokiomis sąlygomis buvo neįmanoma.
Kodėl buvo pasirinkta Rusijos pusė? Tiesa sakant, niekas ir nesirinko. Sprendimas buvo padarytas už mus. Kadangi mes su vokiečiais nesutikome 1939 metais įsiveržti į Lenkiją, tai Lietuva buvo atiduota Rusijai, taip kompensuojant Vokietijos peržengtas Ribentropo-Molotovo pakto ribas Lenkijoje. Tai ir viskas. Galima sakyti, kad Lietuvos nepriklausomybės klausimas buvo sprendžiamas ne 1940 metais, bet 1938-1939 metais.
Iš dalies, Lietuvos okupacija buvo tam tikra Rusijos klaida. Mano supratimu, užvaldę mūsų šalį jie nieko nelaimėjo. Geriau Lietuva būtų buvusi buferine zona. Karinius pasirengimus Lietuvoje jie ir taip galėjo atlikti pagal bendradarbiavimo sutartį.
Žinant šitas aplinkybes galima sakyti, kad mūsų pasipriešinimas, kuris dabar yra taip sureikšmintas, nieko nebelėmė. Lemiamas sprendimas buvo padarytas tada, kai nutarta, kad „Vilnius mūsų, o mes rusų“. O po to, jau kariauti buvo galima tik simboliškai.
Problema yra kita. Lietuvos valstybė gyventi be draugų, be sąjungininkų negali. Ji būtinai turi būti sąjungoje su kažkuo. Žinoma, laikantis įsipareigojimų kitai pusei. Tai ką mes turime dabar, tai yra labai gerai išmokta 1938-1940 metų pamoka.
- Kai kurie istorikai teigia, kad mūsų valstybė Sovietų Sąjungai buvo reikalinga ne kaip buferinė zona, bet kaip placdarmas Europos užkariavimui. Galbūt tai paaiškintų, kodėl Lietuva 1940 metais buvo okupuota?
- Galima būtų žiūrėti ir taip. Bet net ir tokiu atveju, tai buvo neprotingas žingsnis. Kai darai tokius pertvarkymus, kaip rusai darė Lietuvoje 1940-1941 metais, tikėtis lietuvių lojalumo buvo neįmanoma. Žmonių trėmimai, turto atėmimas. Tokiu būdu, savo pasienyje sovietai žmones (lietuvius, latvius, estus. - Red.) padarė vokiečių simpatikais. O iki 1940 metų buvo priešingai – lietuviai buvo bene nuoširdžiausi Rusijos draugai tame regione. Draugus paversti priešais yra strateginė klaida.
Panaši situacija susiklostė ir Latvijoje bei Estijoje. Tose šalyse buvo suformuoti dideli kariuomenės korpusai, kurie padėjo kariauti vokiečiams. Jeigu rusai nebūtų užėmę tų šalių, tai greičiausiai ir latviai su estais būtų kariavę prieš vokiečius.
Todėl visos rusų investicijos į pasienio įtvirtinimus buvo bevertės.
- Minėjote, kad 1792 metų karas ATR nenusisekė ir todėl, kad kariuomenės vadas buvo rusų agentas. Kokios dar povandeninės srovės iš Rusijos veikė Lietuvą XVIII amžiuje ir 1940 metais? Kokį vaidmenį tai suvaidino okupuojant Lietuvą?
- Rusų partija Lietuvoje veikė visą laiką. Dar XVI amžiuje buvo žinomi atvejai, kai rusų agentams buvo kertamos galvos.
Puikus XVIII amžiaus informacinės kovos pavyzdys – Jekaterinos II teigiamo įvaizdžio formavimas ATR visuomenėje. Net raštuose gali matyti, kad ji vaizduojama kaip gera, teisinga valdovė.
Taip pat buvo išnaudojami vidiniai ATR visuomenės prieštaravimai. Konkrečiai – kitų tikėjimų korta. Viešpataujantis tikėjimas buvo katalikų, todėl stačiatikiai turėjo mažiau politinių teisių. Prisidengdami ta situacija, rusai dažnai įsiverždavo į kraštą, spręsdavo kažkokias „religinių mažumų problemas“, net padiktuodavo įstatymus. Moderniais laikais šitas metodas būtų vadinamas „rusakalbių tautinės mažumos gynimu“. Tai toks informacinės kovos modelis veikė jau XVIII amžiaus viduryje.
Kita priemonė, kuri buvo taikoma jau rusų dalinio šeimininkavimo metais – tiesioginė kontrolė per Rusijos ambasadorių. Ypatingai ta tvarka suklestėjo po 1764 metų. Tada jau norint ką nors nuveikti ATR valstybėje, reikėjo užsitikrinti Rusijos partijos palaikymą.
Rusai puikiai pasinaudojo mūsų ypatingos santvarkos ypatybėmis. Pavyzdžiui, liberum veto teise – t. y. užtekdavo teoriškai vieno balso prieš, kad nutarimas nebūtų priimtas.. Nors tai buvo šiuolaikinės demokratijos elementas, iš esmės naudojamas Europos sąjungoje, tačiau tuo labai sėkmingai naudojosi Rusija ir Prūsija. Jeigu būdavo svarstomas koks svarbus, esminis klausimas, tuoj atsirasdavo kas nors, kas pasinaudodavo liberum veto teise. Dažnai, tai būdavo nupirktas asmuo. Dėl to Augusto III laikais nepavyko išspręsti jokių rimtų problemų ir priimti svarbių sprendimų. Panašiai yra ir dabartinėje Lietuvoje. Pavyzdžiui, sprendžiamas koks nors svarbus energetinis projektas ir būtinai atsiranda kas nors, kas yra nusiteikęs prieš jį. Ir nebūtinai tas „kažkas“ yra savarankiškas.
Ta sistema puikiai veikė iki Ketverių metų Seimo. Po to, buvo imtasi kitokių priemonių. Piktus ir viską griežtai kontroliuojančius ambasadorius pakeitė kiti – besišypsantys. Bet stebintys situaciją. Ir formuojantys „nuskriaustos Rusijos“ įvaizdį. Tokie pasikeitimai sukūrė įsivaizdavimą, kad Rusiją nieko nebedarys ATR. Tačiau iš tikrųjų Rusija stiprėjo ir ruošėsi 1792 metų karui.
Taip pat Jekaterina II, per savo atstovus, rinko medžiagą apie lenkų ir lietuvių „skriaudas“ padarytas Rusijai. Kai prasidėjo 1792 metų karas, tai visa ta medžiaga buvo sudėta į vieną rinkinį ir išleista. Pavyzdžiui, skundžiamasi, kad per karą su Turkija ATR neleido rusų armijai žygiuoti per savo teritoriją, nepardavė grūdų ir panašiai. Svarbu tai, kad visa šita medžiaga buvo labai plačiai skleidžiama po Europą. Buvo formuojamas ATR, kaip supuvusios valstybės įvaizdis. Tarp tų neigiamų teiginių buvo ir toks, kad ATR kopijuoja Prancūzų revoliuciją ir gali tapti revoliuciniu užkratu visoms regiono valstybėms.
Tai buvo labai sėkminga Rusijos viešųjų ryšių kampanija. Įdomu tai, kad tas Rusijos suformuotas ATR įvaizdis gyvas ir iki šių dienų. Net mūsų vadovėliuose apie tą valstybę rašoma, kaip apie supuvusią.
Dar vienas Rusijos naudotas metodas – penktosios kolonos formavimas. Šitų žmonių Lietuvoje niekada netrūko. Per tarpininkus su jais būdavo užmezgamas ryšys, sudaromos sąlygos kopti karjeros laiptais. Paskutinio Lietuvos didžiojo etmono Simono Kosakovskio atveju, avansas buvo suteiktas tiesiogiai – jis buvo priimtas į Rusijos armiją, jam suteiktas Rusijos generolo laipsnis. Tas pats Stanislovas Augustas Poniatovskis karaliumi tapo tik todėl, kad buvo lojalus Jekaterinai II.
Ta grupė visada Lietuvoje buvo palaikoma. Po Pirmojo ATR padalinimo daugelio didikų žemės atsidūrė Rusijos pusėje. Tokiu būdu jie tapo tos šalies piliečiais. Jeigu jie būdavo lojalūs, tai gyvendavo ramiai, o jeigu ne – iš jų tas žemes atimdavo.
Be to, Rusija mokėjo vadinamus „jurgeltus“. Dabar mes juos vadintume kyšiais, bet tai šiek tiek kitoks dalykas. „Jurgeltus“ Rusija mokėjo partijoms, kurios rinko savo atstovus Seimeliuose – tai nedideli, dabartines apskritis atitinkantys dariniai. Ten bajorai išrinkdavo savo 2-4 atstovus, kuriems būdavo surašomos tam tikros instrukcijos. Kas taps Seimelio vadovu – maršalu – lemdavo ne tik politiniai žingsniai, bet ir rusiški pinigai. Tuos pinigus pasiėmę asmenys turėjo išrinkti ką nors į Seimelį arba patys būti išrinkti. Bet už paimtus pinigus jie niekam neatsiskaitinėjo. Savaime suprantama, kad dalis tų pinigų likdavo tam „jurgeltininkui“.
Tokių asmenų buvo daug. Vienas iš jų – pats valdovas Stanislovas Augustas Poniatovskis, kuris nuolat buvo skolingas Rusijai. Todėl jis ilgą laiką palaikė tą pusę. Jeigu jis bandydavo pasipriešinti Rusijai, tai jam primindavo skolas. Galbūt negalima sakyti, kad jie buvo nuperkami tiesiogine to žodžio prasme. Bet jie gaudavo paramą politinei savo veiklai.
- O ką už tuos pinigus „jurgeltininkai“ įsipareigodavo Rusijai?
- Jeigu kalbėtume apie Seimelių rinkimus, tai pagrindinis įsipareigojimas – išrinkti Rusijai palankią partiją. Tarp „jurgeltininkų“ netgi vyko kova, kuris bus arčiau Rusijos ir gaus daugiau pinigų. Nes jeigu tu gauni daugiau pinigų savo veiklai, tai tu gali daryti didesnę įtaką bajorams ir būti išrinktas.
- Vadinasi, XVIII amžiuje Rusija informacinėmis priemonėmis siekė paveikti ATR valdžios institucijas, bet ne visuomenės nuomonę?
- Buvo ir bandymų pakeisti visuomenės nuomonę. Tuo metu ATR valstybėje labai dažnai būdavo įvesta rusų kariuomenė. Tarpuvaldžio metu ir kitomis situacijomis rusai čia išstovėdavo po 10 metų. Todėl buvo daug galimybių daryti tiesioginį poveikį visuomenei. Ir net labai gerbiamos asmenybės manė, kad Rusija yra jėga, kuri gali viską pakeisti į gerą.
- Kokias informacines priemones Rusija panaudojo okupuodama Lietuvą 1940 metais? Kuo tie metodai skyrėsi nuo XVIII amžiaus?
- Rusijos bandymas veikti Lietuvą per ją valdančius asmenis buvo akivaizdus. Prezidento Antano Smetonos ir Tautininkų partijos ryšiai su Rusija yra žinomi. Jau nuo 1926 metų buvo įvairių sutarčių su Rusija. Prezidentas A. Smetona oficialiai yra pasakęs, kad „prie ruso Lietuva išliks, o prie vokiečio – ne“. Jis buvo tautininkas, todėl bendravimas su Rusija lyg ir nekliudė tautininkų idealams.
Kitas svarbus momentas – Rusijos ambasados veikla. Ypač reiškėsi Rusijos karo atstovai. Kaune vyko garsūs Rusijos karo atašė organizuojami lošimai kortomis. Rusai pralošdavo Lietuvos kariuomenės atstovams dideles sumas pinigų, buvo smarkiai geriama. O per tą laiką ištraukiama svarbi informacija.
Taip pat buvo formuojamas teigiamas Rusijos įvaizdis. Lietuva neturėjo tiesioginės sienos su Sovietų Sąjunga. Be to, rusai buvo sąjungininkai. Vyko ir karinės technikos pirkimas. Todėl lietuviai neturėjo jokių priežasčių bijoti Sovietų Sąjungos. Tai buvo bene geriausi mūsų sąjungininkai. Kuriozas tas, kad bolševikai lietuviams buvo kaip keiksmažodis, bet Sovietų Sąjunga – teigiama valstybė.
- Kokios buvo Lietuvos visuomenės nuotaikos Rusijos atžvilgiu XVIII amžiuje ir kokios – 1940 metais?
- XVIII amžiuje Rusija dažniausiai buvo laikoma priešiška valstybe
Visų pirma todėl, kad čia ta rusų kariuomenė vis įžengdavo. Kultūrinis skirtumas buvo akivaizdus. Lietuviai iš prigimties buvo laisvi žmonės. O rusai buvo kitokie. Todėl priešiškumas jiems buvo labai didelis. Ypač po Antrojo ATR padalinimo, kai žmonės visko neteko. Prie to prisidėjo ir Ketverių metų Seimas, kuris vykdė antirusišką propagandinę veiklą.
O 1940 metais situacija buvo visiškai kitokia. Kai rusų tankai pasirodė Lietuvos gatvėse, paprastus žmones ištiko šokas. Niekas negalvojo, kad jie gali taip pasielgti. Rusijos kariuomenės bazės jau buvo Lietuvoje, bet visuomenei tai buvo pateikta, kaip tam tikras saugumo elementas – Lietuvą greičiausiai puls vokiečiai, rusai yra mūsų sąjungininkai, todėl viskas čia yra gerai. Kad Lietuvos nepriklausomybė yra pavojuje, žmonės jautė, bet antirusiškumo nebuvo.
- Kas sieja tas dvi Lietuvos okupacijas?
- Visų pirma veikėjai – Lietuva ir Rusija.
Antra paralelė – buvo veikiama per mūsų valdžios institucijas. XVIII amžiuje per Stanislovą Augustą Poniatovskį, kuris buvo prasiskolinęs Rusijai ir silpno charakterio asmenybė. A. Smetonos laikais pinigų niekas Lietuvos valdžios atstovams nedalino, tačiau sėkmingai išnaudojo tą vadinamą „lenkų baimę“. Nors ta baimė buvo pamatuota, tačiau Rusija žaidė šita korta.
- Ar galima teigti, kad tos dvi okupacijos buvo politiniai pralaimėjimai?
- Teoriškai, ir kariuomenė 1792 metais galėjo sėkmingiau kariauti. Negali sakyti, kad nuo kariuomenės niekas nepriklausė. Galiausiai, jeigu karalius būtų palaukęs ir neįsakęs kariuomenei kapituliuoti, tai dar neaišku kaip būtų pasibaigęs lemiamas mūšis. Jeigu rusų kariuomenė buvo stipri, tai vadai – visiškai nekompetentingi. Karo istorikai pastebi, kad Rusijos kariuomenės veiksmuose galima įžvelgti daug abejotinų sprendimų. Ir jeigu ne Aleksandras Suvorovas, tai dar neaišku kaip būtų pasibaigęs ir tas pats T. Kostiuškos sukilimas. Mūsų kariuomenė galėjo kariauti ir sukilimas tą įrodė.
Kalbant apie 1940 metus, tai aš nerandu tos vietos, kurioje mūsų kariuomenė padarė klaidą. Pagal Lietuvos finansines galimybes, ta kariuomenė buvo pakankamai stipri. Buvo ruošiamasi karui, planuojama. Tačiau Lietuvos kariuomenė negalėjo turėti veiksmų plano prieš Rusiją, nes rusų kariuomenė jau buvo mūsų šalyje. Aišku, lyderis galėjo tarti lemiamą žodį ir liepti priešintis rusams. Tačiau jeigu toks sprendimas būtų buvęs priimtas, jis tikriausia būtų vis tiek kritikuojamas, nes kariuomenė būtų pasiųsta į mūšį, kurio neįmanoma laimėti.
Žinodami, kaip viskas baigėsi, galime sakyti, kad geriau buvo kariauti 1940 metais, nei po to miškuose. Bet atsakykime į klausimą – ar mes turime planą, kaip dabar kariauti su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis (JAV)? Tai neįmanoma, nes JAV yra mūsų sąjungininkė. Taip buvo ir tada – Sovietų Sąjunga buvo mūsų sąjungininkė. Dabar mes žinome kuo ta draugystė pasibaigė, bet Lietuvos vadovai tuo metu nežinojo. Skambėtų nepatriotiškai, tačiau mano manymu toje situacijoje jie priėmė teisingus sprendimus.
Čia yra kita problema. Nepasitenkinimas 1940 metų valdžios sprendimais yra atsiradęs iš to, kad visuomenė nebuvo įspėta apie kilusius pavojus. Žmonės jautėsi saugūs, pasitikėjimas kariuomene buvo milžiniškas. Karinė propaganda buvo didelė: vyko paradai, kariuomenės dienos, žmonės aukojo pinigus, patys tarnavo. Bet kai rusų tankai pradėjo važiuoti gatvėmis, žmonės pasijuto apgauti - jie tikėjo mūsų kariuomene, bet kai užpuolė priešas, jos nebuvo.
Iš kitos pusės, tai jau nebuvo savanorių kariuomenė, kuri nori vykdo įsakymą, nori nevykdo. 1940 metų Lietuvos kariai jau buvo išugdyti paklusnumo dvasia ir jie privalėjo vykdyti vado įsakymą. Ir niekas negalėjo pagalvoti, kad A. Smetona to įsakymo neduos. Galime užduoti sau ir kitą klausimą - ar dabartinės Lietuvos prezidentai galėtų duoti tokį įsakymą, kuris garantuoją sutriuškinimą ir mirtį? Tuo metu pasaulio akys buvo nukreiptos ne į Rytų Europą, bet į Prancūziją. Tad tas pasipriešinimas greičiausiai būtų likęs net nepastebėtas. Istorikai tuo ir skiriasi nuo ne istorikų, kad jie niekada nesuka filmo atgal. Reikia matyti situaciją taip, kaip tuo metu matė herojai.
- Ko mes galėtume pasimokyti iš tų dviejų okupacijų?
- Visų pirma – rūpintis savo valstybe. Dabar valstybė mums yra vos ne paskutinėje vietoje. Tai yra nusikaltimas. Mums svarbūs pinigai, mums svarbios socialinės garantijos, bet ne valstybė. Nesirūpiname kariuomene, nesirūpiname policija, net švietimo įstaigas pavertėme viešosiomis įstaigomis.
Materialūs dalykai yra sugriaunami, užimami, bet dvasines vertybes sunaikinti yra labai sunku.
Mes nežinome kiek gyvuos mūsų valstybė. Galbūt amžinai, bet gal ir ne. Ir klausimas, ar per nepriklausomybės laiką mes įdėsime tiek į jaunų žmonių širdis, kiek įdėjo A. Smetonos valstybė, kad net po 50 metų okupacijos lietuviai susirinko prie parlamento. Reiktų baigti užsiiminėti nesąmonėmis, tarpusavio konfliktais, bėgimais į užsienį už duonos kąsnį, bet rimtai stiprinti savo Lietuvą. Kad ir paskandinta ji sugebėtų išgyventi po vandeniu.
Antras pastebėjimas – reikia turėti draugų ir draugus vertinti. Priešų turime. Ir nereikia ant jų pykti – jie tam ir yra, kad būtų priešiški. Svarbiau yra turėti draugų. Ir kuo daugiau.
Privalome palaikyti gerus santykius su kaimynais. Geografinės padėties nepakeisi, todėl lenkai, latviai, estai, baltarusiai visada bus šalia mūsų.
Taip pat labai svarbu rūpintis savo ideologija ir istorija. Jeigu su A. Smetonos Lietuva mes save dar surišame, tai su XVIII amžiaus – visiškai ne. Atrodo, kad ATR buvo ne mūsų, buvo kažkokia kitokia, kalbanti ne mūsų kalba. Bet tai vis tiek yra ta pati Lietuva, tie patys žmonės, ta pati kultūra, tie patys vietovardžiai. Ir negali būti diskusijų tuo klausimu.
Dar viena pamoka – reikėtų vengti naivumo, kuris vyravo A. Smetonos laikais. Viską lemią ne kažkokie neutralitetų paskelbimai ar sutartys, bet jėgų balansas. Europos Sąjunga (ES) gali sužlugti, NATO taip pat. Bet tai ką mes pasodinsime savo vaikuose, tas išliks net po labai baisių tremčių.
Po visų šitų istorinių išgyvenimų mes turime aiškiai suprasti, kad į mūsų smegenis yra nusitaikiusios priešiškos jėgos. Aš turiu omenyje informacinį karą. Nuolat vykdomas smegenų plovimas, bandant nugriauti lietuvių identitetui svarbius stulpus. Kartais mes net nesuprantame, kad kėsinamasi į mums labai svarbius dalykus. Pavyzdžiui, Vytauto kultas yra vienas iš svarbiausių mūsų tapatybės elementų. Žalgirio mūšis. Viskas, kas mums yra brangu, bus puolama informacinio karo metu. Kad suabejotume, nepasitikėtume. Tai veda prie vidinės erozijos, kuri naudinga priešams. Aišku, tai nereiškia, kad mes negalime kalbėti apie vidines problemas. Privalome apie jas kalbėti. Bet ten, kur vyksta kryptingas puolimas, turime parodyti stuburą.
Kita svarbi pamoka – reikia valstybę valdyti, o ne vien administruoti. Pavyzdžiui, negali ES teisė būti svarbesne už mūsų Konstituciją. Negalime tik aklai paklusti ES direktyvoms ir neatstovėti savo pozicijos. Mes turime argumentuotai apginti savo nuomonę, savo Konstituciją. ES priima tokius argumentus. Jei į Sibirą tremiamiems savo vaikams aiškinsime, kad dėl tokios situacijos kaltas Briuselis, tai nebus rimtas pasiteisinimas. Tas pats Briuselis gali būti paveikiamas informacinio karo priemonėmis. Visos demokratinės struktūros turi silpną vietą – gali būti paveikiamos, išnaudojamos.
Iš XVIII amžiaus patirties galime pasimokyti, kad turime atkreipti dėmesį į politinių partijų veiklą. Kai kurių veikloje galime įžvelgti ir kitų valstybių įtaką. Kai identifikuojame, kad viena ar kita partija dirba ne Lietuvos piliečiams, tai reikia labai greitai ją pastatyti į vietą, įvardinti ir pagal galimybes eliminuoti iš demokratijos žaidimų lauko, kitaip tapsime visai ne demokratiškų valstybių aukomis.
- Ko šioje informacinėje kovoje lietuviai galėtų pasimokyti iš rusų?
- Skirtingai negu Lietuva, Rusija aiškiai save suvokia kaip valstybę. Rusai jaučia istorinį valstybės tęstinumą tarp to, kas buvo tada ir kas vyksta dabar. Mes galėtume to pasimokyti, nes esame labiau paveikiami ir labiau blaškomės.
Rusai labiau pasiryžę aukotis, labiau gerbia savo kariuomenę.
- Ar galime dabartinėje Lietuvoje pamatyti tų informacinės kovos metodų, kurie buvo taikomi prieš okupuojant mūsų valstybę XVIII amžiuje ir 1940 metais?
- Taip. Keičiasi komunikacijos priemonės, atsirado internetas, bet paveikti mūsų protus buvo bandoma visuomet.
Gal Lietuvoje šiuo metu nėra aiškios penktosios kolonos. Bet yra asmenų, kurie savo ateitį sieja su Rusijos interesų užtikrinimu. Tai Lietuvoje vyks tol, kol turėsime bendrą sieną su Rusija. Ir kol ta valstybė manys, kad Lietuva yra tik laikinai prarasta Rusijos dalis.
Kitas dalykas – teigiamo Rusijos įvaizdžio kūrimas. Tai būdinga visiems laikotarpiams. XVIII amžiuje Jekaterina II buvo „šviesiausioji imperatorienė“. Atitikmuo yra ir šiuo metu.
Šalia to yra formuojamas neigiamas Baltijos šalių įvaizdis. Tai buvo jaučiama ir XVIII amžiuje. Rusija nėra iškritusi iš Europos politinių žaidimų, todėl jos siekis apjuodinti Baltijos šalis yra jaučiamas tarptautinėse organizacijose. Užtenka pažiūrėti Rusijos televizijas. Anot jų, jei Baltijos šalyse ir vyksta kas gero, tai tik Jūrmalos festivalis (kurį organizuoja ta pati Rusija. - Red.).
Taip pat nuolat garsiai iškeliamos rusų tautinės mažumos ir stačiatikių bendruomenės problemos. Lietuvoje tai jaučiama silpniau nei Estijoje ar Latvijoje.
Ir darbuotojų skaičiumi, ir kitais požymiais matomas išskirtinis Rusų ambasados aktyvumas Lietuvoje. Rusijai siekiant savo tikslų, tos institucijos vaidmuo visais laikais buvo svarbus.
- Sakėte, kad informacinė kova Lietuvoje vyks tol, kol turėsime bendrą sieną su Rusija. Tai reiškia, kad neįmanoma sukurti gerų santykių su Rusija?
- Problema ta, kad nė vienoje epochoje (išskyrus 1986-1717 metų laikotarpį) realiai nebuvo bandoma sukurti normalius santykius. Niekada nebuvo normalaus bendravimo ir bendradarbiavimo.
- O kaip tai turėtų vykti?
- Pavyzdys galėtų būti mūsų santykiai su Lenkija. Dabar jie lyg ir pablogėję, tačiau pretenzijų dėl teritorijų nėra, vyksta bendradarbiavimas, stengiamasi sutaikyti visuomenes.
Tokių pastangų nėra iš Rusijos pusės. Mūsų visuomenėje nuolat vyrauja stipresnis ar mažesnis antirusiškumas. Ir kaip jo nebus, kai dvišalė politika visuomet yra kalama į vienus vartus – į Lietuvos.
Tokie santykiai bus tol, kol Rusija iš esmės nepakeis savo užsienio politikos. Rusijos vadovai turi aiškiai pasakyti, kad Lietuva grėsmės nekelia ir priešų čia nėra. Jeigu mūsų šalių santykiai peraugtų į tokį kokybinį lygmenį, tai įsivaizduokime, kaip tai nuimtų įtampą mūsų šalyje? Žmonės jaustųsi saugūs, sienos išnyktų. Juk dalis mūsų emigrantų patys to nesuprasdami bėgo būtent nuo to nesaugumo jausmo, kuris jaučiamas gyvenant šalia Rusijos. Akivaizdu, kad ta šalis dar nėra atsisakiusi savo imperialistinių pretenzijų ir ambicijų.
- Iniciatyvos turėtų imtis Rusija?
- Taip. Ir aš manau, kad Lietuva tikrai neatsakytų. Nes tai pakeltų mūsų bendravimą į kitą lygmenį. Ne tik psichologiškai, bet ir ekonomiškai. Pavyzdžiui, mes galėtume įgyvendinti tuos energetinius projektus, kurie mums apsimoka, o ne tuo, kurie leidžia jaustis saugiai.
Lietuviai taip pat turi savybių, kurios naudingos rusams. Visų pirma pareigingumas. Be to, mes puikiai suprantame rusus. Tik labai ne daug tautų pasaulyje gali juos visiškai suprasti. Tai sudaro sąlygas kartu kurti sėkmingus verslus. Tai ir buvo daroma Boriso Jelcino valdymo laikotarpiu.
Aš nerandu jokių argumentų, kad Baltijos valstybės užėmimas Rusijai duotų kokios nors naudos. Čia kaip pilių statymas ant jūros krantų – tai galima daryti, bet praėjus laikui jūra jas nugriauna ir sustato viską į vietas. Taip pat ir su mūsų okupacija. Mes esame kitokie nei rusai, todėl tos kultūrinės sienos liks visada. Tai gal neverta tų sienų stumdyti?
Rusija turi daug vidinių problemų. Tradiciškai, savo vidines problemas Rusijos valdžia spręsdavo per išorinę ekspansiją. Bet aš abejoju, kad tai yra geras sprendimas šiais laikais. Laikas orientuotis į savo valstybių klestėjimą.
