Čia skambėjo rusų kalba, o į lietuvius buvo žiūrima pro padidinamąjį stiklą. Vienas iš tokių, istoriją stebėjusių ir iš kitos stovyklos pusės, – dabartinis krašto apsaugos ministerijos personalo departamento direktoriaus pavaduotojas Romas Žibas.
Gaudavo lietuviškų laikraščių
1991-ųjų metų įvykius R. Žibas stebėjo iš tolimosios Kamčiatkos. Tuometinis sovietų kariuomenės priešlėktuvinės gynybos bataliono pulko vadas R. Žibas, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, pasiprašė išleidžiamas į Lietuvą.
Nors buvo išleistas Rusijos gynybos ministro įsakymas lietuvius, latvius ir estus, kurie tarnavo sovietų kariuomenėje, išleisti, tačiau realiai įsakymas dar kurį laiką neveikė. Nors prašymai vadams dėl išleidimo buvo parašyti, tačiau tarnyba tęsėsi ir toliau.
Tokia situacija ir neramino, ir žeidė – tiek R. Žibui, tiek kitiems lietuviams norėjosi kuo greičiau sugrįžti į Lietuvą. Vyrai suvokė, kad savo šalį pamatys jau kitokią, nei ją paliko – besivaduojančią iš sovietų priespaudos.
„Tuo metu Lietuvoje vyko derybos dėl sovietų kariuomenės išvedimo, įvyko kruvinieji sausio įvykiai. Pamenu, reportažą apie tai, kas vyksta Vilniuje tiek aš, tiek kiti Kamčiatkoje tarnavę lietuviai pamatėme per tuometinę televizijos laiką „Laikas“, - pasakojo R. Žibas.
Tačiau R. Žibą pasiekdavo ir kitos žinios iš Lietuvos – brolio žmona kariškiui siųsdavo Lietuvoje leidžiamus laikraščius.
Kalbėjo lietuvių kalba
„Norėjau grįžti į Lietuvą. Mintys sukosi apie tai, kaip grįžęs įsiliesiu į atkuriamos Lietuvos kariuomenės gretas. Tačiau išvykti iš Kamčiatkos pavyko tik 1992 metų vasario mėnesį“, - pasakojo R. Žibas.
Kiek anksčiau išvykti pavyko kitai lietuvių grupei – šauktiniams, tarnavusiems sovietų kariuomenėje. Lietuvių išvykimą iš Kamčiatkos apsunkino tai, jog, norint išskraidinti kareivius, tekdavo siųsti arba sraigtasparnį, arba karinį laivą. Sovietų kariniai daliniai buvo dislokuoti salose.
Iš karto po kruvinų sausio įvykių Kamčiatkoje kilo sumaištis, o R. Žibui buvo pranešta, kad lietuviai kariai nepaklūsta tvarkai ir protestuoja.
„Paaiškėjo, kad lietuvių karių grupė atsisakė paklusti įsakymui ir nėjo miegoti – toks ir tebuvo pažeidimas. Tada sukviečiau visus lietuvius ir pasikalbėjome. Kalbėjau su jais lietuviškai. Tai buvo kažkas tokio – sovietų kariuomenėje prabilti ne rusų, o lietuvių kalba“, - pasakojo R. Žibas.
Lietuviai kariai suprato, kad, norėdami neprisišaukti bėdos, privalo ir toliau laikytis drausmės ir net menku savo elgesiu nekomplikuoti situacijos. Bet kokia smulkmena galėjo būti prilyginta maištui, o pagalbon pasitelktas karinis teismas ar net KGB, ir situacija būtų tapusi nevaldoma.
Į darbą – per sovietų apsaugos postą
Po ilgo laukimo R. Žibas pagaliau sulaukė žinios, kad yra išleidžiamas ir gali grįžti į Lietuvą.
„Kaip jaučiasi vyras, kurio žmona gimdymo namuose, kaip jaučiasi žmogus, ilgą laiką nebuvęs tėvynėje, ką jaučia vyras, prieš įžengdamas į santuokų rūmus – taip jaučiausi ir aš, grįždamas į namus.
Man už nugaros buvo kario patirtis, svajojau apie tai, kaip įsiliesiu į krašto gynėjus, galbūt lydėjo ir galimų pavojų nuojauta. Aš niekada nebuvau nustojęs būti lietuviu“, - pasakojo pašnekovas.
Vos grįžęs į Lietuvą R. Žibas kitą dieną suskubo į Seimą. Čia rinkosi visi tėvynės gynėjai. Pasiteiravęs, kaip galėtų įsilieti į jų gretas, R. Žibas netrukus sulaukė pasiūlymo kovoti ne su ginklu rankose, o padėti įkurti Lietuvos krašto apsaugos mokyklą, mokomąjį pulką, padėti iš sovietų perimant poligonus, prisidėti prie kitų kariuomenės struktūros kūrimo.
Tačiau pirmasis R. Žibo darbas – kartu su keliais bendraminčiais padėti pagrindą dabartinei karo akademijai.
Dabartinės generolo Juozo Žemaičio Lietuvos karo akademijos pirmtakė krašto apsaugos mokykla kūrėsi dabartinės akademijos teritorijoje, o tada ten buvo įkurta sovietų aukštoji priešlėktuvinės gynybos mokykla.
Maždaug metus laiko lietuviai, kuriantys savo karo mokyklą, dirbo greta sovietų. Lietuviams buvo skirti keli kabinetai. Į savo darbo vietas lietuviai patekdavo tik praėję sovietų apsaugos postą.
„Mes turėjome leidimą eiti tik į tas patalpas, kurios buvo paskirtos mums, ir niekur daugiau“, - prisiminė R. Žibas.
1992 metais į Krašto apsaugos mokyklą atėjo pirmieji kariūnai – į pirmą kursą buvo priimti 154 vaikinai.
Sovietai iškasė rožes
Žinodami, kad Lietuvoje leidžia paskutiniuosius metus, sovietai daugelį dalykų bandė pardavinėti. Tarkim, iš kiemo buvo iškastos ir parduotos augusios rožės.
„Kartą pastebėjau, kad vienas iš jų kasa rožes. Tada paklausiau, kam, tačiau jis, nieko nepasakęs, pasitraukė į šalį. Vėliau tų rožių vis tiek neliko – iškasė“, - juokėsi R. Žibas.
Kuomet sovietai atlaisvino dabartinės akademijos patalpas, R. Žibui teko rūpintis turto perėmimu. Sovietai lietuviams paliko lovas, pagalves, indus, kėdes, stalus. Anot R. Žibo, visi šie dalykai vėliau labai pravertė kariūnams – mat įsigyti visko iš karto iš kuklaus biudžeto buvo tiesiog neįmanoma.
„Pamenu, kad sovietams pasiūliau pasiimti Lenino freską ir biustą. Mums jų tikrai nereikėjo. Taip jie ir padarė“, - pasakojo R. Žibas.
Svarbiausias mokyklos kūrėjų rūpestis buvo mokymo programos sukūrimas.
„Buvo žmonių, kurie jau turėjo tarnybos patirtį, kitų dalykų dėstytojų ieškojome kitose mokymo įstaigose. Mums darbą lengvino tai, kad pradžioje reikėjo paruošti pagrindą tik pirmam kursui – mokymo programos kitiems kursams buvo kuriamos jau vėliau“, - sakė pašnekovas.
Jau kuriant Krašto apsaugos mokyklą buvo planuojama, kad ši institucija vėliau taps aukštąją mokykla, tad formuojant jos struktūrą buvo laikomasi aukštosios mokyklos principų: steigiamos katedros, leidžiami vadovėliai.
Krašto apsaugos mokykla Lietuvos karo akademija tapo 1994 metų žiemą.
