Šis incidentas rodo, kad cunamių pavojus tebegresia Ženevos ir Lozanos miestams, taip pat kitoms gyvenvietėms kalnų ežerų ir aukštus krantus turinčių fiordų pakrantėse, nurodė tyrėjai.
„Ši rizika nepakankamai įvertinama, nes daugelis žmonių tiesiog nežino, kad cunamis gali susidaryti ežeruose“, - Ženevos universiteto Žemės mokslų ekspertė Katrina Kremer sakė naujienų agentūrai AFP.
Laiške žurnalui „Nature Geoscience“ K. Kremer vadovaujama tyrėjų grupė nurodė išanalizavusi „Tauredunumo įvykį“ 563 mūsų eros metais.
Tų laikų prancūzo vyskupas Gregory iš Turo aprašė šią keistą ir siaubingą katastrofą.
Per ežerą nuvilnijo milžiniška banga, naikindama kaimus ir gyvulių bandas. Ji persirito per vakariniame krante esančio Ženevos miesto sienas, nuskandindama kelis žmones.
Ar šis incidentas galėjo būti „ežero cunamis“? Kai kurie ekspertai mano, kad taip.
Jie pažymi, jog esama įrodymų, kad dalis kalno šlaito nuslinko į Ronos upę už maždaug penkių kilometrų nuo jos įtekėjimo į Ženevos ežerą vietos rytiniame pakraštyje.
Norėdama išsiaiškinti daugiau, K. Kremer grupė ištyrinėjo giliausią ežero vietą didelės raiškos sonaru.
Mokslininkai aptiko didelę ovalo pavidalo nuosėdų sankaupą - dešimties kilometrų ilgio, penkių kilometrų pločio ir penkių metrų storio.
Storiausia jos vieta buvo pietryčiuose, o šis faktas rodo, kad nuosėdos buvo atneštos iš Ronos žiočių, kur ši upė įteka į 73 kilometrų ilgio ežerą.
Tyrėjai paėmė keturis nuosėdų mėginius ir radioaktyviosios anglies metodu nustatė jose palaidotų augalų liekanų amžių. Nustatyta, kad šios sąnašos susidarė 381-612 mūsų eros metais.
„Kadangi 563 mūsų eros metų įvykis buvo vienintelis reikšmingas gamtinis incidentas, aprašytas istoriniuose šaltiniuose per mūsų apskaičiuotą laikotarpį, manome, kad mūsų datavimo rezultatai yra patikima užuomina, jog šios nuosėdos susijusios su 563 metų uolų griūtimi ir cunamiu“, - sakoma mokslininkų laiške.
K. Kremer įsitikinusi, jog tą lemtingą dieną nuošliaužos sukeltas sukrėtimas paskatino netoliese esančių deltos krantų griūtį.
Purvo ir vandens srautui pasiekus ilgą, siaurą pusmėnulio pavidalo Ženevos ežerą, sąlygos buvo idealios susidaryti didelėms bangoms.
„Mūsų skaitmeninė simuliacija su seklaus vandens modeliu rodo, kad deltos griūtis ežere sukelia didelius cunamius įvairiose pakrantės vietose, kur 13 metrų aukščio banga buvo stebima jau po 15 minučių, o prie Ženevos, kur bangos aukštis siekė aštuonis metrus, ji atsirito praėjus 70 minučių po (nuosėdų) masės judėjimo pradžios)“, - rašo tyrėjai.
VI amžiuje tokio aukščio banga nebejotinai būtų nuniokojusi Ženevą, kaip aprašo Gregory, o ir mūsų dienomis ji visiškai užlietų didelę dalį miesto centro, perspėjo mokslininkai.
Per pastaruosius 10 tūkst. metų įvyko kelios didelės nuošliaužos, ir jų gali vėl pasitaikyti, nuosėdoms kaupiantis ant Ronos deltos krantų. Toks incidentas sukeltų mirtiną pavojų daugiau nei milijonui ežero pakrantėse gyvenančių žmonių, sakoma laiške.
„Mūsų studija pabrėžia, kad griaunantys cunamiai gresia ne vien miestuose, esančiuose jūros ir fiordų, bet ir tankiai apgyventų ežerų pakrantėse“, - pridūrė tyrėjai.
Cunamiai paprastai susiję su žemės drebėjimais jūros dugne netoli krantų. Per požeminius smūgius pakilus jūros dugnui, išjudinta vandens masė sudaro galingas bangas.
Tačiau po 2004 metais Indijos vandenyne nusiritusio cunamio atlikti tyrimai rodo, kad aukštos bangos gali susidaryti ir kitokiais atvejais - pradedant ugnikalnių išsiveržimais, baigiant užtvankų griūtimis.
