Šis incidentas rodo, kad cunamių pavojus tebegresia Ženevos ir
Lozanos miestams, taip pat kitoms gyvenvietėms kalnų ežerų ir
aukštus krantus turinčių fiordų pakrantėse, nurodė tyrėjai.
„Ši rizika nepakankamai įvertinama, nes daugelis žmonių
tiesiog nežino, kad cunamis gali susidaryti ežeruose“, - Ženevos
universiteto Žemės mokslų ekspertė Katrina Kremer sakė naujienų
agentūrai AFP.
Laiške žurnalui „Nature Geoscience“ K. Kremer vadovaujama
tyrėjų grupė nurodė išanalizavusi „Tauredunumo įvykį“ 563
mūsų eros metais.
Tų laikų prancūzo vyskupas Gregory iš Turo aprašė
šią keistą ir siaubingą katastrofą.
Per ežerą nuvilnijo milžiniška banga, naikindama kaimus ir
gyvulių bandas. Ji persirito per vakariniame krante esančio Ženevos
miesto sienas, nuskandindama kelis žmones.
Ar šis incidentas galėjo būti „ežero cunamis“? Kai kurie
ekspertai mano, kad taip.
Jie pažymi, jog esama įrodymų, kad dalis kalno šlaito nuslinko
į Ronos upę už maždaug penkių kilometrų nuo jos įtekėjimo į
Ženevos ežerą vietos rytiniame pakraštyje.
Norėdama išsiaiškinti daugiau, K. Kremer grupė ištyrinėjo
giliausią ežero vietą didelės raiškos sonaru.
Mokslininkai aptiko didelę ovalo pavidalo nuosėdų sankaupą -
dešimties kilometrų ilgio, penkių kilometrų pločio ir penkių
metrų storio.
Storiausia jos vieta buvo pietryčiuose, o šis faktas rodo, kad
nuosėdos buvo atneštos iš Ronos žiočių, kur ši upė įteka į
73 kilometrų ilgio ežerą.
Tyrėjai paėmė keturis nuosėdų mėginius ir radioaktyviosios
anglies metodu nustatė jose palaidotų augalų liekanų amžių.
Nustatyta, kad šios sąnašos susidarė 381-612 mūsų eros metais.
„Kadangi 563 mūsų eros metų įvykis buvo vienintelis
reikšmingas gamtinis incidentas, aprašytas istoriniuose šaltiniuose
per mūsų apskaičiuotą laikotarpį, manome, kad mūsų datavimo
rezultatai yra patikima užuomina, jog šios nuosėdos susijusios su
563 metų uolų griūtimi ir cunamiu“, - sakoma mokslininkų laiške.
K. Kremer įsitikinusi, jog tą lemtingą dieną nuošliaužos
sukeltas sukrėtimas paskatino netoliese esančių deltos krantų
griūtį.
Purvo ir vandens srautui pasiekus ilgą, siaurą pusmėnulio
pavidalo Ženevos ežerą, sąlygos buvo idealios susidaryti didelėms
bangoms.
„Mūsų skaitmeninė simuliacija su seklaus vandens modeliu rodo,
kad deltos griūtis ežere sukelia didelius cunamius įvairiose
pakrantės vietose, kur 13 metrų aukščio banga buvo stebima jau po
15 minučių, o prie Ženevos, kur bangos aukštis siekė aštuonis
metrus, ji atsirito praėjus 70 minučių po (nuosėdų) masės
judėjimo pradžios)“, - rašo tyrėjai.
VI amžiuje tokio aukščio banga nebejotinai būtų nuniokojusi
Ženevą, kaip aprašo Gregory, o ir mūsų dienomis ji visiškai
užlietų didelę dalį miesto centro, perspėjo mokslininkai.
Per pastaruosius 10 tūkst. metų įvyko kelios didelės
nuošliaužos, ir jų gali vėl pasitaikyti, nuosėdoms kaupiantis ant
Ronos deltos krantų. Toks incidentas sukeltų mirtiną pavojų
daugiau nei milijonui ežero pakrantėse gyvenančių žmonių, sakoma
laiške.
„Mūsų studija pabrėžia, kad griaunantys cunamiai gresia ne
vien miestuose, esančiuose jūros ir fiordų, bet ir tankiai
apgyventų ežerų pakrantėse“, - pridūrė tyrėjai.
Cunamiai paprastai susiję su žemės drebėjimais jūros dugne
netoli krantų. Per požeminius smūgius pakilus jūros dugnui,
išjudinta vandens masė sudaro galingas bangas.
Tačiau po 2004 metais Indijos vandenyne nusiritusio cunamio
atlikti tyrimai rodo, kad aukštos bangos gali susidaryti ir kitokiais
atvejais - pradedant ugnikalnių išsiveržimais, baigiant užtvankų
griūtimis.