Į klausimą „Ar domitės politika?“, „taip“ atsako 75 proc. gyventojų. Piniginis vienetas vis dar rublis, tačiau cirkuliuoja laikinieji, jau lietuviški, pinigai, liaudyje vadinami „vagnorėliais“ ar „žvėreliais“. Perkant rubliais reikės pridėti ir tiek pat talonų. Kilogramas jautienos kainuoja 9 rublius, varškės – pusantro, litras degtinės – 43 rublius. Už vidutinį atlyginimą galima nusipirkti beveik 100 kg mėsos arba daugiau, negu pusantro tūkstančio litrų pieno. Tačiau prekių trūksta, siaučia visuotinis deficitas.
Gynėjų sprendimai - mįslė KGB darbuotojams
Vincas Vyrukaitis 1991-ųjų sausį buvo tas žmogus, kuris vadovavo išorės gynybai bei žmonių grupėms, suvažiavusioms prie parlamento. „Sausio 11 dieną jau pradėjo važinėti tanketės, tankai, prifarširuoti rusų kareivių. Ir tada mintyse kilo tokia idėja, kad ta minia, kuri stovi aplink Aukščiausią tarybą yra palaida, ją reikia sustruktūrizuoti.“
Visi parlamente buvę gynėjai davė priesaiką, kad arba išeis gyvi, arba mirs. Tą pačią dieną sudarytas gynybos štabas, kuriam vadovavo Jonas Gečas. Pastate buvę žmonės – jų buvo apie 1000 – dauguma buvo neginkluoti. Vieni turėjo laiptų turėklų dalis, kiti geležinius virbus, sportinius medžioklinius šautuvus. Gynėjai tvirtino: „Mes laimėsim, nėra taip baisu, jei ir žūsim, už Lietuvą žūsim“.
Atvažiavusiems prie Aukščiausios Tarybos žmonėms buvo sudarinėjami grafikai – kur ir kada stovėti. „Šitoj gatvėj, kur stovi dabar memorialas, čia buvo autobusų visa virtinė: atvažiuoja autobusas iš periferijos, jį pastatom kaip gynybinę barikadą. Pirmosios barikados buvo smėlio barstytuvai, pastatyti prie įvažiavimo į Aukščiausios Tarybos kiemą. Pasirodė, kad buvom labai naivūs. Tokią smėlio mašiną prie bokšto tankas pervažiavo kaip konservų dėžutę“, - pripažino V. Vyrukaitis.
Stanislovas Žilinskas – inžinierius, buvo tas entuziastas, kuris su kolegomis iš namų statybos kombinato atgabeno kolektorius – milžiniškus statybinius pamatų blokus.
„Suorganizavom bokštinį kraną iš montuotojų, dviem didelėm mašinom atvežėm blokus, ir visi prie darbo. Viskas vyko žaibiškai. Blokai svėrė po 6-7 tonas. Sumontavom tris aukštus“. Vielos, grotos tinklai buvo vežami iš visų Lietuvos kampelių.
Prie Žvėryno tilto atsirado 13 milžiniškų šulinių rentinių. Tai, kam jie skirti, buvo mįslė net viską žinantiems KGB darbuotojams. „Pasirodo, iš Ignalinos atvažiavo 13 medžiotojų su šautuvais, miegodavo mašinose ir tuo atveju, jei būtų puolama per tiltą, jie kiekvienas į savo rentinį įlenda ir šaudo“,- pasakojo V. Vyrukaitis.
Gynėjai gyveno parlamente ir šalia. Jie čia budėjo, miegojo, valgė. Nesitraukė nei dieną, nei naktį.
„Priešais stovėjo autobusai. Jei atvažiuotų tanketė, tai tuos autobusus verstų ant žmonių. Jei žmones pastatysi prieš autobusus – tai technika atvažiavusi žmones stums ant autobusų. Kaip priimti sprendimą? Pasitarti nebuvo su kuo. Žmonės buvo sąmoningi, pasiryžę, bet nežinojo, kas gali būti. Ir ačiū Dievui, kad taip nebuvo. Entuziazmo gynėjams netrūko ir baimės jausmas buvo svetimas. Kai išėjau 8 sausio, grįžau apie 23 vasario“,- pripažino V. Vyrukaitis.
Būta ir kuriozų
Po sausio įvykių vienu svarbiausių uždavinių buvo apsaugoti nuo galimos agresijos Aukščiausiąją tarybą.
Fizikos puslaidininkių instituto darbuotojai pasisiūlė ant stogo sumontuoti lazerį. „Buvo kalbos, kad desantininkai gali atskristi malūnsparniu ir bandyti per stogą pulti rūmus. Lazeris būtų tinkamas ginklas. Fizikos mokslų daktaras Zigmas Dobrovolskis buvo vienas iš trijų instituto darbuotojų, padėjęs atgabenti lazerį ir jį sumontuoti.
Vienas galingesnių dujinių lazerių, buvusių jų laboratorijoje, agresijos atveju būtų tapęs ginklu. Galingas spindulys, nukreiptas į priešus, turėjęs juos apakinti. Lazeriui sumontuoti prireikė keleto dienų.
„Nebuvo maitinimo jėgainės, tai Seimo ūkvedžiai atvedė kabelį į trečią aukštą, moterų tualete įrengėm lazerį. Pro langą išvedėm ant stogo, ant stogo pastatėm skanerius. Buvo tikimasi, kad nuo Šeškinės pusės atskris arba profsąjungų rūmų. Būtent tai zonai pridengti ir buvo sureguliuoti skaneriai. Ant stogo jau buvo privirinta įvairios armatūros, o turėjom sėdėti viršuj, nes reikėjo valdyti skanerį. Nepasakyčiau, kad malonu buvo“, - sakė Z. Dobrovolskis.
Šioje istorijoje būta ir kuriozų. „Reikėjo sufokusuoti. Nukreipėm visas sistemas į vidinį kiemą, pašvietėm ant sienos. Vakare per „vremia“ pranešama, kad lazerinis ginklas buvo nukreiptas į V. Landsbergio kabinetą. Kitą kartą spindulį nukreipė į debesis, bet apačioje esantiems pasirodė, kad tai skraidanti lėkštė. Skambino, kad kažkas virš Seimo rūmų kabo“, - prisimena Z. Dobrovolskis.
Dabar jis pripažįsta, kad tai nebuvo rimta gynyba, nes sunku pasipriešinti prieš apmokytus ir ginkluotus žmones.
