90-ųjų pradžioje išleistos ir Bibliografine retenybe tapusios knygos perleidimas yra ilgai lauktas įvykis tiek dailės ir kultūros istorikų sluoksniuose tiek ir pačių vilniečių, kurių miesto istorija yra sugulusi daugiau nei keturiuose šimtuose puslapių.
Į „Dingusį Vilnių“ pateko 634 sumaniai V. Drėmos parinktos istorinės iliustracijos, kartu su išsamiais autoriaus aprašymais atskleidžiančios laiko ir žmonių sunaikintus ar pakeistus Vilniaus architektūros paminklus.
Autorius vedžioja skaitytoją po siauras senamiesčio gatveles ir vieną po kito atgaivina seniai išnykusius ar neatpažįstamai pakitusius pastatus, atveria pilių teritorijas, Lietuvos didikų rezidencijas, spalvingu žodžiu piešia didingo miesto panoramą. Apžvelgia ir miesto istoriją, primena nelaimes, niokojusias mūsų sostinę, o remdamasis A. Kirkoru, J. Kraševskiu, J. Franku ir kitais atkuria tikrąją miesto dvasią, seniai nugrimzdusią užmarštin. Spalvotos ir nespalvotos iliustracijos supažindina su įvairių epochų dailininkų palikimu, kuriame išryškėja miesto charakteris, grožis, tradicijos, kultūra, miestelėnų gyvenimas, papročiai.
Lrytas.lt siūlo paskaityti knygos ištrauką apie Vilniaus rotušę.
VII
ROTUŠĖ
Visas miesto gyvenimas, tiek organizacinis, ekonominis, juridinis, tiek kultūrinis, koncentravosi Rotušėje, miesto savivaldybės įstaigoje. Miesto savivaldos privilegiją Vilniui jau 1323 m. buvo suteikęs didysis kunigaikštis Gediminas pagal Rygos miesto pavyzdį, nes artimiausius prekybinius ir kultūrinius ryšius Vilnius palaikė su Rygos pirkliais ir amatininkais.
Ryšiai su Ryga buvo gyvi ir Jogailos laikais. Pastarasis savo vietininku (vaitu) Vilniaus mieste buvo paskyręs iš Rygos kilusį pirklį Hanulį. 1387 m. Jogailos privilegija Vilniui suteiktos Magdeburgo teisės.
Miestiečiai įgijo didesnę valdžią; tai, matyt, buvo gausių ateivių iš vokiečių žemių, pirklių ir amatininkų, nuopelnas. Miestiečių teises 1432 m. dar labiau išplėtė Žygimantas Kęstutaitis. Kadangi Vilnius buvo didžiojo kunigaikščio miestas, tai kunigaikštis pats skyrė miesto valdytoją – vaitą, kuris paprastai dar ėjo ir jo dvaro raštininko pareigas. Vaito pirmininkaujamas suolininkų teismas sprendė baudžiamąsias bylas.
Miesto savivaldybės valdžią įkūnijo miestiečių renkamas magistratas, kurį sudarė 12 burmistrų ir 24 tarėjai. Jie ėjo pareigas pakaitomis, pamečiui,– po du burmistrus ir po keturis tarėjus. Magistratas tvarkė organizacinius ir finansinius miesto reikalus, burmistras su miesto taryba sprendė civilines bylas.
Pagrindinė miesto savivaldybės įstaiga buvo Rotušė, turėjusi atskirus posėdžių kambarius, teismo posėdžių sales, pirklių bendruomenės kambarį, iždinę, raštinę, archyvą, patalpą pavyzdinėms svarstyklėms, grūdų atsargų ir ginklų sandėlius, kalėjimo rūsius. Rotušės žinioje buvo ir plakimų stulpas bei kartuvės. Rotušė stovėjo prie centrinės miesto turgavietės, todėl jos pastatas buvo apstatytas krautuvėlėmis.
Seniausia Vilniaus rotušė, minima jau 1432 m., stovėjo toje pačioje vietoje, kur ir vėliau – Rotušės aikštės vakarinėje dalyje, kur šiandien stovi Dailės muziejaus rūmai. Tai rodo gotikiniai šių rūmų rūsiai.
F. Hogenbergo Vilniaus plane Rotušė pavaizduota Pilies didžiosios gatvės pietiniame gale (Nr. 18), matoma iš šiaurės pusės, kaip pailgas dviejų aukštų pastatas, iš šiaurės pusės apsuptas eilės mūrinių parduotuvių. Iš vakarų pusės Rotušė turėjo pailgą vieno aukšto priestatą. Gilumoje pietinėje pusėje matyti neaiškių formų dviejų aukštų pastatas su kupolu, o už jo daugiabriaunis bokštas su aukšta smaile. Rotušė aiškiai piešta ir natūros. Atvaizdas, nors ir nelabai vykęs, bet patikimas.
T. Makovskis dviejose savo graviūrose Rotušę pavaizdavo gana identiškai, nors su tam tikrais skirtumais. 1600 m. panoramoje Rotušę iš dalies užstoja namų stogai. Ji atrodo lyg sudaryta iš kelių pastatų, kurių priekinis mažesnis, trijų sąramu fasadu, o už jo matyti aukšto aštuoniabriaunio bokšto, apačioje storesnio, viršuje laibesnio, trys viršutinės kondignacijos. Bokštas užbaigtas smailėjančiu kupolu su žibintu ir vėtrunge. Į kairę nuo bokšto stovi didelis, bene trijų aukštų namas labai aukštu gotikiniu stogu.
Aiškiau Rotušė parodyta 1604 m. Makovskio graviūros medalione. Čia ji irgi pavaizduota iš vakarų pusės, bet kaip vienas didelis trijų aukštų gotikinis pastatas su nišomis ir smailėmis papuoštu frontonu. Bokštas šioje graviūroje toks pat kaip panoramoje, bet čia jis stovi už didžiojo Rotušės pastato, o 1600 m. graviūroje,– prieš šį pastatą.
1603 m. Rotušės pastatas buvo rekonstruotas. Pagal 1630 m. dokumentus Rotušę sudarė keli namai, pasagos forma supę uždarą kiemą. Pagrindiniai pastatai buvo trijų aukštų. Prie vartų stovėjo kalėjimo pastatas, kitas kalėjimas buvo pagrindinio pastato rūsyje. Kieme buvo šulinys. Priešais Rotušę, turgaus aikštėje, stovėjo gėdos stulpas, dvi eilės mūrinių parduotuvių, o toliau mediniai kioskai.
Per 1655 m. gaisrą sudegė viršutinė medinė Rotušės bokšto dalis, atstatyta 1662 m. Bokšte buvo įtaisytas laikrodis, varpas, tarp storesnės ir laibesnės bokšto dalių – atvira galerija, kurioje per šventes grodavo orkestras. Po gaisro teko permūryti vieną Rotušės pastato sieną. Per 1680 m. remontą pastato išorė buvo papuošta angelų skulptūromis.
Rotušės interjeras taip pat buvo puošiamas dailės kūriniais. Per 1749 m. gaisrą Rotušė smarkiai nukentėjo, ypač jos bokštas, kurio aukštis tuomet siekė 138 pėdas (44,85 m), vien viršutinė medinė jo dalis buvo 97 pėdų (31,5 m). 1749-1756 m. Rotušę restauravo architektas J. K. Glaubicas, rekonstravęs patį pastatą ir atstatęs mūrinį bokštą, o aikštėje pastatęs naujas mūrines parduotuves, kurių fasadus puošė vietomis paauksuotos vazos, voliutos ir girliandos.
Rotušę neva 1763 m. (pasak M. Januševičiaus) nupiešė architektas P. Rosis. Yra išlikusi tik gana prasta 1835 m. M. Januševičiaus kopija. Vaizdas atitinka 1630 m. dokumentuose randamą aprašymą. Rotušės ansamblis pavaizduotas iš šiaurės, nuo turgaus aikštės. Tai keli įvairaus didumo pastatai, supę kvadratinį vidaus kiemą. Priekyje stovi ilgas dviejų aukštų namas su pusapskritės arkos pavidalo vartais. Vartų angą supa ornamentiniai lipdiniai, viršuje puošia herbo kartušas, kurį iš šono laiko angeliukai. Abipus vartų matyti po mažą kvadratinį langelį, kur, matyt, būta kalėjimo. Aikštėje priešais vartus stovi gėdos stulpas su paaukštinimu. Į dešinę nuo kalėjimo tęsiasi vienaukščių krautuvių eilė, supusi Rotušės ansamblį iš šiaurės.
Šiaurinėje Rotušės kiemo pusėje stovi dviaukštis sudėtingo plano pastatas – bene suolininkų ir miesto sargybos būstinė. Iš pietų pusės Rotušės kiemą uždaro didelis keturių aukštų namas keturių sąramų galiniu fasadu su arkine durų anga apačioje. Jo kampus puošia lizenos, stogas laužytas, keturšlaitis, su dideliu dekoruotu švieslangiu gale. Tai miesto vaito rezidencija. Prieš šį pastatą kampu stovi nedidelis dviaukštis dviejų sąramų fasadu namas vienšlaičiu stogu – užsienio pirklių būstinė. Jo fasado angokraščiai puošti rokailiniais lipdiniais.
Kiemo gilumoje, vakarinėje pusėje, frontaliai pavaizduotas pagrindinis Rotušės pastatas. Jis dviejų iškilių aukštų – aukščiu prilygsta keturaukščiui pietiniam korpusui.
Piešinyje matyti šešių sąramų fasado dalis – antrasis aukštas. Jo langai, kadaise, matyt, smailiaarkiai gotikiniai su plastiškais angokraščiais, sugrupuoti po du ir atskirti plačiais piliastrais. Horizontaliai sieną dalija tarpuaukščio trauka.
Stogas keturšlaitis, gana žemas, virš jo du masyvūs dekoruoti dūmtraukiai. Nuo stogo šelmens vidurio kyla nedidelis laibas bokštas. Jo proporcijas kopijuotojas pernelyg sumažino, be to, klaidingai nutupdė bokštą ant stogo šelmens, nors iš tikrųjų jis stovėjo už pastato, prisiglaudęs prie jo vakarinės sienos.
Aštuoniabriaunis bokštas piešinyje pavaizduotas su visomis architektūrinėmis detalėmis. Galima manyti, kad tokį bokštą, tik žymiai didesnių matmenų, sukūrė J. K. Glaubicas.
1781 m. Rotušės bokštas pasviro. Jį sutvirtinti ir atstatyti į vertikalią padėtį apsiėmė L. Gucevičius, tačiau, pradėjus remontą, 1781 m. birželio 19 d. bokštas vis dėlto nugriuvo. Tai buvo dingstis restauruoti visą pastatą. Pirmą naujos Rotušės projektą paruošė architektas Džuzepė Sakas, bet magistratas jo nepatvirtino.
1786 m. L. Gucevičius paruošė tris Rotušės rekonstrukcijos projektus. Iš jų buvo priimtas pats kukliausias ir pigiausias. Rotušės statyba pradėta 1788 m., baigta tik 1799 m. L. Gucevičiaus projektuotas Rotušės pastatas išliko iki mūsų dienų.
Pirmasis naująją Rotušę įamžino savo akvarelėse J. Peška. Pirmame 1797 m. kūrinyje vaizduojamas Rotušės turgavietėje įrengtas pasivaikščiojimų skveras, aptvertas tvorele ir apsodintas jaunais medeliais. Palikta tik viena senosios turgavietės krautuvėlių eilė. Tą patį vaizdą Peška pakartojo 1808 m. akvarelėje.
Skvero medeliai išaugę į aukštas tuopas, o krautuvėlių apskritai nebėra. Kitame 1797 m. darbe Rotušės aikštė pavaizduota pro Rotušės antro aukšto langą. Atsiveria plati perspektyva į Pilies didžiosios gatvės gilumą. Gatvės namų fasadai schemiškai piešti, bet jų architektūra perteikta gana tiksliai. Aikštėje daug vaikščiojančių žmonių, daugiausia aukštuomenės, vilkinčių tipiškais ano meto drabužiais.
Vilniaus rotušę ir jos aikštę, kaip tragiškų 1812 m. karo įvykių liudininkę, pavaizdavo Jonas Damelis 1813 m. piešinyje.
J. Peškos 1808 m. akvarelę, kiek pakeitęs piešinio detales, apie 1835 m. litografijoje pakartojo J. Oziemblauskas. Kitą litografiją su Rotušės aikštės vaizdu apie 1840 m. sukūrė T. Bičkauskas. Kūrinyje atsiveria plati Pilies didžiosios gatvės perspektyva. Iš paradinės aikštės didybės mažai kas belikę: aikštė grįsta stambiais lauko akmenimis, joje važinėja karietos, dalis tvorelės jau pašalinta, o iš gausių medžių pietinėje pusėje belikusios tik keturios tuopos. Aikštę užvaldė prastuomenė, keliaujantys cirko artistai ir gatvės muzikantai. Aplinkinių namų fasadų architektūra mažai skiriasi nuo J. Peškos pateikto vaizdo.
XIX a. pradžioje magistratas Rotušės didžiojoje salėje rengdavo viešąsias varžytines. Kadangi ši salė pasižymėjo nuostabia akustika, joje dažnai vykdavo koncertai. Čia 1809 ir 1817 m. buvo pastatyta Haidno „Pasaulio sutvėrimo“ oratorija, 1820 m. dainavo garsioji A. Katalani, 1822 ir 1839 m. koncertavo smuikininkas Karolis Lipinskis, o 1827 m.– pianistė Marija Šimanovska, 1839 m. čia buvo pastatyta J. K. Elsnerio oratorija „Kristaus pasija“.
Rotušėje dažnai buvo rengiami baliai ir maskaradai – 1815 ir 1822 m. čia įvyko baliai caro Aleksandro I garbei. Neretai čia buvo rengiami ir spektakliai. 1811-1812, 1832-1834 ir 1842 m. Rotušėje veikė „mažasis“ teatras, o nuo 1845 m.– nuolatinis miesto teatras, kurio reikalams vidaus patalpos dažnai būdavo perdirbamos.
Po Rotušės portiku buvo įrengti nepatogūs geležiniai laiptai, visai subjauroję pastato fasadą. Teatras Rotušėje veikė iki 1925 m. Po to Rotušė buvo apleista ir ėmė nykti. 1933-1938 m. atlikta kapitalinė Rotušės rekonstrukcija pagal architekto Stepono Narembskio projektą, jam pačiam prižiūrint.
Įrengti nauji paradiniai marmuriniai laiptai, kurie nė kiek nepažeidė L. Gucevičiaus architektūros, o labai taktiškai įsiliejo į jos visumą. Restauruotoje Rotušėje vykdavo reprezentaciniai magistrato priėmimai, du kambariai buvo skirti miesto istorijos muziejaus eksponatams. Nuo 1940 m. Rotušėje įsikūrė LTSR dailės muziejus.
