- Tapdamas laikinąja sostine Kaunas gauna istorinį unikalų šansą tapti jaunos nepriklausomos valstybės svarbiausiuoju miestu. Mieste susikuria valstybinės institucijos, daugėja verslo įmonių, atsiranda naujos miestietiško gyvenimo tradicijos.
“Mažuoju Paryžiumi“ Kaunas vadintas dėl modernios to meto architektūros ir itin išlavinto miesto damų stiliaus pojūčio. Dabartinėje Laisvės alėjoje ir senamiestyje buvo gausu siuvyklų, kurios siuvo drabužius pagal naujausius iš Paryžiaus atkeliaujančius mados vėjus, parduotuvės parduodavo iš šio miesto atvežtus drabužius, daugiausiai - vakarine sukneles. Pavyzdžiui, tarp eksponatų turime reklamą, kuri skelbia, kad iš Paryžiaus ką tik gauta naujausia suknelių kolekcija - kviečiame užsukti! Vien iš tų reklamų galime suprasti, kad drabužis - savęs pateikimas per drabužį - mieste buvo labai svarbus.
Šiuo metu rengiame naują parodą apie tarpukario inteligentų šeimas, tai daug bendraujame su tarpukario Kauno gyvenimą menančiomis moterimis.
Kadangi vyravo taisyklė su vakarine suknele pasirodyti tik vieną kartą, o nauji bateliai tiko taip pat tik keletui pobūvių, moterys, imdavosi ir kai kurių gudrybių. Damos, taupydamos lėšas, suknelę ar aksesuarų kartais pasiskolindavo ir iš draugių: taip iš vienos gauni batelius, iš kitos – pirštinaites, rankinę ar papuošalą, ir atrodai jau naujai.
Vyrams pobūviai atseidavo pigiau, kadangi sezonui įsigijęs naują fraką už 500 litų, vyras su nedidelėmis išlaidomis naujiems aseksuarams galėjo taip pasirodyti visuose sezono pobūviuose. Kita vertus, vyrams daugiau kainavo ne apranga, bet kitos sąskaitos: jie turėjo apmokėti visus savo ir damos gėrimus, taksi ar labdaringos loterijos bilietus.
Tarpukariu moterims skrybėlaitė ar kitas galvos apdangalas buvo privaloma aprangos dalis - be jų aukštuomenės moterys nepasirodydavo jokiame svarbesniame vakarėlyje ar šventėje, net ir gatvėje be galvos apdangalo pasirodyti buvo tiesiog nepadoru.
O valdžios vyrai nesiskirdavo su specialia lazdele ir cilindru ar katilėliu - tai buvo atributas, tarsi skiriantis miesto žmogų nuo valstiečio.
Jau pagal aprangą buvo galima numanyti, kokios žmonių pajamos ir ką jie dirba. Tačiau kartais galima buvo ir suklysti, mat įžymių ponių tarnaitės, kasmet iš ponių gaudamos dovanų gražiausių drabužių, tik todėl, kad poniai jie jau „atitarnavo“, gatvėje atrodė taip pat lyg aukštuomenės damos.
Pasak amžininkų prisiminimų, namuose pas inteligentus buvo kuklu, namai apstatyti paprastais baldais, labai mėgti lietuvių liaudies meno motyvai, interjere nesiekta prabangos ar kažkokio išskirtinio stiliaus, kaip tai yra madinga šiuo metu. Tačiau yra žinoma, jog gerokai po Vakarų Europą pakeliavę diplomatai savo namų interjerus kūrė daug išradingiau.
Pavyzdžiui, garsi Kauno ponia Jadvyga Tūbelienė savo namuose buvo įsikūrusi saloną Rytų stiliumi: jį puošė brangios kiniškos vazos, buvo atsivežusi net japoniškų baldų. Vis tik didžioji dauguma kur kas daugiau lėšų skyrė drabužiams, savęs reprezentavimui.
Modernią Kauno architektūrą kūrė ir statė daugiausiai užsienyje mokslus baigę architektai: K. Reisonas, V. Dubeneckis, F. Vizbaras, V. Žemkalnis-Landsbergis, E. Frykas ir kiti, kurie tarptautinio stiliaus modernizmą derino su vadinamuoju „Tautiniu stiliumi“.
Kaune iki šiol išliko anuomet Europoje avangardiniu laikyto „Bauhaus“ stiliaus pastatų, su kurių projektais lietuvių architektai varžėsi tarptautinėse parodose bei buvo pelnę įvairių apdovanojimų.
Centriniai pašto rūmai, Lietuvos banko pastatas, Karininkų ramovė, gaisrinė, Vytauto Didžiojo karo muziejus, buvęs „Pieno centras“, buvę VDU centriniai rūmai, buvę „Neo Lithuania“ rūmai - galime paminėti ir daugiau pastatų, kurie puošia Kauną ir šiandien.
- Kokios mieste buvo didžiausios šventės?
- Kaune vystėsi valstybės švenčių šventimo tradicijos. Vasario 16 d. buvo tikras renginių maratonas, vykdavęs visą dieną. „Lietuvos aide“ ir kituose laikraščiuose iš pat ryto būdavo atspausdinama programa, kad žmonės galėtų pasirinkti, kuriuose renginiuose dalyvauti.
Beveik visuose renginiuose dalyvaudavo prezidentas su žmona, ministrai su žmonomis, kariuomenės vadai, visuomeninių organizacijų vadovai.
Pirmiausia būdavo aukojamos Mišios bažnyčioje, po to sekė prezidento sveikinimo kalba, vėliau žuvusiųjų už Lietuvos laisvę pagerbimas sodelyje prie Karo muziejaus. Toliau buvo iškilminga kariuomenės ir visuomeninių organizacijų eisena. O vakare Valstybės teatre (dabartiniame Muzikiniame teatre) vykdavo iškilmingas koncertas, kur susirinkdavo visi svarbiausieji asmenys - tuo koncertu buvo baigiama visa šventės programa.
Įdomu paminėt tai, kad valstybinių švenčių koncertų metu buvo stengtasi klausytojams pateikti naujausius lietuvių kompozitorių kūrinius. Lietuvių kompozitoriams buvo didelės pagarbos ženklas savo kūrinius matyti tokiame repertuare.
1933 m. didžiausio pasisekimo sulaukė J. Karnavičiaus opera „Gražina“, kuri romantiniu patriotizmu geriausiai įkūnijo tautininkų siekį kultūrą sieti pirmiausia su patriotizmo, tautinio pasididžiavimo skatinimu.
Dėl stiprios tautinės-kultūrinės propagandos patriotizmo lygis buvo labai aukštas: šiandien net stebina, kad žmonės taip nuoširdžiai dirbo dėl Lietuvos, dėl jos aukojosi. Pragmatiškai visuomenei šiandien sunku suprasti, kad žmonės tuomet dirbo visuomenės labui už dyką, dažnai aukojo savas lėšas.
Buvo minima ne tik vasario 16 d., buvo ir kitų svarbių švenčių, pavyzdžiui gegužės 15, tai – kariuomenės ir visuomenės diena, Klaipėdos atvadavimo diena sausio 15 d. Tarpukariu daug svarbesne asmenine švente buvo vardinės, o ne gimtadienis. Todėl Antaninės buvo taip pat labai svarbi šventė – pradedant Vyriausybės nariais ir baigiant visuomeninių organizacijų vadovais – visi stengėsi pagerbti Antaną Smetoną šia proga.
- Kokios miestietiško gyvenimo formos kūrėsi tarpukario Kaune?
- Vyko daug aukštuomenės susitikimų, pokylių, kuriuose dalyvaudavo valstybės tarnautojai, mokytojai, karininkai, įvairių kultūros sričių atstovai. Dažniausiai pokyliai turėdavo kokį nors kilnų tikslą - pavyzdžiui, buvo renkamos lėšos labdarai arba visuomeninėms organizacijoms, išlaikančioms pamestinukų namus ar šelpiančioms vienišas motinas.
Kaune užsimezgė ir tapo labai populiari vadinamoji „salonų“ kultūra - t.y. bendravimas artimame bendraminčių ratelyje. Tarpukariu buvo populiaru bendrauti šeimomis. Įdomu tai, kad stengtasi šiuos susibūrimus paversti kuo intelektualesniais - dažnai iš anksto buvo susitariama dėl vakaro temos (menas, architektūra, muzika ir pan.), visi dalyvausiantieji šia tema pasidomėdavo, o salono šeimininkas parengdavo net neilgą referatą ta tema ir tada susitikę prie puodelio arbatos dalindavosi žiniomis. Visuomenė buvo labai smalsi. Gražus ritualas, tikriausiai jau nebeįmanomas šiais „Google“ ir „Vikipedijos“ laikais.
Tuos salonus dažnai turėdavo garsių politikų žmonos. Pavyzdžiui, Marijos Urbšienės salone rinkosi politikai ir diplomatai, rašytojos Sofijos Čiurlionienės salone susiburdavo literatai, pas Tadą Ivanauską – gamtos mylėtojai, o pas prezidento žmoną Sofiją Smetonienę rinkdavosi preferanso mėgėjai - ji mėgo šį kortų žaidimą ir buvo puiki lošėja.
Žinoma, šiuose saloniniuose pokalbiuose buvo neformaliai tariamasi, sprendžiama daug valstybei svarbių klausimų. Kai kada moterys savo žiniomis ir išmintimi pranokdavo ir aukštas pareigas einančius savo vyrus - štai istoriniuose šaltiniuose užfiksuota, kad užsienio diplomatai yra minėję, kad „Urbšienė tokia protinga, kad net jos vyras ministras Urbšys šalia jos turi pasitempti, nes ji už jį visa galva aukštesnė“.
Šiuo metu Istorinėje Prezidentūroje veikianti paroda apie tarpukario moterų veiklą atskleidžia, kad moterys buvo labai veiklios, kupinos iniciatyvos ir geranoriškumo artimo ir tėvynės labui. Dažnai manęs klausia: o ką jos veikdavo?
Aktyvios moterys rinkdavosi organizacijos narių namuose, svarstydavo, kaip spręsti socialines problemas, moterų teisių klausimus, kaip organizuoti paramą našlaičiams, skurstantiems žmonėms. Moterys rūpinosi savišvieta bei labai aktyviai domėjosi moderniu šeimininkavimu Tarpukario spaudoje kartais net pasirodydavo karikatūrų, pašiepiančių aktyvias moteris, esą joms nebelieka laiko skirti namams ir vaikams, bet daugelis pasiturinčių to meto inteligentų šeimų išgalėdavo samdyti ir auklę vaikams, ir namus prižiūrinčią tarnaitę - tai buvo normalus, įprastas dalykas.
- O koks buvo naktinis miesto gyvenimas?
- Labai svarbu miesto plėtrai buvo kavinės, restoranai, nes visas gyvenimas iš valstybinių įstaigų vakarais persikeldavo į kavines ir restoranus, čia koncertuodavo ir žinomi atlikėjai (ir A. Šabaniauskas, ir D. Dolskis), grodavo orkestrai. Ir užsieniečiai atvažiavę į Kauną išvykdavo su puikiais įspūdžiais - jų prisiminimuose fiksuota, kad Kaunas turi aktyvų vakarinį gyvenimą ir mieste yra nenuobodu.
Žinoma, tas tikrasis europietiškas miesto gyvenimas virė miesto centre.
Kaip ir šiais laikais, gyventi miesto centre buvo siekiamybė ir tam tikras prestižas - čia ir namai mūriniai, ir gatvės gerai išgrįstos, ir šaligatviai suformuoti.
Priemiesčiai buvo daug paprastesni: gyvenamųjų namų kvartalai, prie namo - daržas, sodelis, tvora. Žodžiu, tarpukario Kauno priemiesčiai mažai skyrėsi nuo bažnytkaimio, skirtumas tik tas, kad juose buvo įsikūrę daugiau smulkių amatininkų dirbtuvių ar nedidelių pramonės įmonių.
Vienoje iš Prezidentūros salių akį patraukia didelė nuotrauka, kurioje - Laisvės alėja, virš kurios ištemptas didžiulis užrašas, skelbiantis „Monte Carlo“, o šalia - patenkintas vyriškis ir blizgantis automobilis. „Kaunas buvo tarptautinių Monte Carlo lenktynių tarpinis taškas ir kiekvienas lenktynių dalyvis turėjo sustoti Kaune ir atsižymėti specialiame punkte“ - paaiškina Ingrida Jakubavičienė, taip pokalbį pakreipdama link kito miestiečio gyvenimo atributo - sporto.
- Kokios sporto šakos buvo populiariausios tarpukariu?
- Kalbant apie pramogas, labai svarbus buvo sportas. Prezidentas A. Smetona labai palaikė sportą, buvo dosnus sporto mecenatas, įsteigęs net aštuonis vardinius prizus. Istorinėje LR Prezidentūroje eksponuojama sidabrinė taurė, skirta ralio aplink Lietuvą nugalėtojui, bei sidabro vaza - prizas geriausiam Lietuvos tenisininkui.
Automobilius galėjo įsigyti tik labai turtingi žmonės. 3–ame dešimtmetyje Kaune važinėjo tik keli šimtai automobilių, tačiau vėliau automobilius įsigydavo vis daugiau pasiturinčių miestiečių.
Automobilizmas sparčiai populiarėjo, todėl prezidento remiamas ralis aplink Lietuvą buvo labai svarbus metų sporto įvykis.
Sportas tapo viena iš laisvalaikio formų. Nuo 3–o dešimtmečio pradžios Kaune veikė daug populiarių sporto klubų: Lietuvos futbolo klubas, Lietuvos fizinio lavinimosi sąjunga, Akademinis sporto klubas, žydų - Makabi ir Hapoel, vokiečių – KSK-Kultus ir Olympia, kuriuose sportavo vyrai, moterys ir moksleiviai.
Savaitgaliais vykdavo daug įvairių varžybų ir tai labai paįvairindavo miestiečių gyvenimą, nes buvo daugeliui prieinama pramoga.
Daug sporto aistruolių sutraukdavo Lietuvos komandų susitikimai su svečiais iš užsienio. Ilgą laiką populiariausiu sportu buvęs futbolas, 1937 m. lietuvių komandai Rygoje laimėjus Europos vyrų krepšinio čempionų titulą, turėjo užleisti šias pozicijas krepšiniui. 1939 m. Lietuvos rinktinei dar kartą Kaune apgynus krepšinio čempionų vardą, lietuviams krepšinis tapo pačia populiariausia sporto šaka iki šiol.
Edmundas Antanas Kolevaitis, Kauno senamiesčio draugijos atstovas:
Kauno senamiestis yra jaukus, ganėtinai žemų pastatų, siaurų gatvių, tad jam labiausiai tinka Monmarto įvaizdis, kuriame dera įvairios kultūros apraiškos - muzika, dailė, teatras.
Svarbiausia - gyvenimas turi virti ne tik šiltuoju metų laiku, bet ir šaltuoju periodu, nes tam turime visas sąlygas. Pavyzdžiui, neseniai draugija miestiečiams dovanojo šv. Mišias ir smuikininko V. Čepinskio sakralinės muzikos koncertą. Žinoma, tokie koncertai yra tam tikras visuomeninis lygmuo, bet ne mažiau svarbus ir asmeniškesnis, intymesnis bendravimas, kuris vyksta kavinėse ir restoranuose - juose taip pat koncertuoja atlikėjai, skamba įvairi muzika.
Aktyvus naktinis gyvenimas miestui yra labai svarbus.
Šiuo metu, manau, esame savitame pereinamame laikotarpyje, kai iš kaimiško senamiesčio, kaimiško miesto žengiame pirmuosius žingsnius į šiuolaikinį, pramogoms ir aktyviam gyvenimui pritaikytą senamiestį.
Laisvės alėja ir senamiestis Kaune atgijo sutelktomis verslininkų pastangomis. Susibūrę į draugiją, organizuojame įvairius renginius, švenčiame šventes ir taip į senamiestį atvykti priviliojame kas kart vis daugiau kauniečių. Miestas tampa gyvas, šurmuliuojantis, puošnus, primena mūsų idealą - Italijos, Ispanijos senamiesčius.
Gaivindami senamiestį, glaudžiai bendradarbiaujame su miesto valdytojais - reikia ir naujo požiūrio, ir naujos teisinės bazės. Pavyzdžiui, viena iš problemų yra triukšmo reguliavimas, kuris yra vienodas ir miegamuosiuose rajonuose, ir senamiestyje. Juokaujame, kad po šeštos valandos vakaro renginiai jau turi rimti, o po dešimtos negalima net garsiau nusičiaudėti. O juk tikrasis gyvenimas senamiestyje prasideda tik vakarais, kai čia pramogauti po darbų susirenka žmonės!
Prisiminus tarpukarį, apima tam tikra nostalgija tiems laikams, nes Kaunas buvo Lietuvos kultūrinio vystymosi sostinė.
Manome ir siekiame, kad Kaunas taptų ir šių dienų Lietuvos kultūros sostine - tik jau kitu, kokybiškai nauju, lygmeniu.
