Parodoje buvo galima išgirsti, kaip Sausio 13-osios įvykiai paveikė kauniečius, pamatyti autentiškus sausio įvykius menančius eksponatus.
Parodos eksponatų buvo stebėtinai mažai – vos aštuonios R. Požerskio nuotraukos, užfiksavusios sausio įvykius ir Kaune, ir Vilniuje, bei keturios Kauno savivaldybės telefonų skambučių registracijos knygos, kurios buvo pirmą kartą eksponuojamos. Visi eksponatai tilpo prie vienos iš muziejaus sienų. Tačiau renginio dalyviai tikina: ši maža paroda yra labai svarbi kaip simbolis.
Muziejininkė bei parodos rengėja E. Jasiulaitytė pastebėjo, kad Kaunas per tragiškus Sausio 13-osios įvykius tapo istorinių įvykių centru. Būtent po to, kai rusų kariuomenė užėmė televizijos bokštą ir radiją, Kaunas tapo informacijos skleidimo šaltiniu.
Kalbėdamas apie sausio įvykius fotomenininkas R. Požerskis tikino, kad jis pradėjo fotografuoti visą kelią į Lietuvos Nepriklausomybę dar 1988-aisiais metais per Sąjūdžio mitingus, o baigė tada, kai iš Lietuvos išėjo paskutinis rusų kareivis.
Fotomeninkas buvo ir kartu su žmonėmis, kurie gynė Lietuvos laisvę, palikęs namuose miegančius vaikus ir verkiančią žmoną. Per visus su sausio 13-ąja susijusius įvykius R. Požerskis padarė maždaug 18 tūkstančių kadrų.
Įdomu tai, kad fotomeninko darytos žuvusiųjų per tragediją nuotraukos, kurias jis darė morge, buvo tik vieną kartą eksponuojamos Lietuvoje, o užsienyje, Vokietijoje ir Šveicarijoje, buvo išspausdintos keliuose leidiniuose.
R. Požerskis prisimena, kaip Laisvės alėjoje, buvusioje „Mados“ parduotuvėje, pakabino 35-40 nuotraukų. Tarp jų – ir žuvusiųjų portretai.
Fotomeninkas svarstė, jog ši jo paroda buvo turbūt labiausiai lankoma jo gyvenime, nes žmonės masiškai ėjo pasižiūrėti fotografijų, laukė eilėse nuo šeštos ryto iki vėlaus vakaro, kad galėtų patekti į parodą. Jis taip pat stebėjosi, kaip rusų kareiviai iškentė ir neuždarė šios parodos.
Kauno miesto savivaldybės Švietimo ir kultūros departamento vyriausiasis specialistas V. Kaminskas prisiminė, kas vyko Kauno televizijoje šią įsimintiną laiką.
Jis pasakojo apie atmosferą, kuri tvyravo aplinkui – visi laukė, kad kažkas gali įvykti. V. Kaminskas taip pat dalinosi prisiminimais apie tai, kaip 72 valandas, nuo sausio 13-os iki sausio 16-os, vyko tiesioginė ir nepertraukiama televizijos transliacija iš Kauno visai Lietuvai.
Kaunietį labai stebino žmonių noras ir pastangos padėti televizijos darbuotojams. „Tuokart televizija buvo lyg bažnyčia“, - sakė V. Kaminskas.
Žmonės norėjo bent pirštu prisiliesti prie to, kas yra televizija. Nešė maisto, siūlė savo transportą ir bandė kitaip pagelbėti nepertraukiamai dirbantiems žurnalistams.
V. Kaminskas prisipažino, kad per šiuos įvykius jam nebuvo baisu iki tol, kol jis nepamatė video įrašų iš morgo. Pats pajautęs sovietų karių buožės smūgį, jis tik tada pajautė baimę, kai pamatė filmuotą medžiagą iš ligoninės, į kurią pateko Loreta Asanavičiūtė, vienintelė žuvusi mergina per Sausio 13-osios įvykius.
V. Kaminskas pasakojo, kad L. Asanavičiūtė dar keturias valandas buvo gyva, po tai kai ją atvežė į vieną iš sostinės ligoninių ir pasakojo, kas vyko prie Vilniaus televizijos bokšto.
