Sovietinio kareivio motina nusišluosto ašaras. Bando susitvardyti, tačiau neišeina. Žinia – sukrečianti. Ji tiek metų tikėjo, kad jos sūnus 1991 metų sausio 13 dieną Lietuvoje šaudė į beginklius žmones. Smerkė sūnų. Išgyveno dėl jo nuodėmės. O dabar moteris sužinojo tiesą. Jaunas istorikas A. Paleckis rado įrodymų, kad ne rusų kareiviai, bet patys lietuviai žudė Lietuvos nepriklausomybės gynėjus.
Juokinga? Tačiau šis vaizdelis ne iš naujo Quentino Tarantino filmo. Reportažą transliavo viena Rusijos televizija. Tos šalies žiniasklaida tokius pasakojimus štampuoja tonomis, kai Lietuva švenčia nepriklausomybės gynėjų pergalę.
Nesunku atspėti, kad bendras tų reportažų veikėjas yra A. Paleckis. Kartais rusų žurnalistai jį pavadina istoriku, kartais politologu, kartais – kovotoju su nacizmu. Tačiau visada jis kalba tą patį – esą yra naujų įrodymų, kurie patvirtina, kad tąnakt į nepriklausomybės gynėjus šaudė lietuvių snaiperiai.
Kokie tie įrodymai?
Šaudė trijų tipų šoviniais
Įvykio vietoje rasta kulkų nuo 7,62x54 mm kalibro šovinių. A. Paleckis ir jo bendraminčiai tikina, kad tokie šoviniai buvo naudojami ne sovietinės kariuomenės ginkluose, bet medžiokliniuose šautuvuose. Ir jais esą nuo daugiabučių pastatų stogų šaudė lietuvių snaiperiai.
Labiausiai tikėtina, kad tą naktį galėjo būti šaudoma trijų tipų šoviniais. Pavyzdžiui, 5,45x39 mm kalibro. Šie šaudmenys buvo naudojami tuo metu naujausiuose „Kalašnikovuose“ (AK-74). Tokiais ginklais, pasak karo istorikų, buvo ginkluoti sovietų desantininkai. Matyt, A. Paleckio ir jo pasekėjų įsitikinimu, tik 5,45x39 mm kalibro kulkos turėjo likti po sovietų kareivių šaudymo.
Tačiau sovietų pajėgos naudojo ir 7,62x39 mm kalibro šovinius. Jie skirti senesnių modelių „Kalašnikovams“ (AK-47). Taip pat automatams AKM (S) ir pusiau automatiniams šautuvams SKS. Šiuos šovinius spjaudančius „Kalašnikovus“ bei automatus AKM (S), dėl didesnio galingumo, naudojo ir KGB „Alfa“ grupė. Ji taip pat dalyvavo Sausio įvykiuose. Nuotraukose užfiksuota, kad tie kariai buvo ginkluoti būtent tokiais ginklais.
Taip pat buvo naudojami ir jau minėti senojo tipo 7,62x54 mm kalibro šautuviniai šoviniai. Sovietų Sąjungoje jie išties buvo naudojami medžiokliniuose šautuvuose. Tačiau jie taip pat tiko sovietų kareivių naudotiems snaiperių šautuvams. Jais ginkluotų sovietų kareivių galime pamatyti nuotraukose, kuriose užfiksuota, kaip okupantai užėmė Spaudos rūmus.
Senojo tipo šoviniai buvo naudojami ir sovietų kariuomenės kulkosvaidžiuose PK. Tokie kulkosvaidžiai dažnai būdavo pritvirtinami ant sovietų tankų bokštelių. Sausio įvykių liudininkai pasakojo, kad iš kulkosvaidžių okupantai šaudė į pastatus.
Kitaip tariant, tai nebuvo tik medžioklinių šautuvų šovinys – jis buvo naudojamas ir kariuomenės ginkluose.
Istorikų ir analitikų teigimu, argumentai, kad esą Sausio 13-osios įvykių vietose buvo aptiktos kulkos nuo medžioklinių šautuvų šovinių, yra skleidžiami visiškai neišmanant to meto sovietų ginkluotės. Arba sąmoningai pasinaudojant visuomenės nenusimanymu kariniuose dalykuose - kulkos nuo sovietinių medžioklinių šautuvų, kulkosvaidžių, karinių snaiperių šautuvų iš esmės nesiskiria.
Pripažino, kad šaudė koviniais šoviniais
Vilniaus miesto apylinkės prokuroras Egidijus Šleinius, palaikęs valstybinį kaltinimą A. Paleckio byloje, sakė: „Iš pačių televizijos bokšto šturme dalyvavusių sovietų karininkų parodymų galima suprasti, kad jie nematė šaudant iš aplinkinių namų. Be to, tyrimo metu apžiūrėjus aplinkinių namų stogus nebuvo rasta jokių šaudymo pėdsakų ir tūtelių. Jų nerado net Sovietų Sąjungos prokuratūros atstovai.“
Be to, patys sovietiniai kariai pripažino, kad su tuščiais šoviniais jiems buvo išduoti ir koviniai. Jie ir buvo panaudoti.
Vilniaus apygardos teismas 1999 metų rugpjūčio 23 dienos nuosprendyje konstatavo, kad „įvykio apžiūros protokolai paneigia propagandinius teiginius, jog iš gyvenamųjų namų bei miškelio buvo šaudoma koviniais šoviniais, nes jokių šaudymo pėdsakų šiose vietose nerasta.“
Teismas taip pat aiškiai pasisakė, kad svarbių sovietų karininkų parodymai leidžia konstatuoti, jog nepriklausomybės gynėjai, išskyrus milicijos darbuotojus, buvo neginkluoti. Puolamus objektus gynusius civilius žmones sužalojo sovietinės kariuomenės ir kitų padalinių kariškiai. Jie betarpiškai buvo šių nusikaltimų vykdytojai.
„A. Paleckio argumentas nerimtas dar ir dėl to, kad yra žinoma, jog parlamento gynėjai tikrai nebuvo gavę jokių ginklų siuntų iš užsienio. Pagrindiniai jų ginklai tuo metu buvo metaliniai strypai ir užtaisai su padegamuoju skysčiu.
Galiausiai, kam reikėjo šaudyti į savus ir šitaip provokuoti, jei tankai ir taip sužeidė bei užmušė daug žmonių? O gal A. Paleckis nori pasakyti, kad sovietiniai tankai ir kita karinė technika į Vilniaus gatves išvažiavo, nes taip padaryti nurodė kažkokie lietuvių provokatoriai? Tai nelogiška ir absurdiška“, – pabrėžė Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos (LKA) prorektorius, istorikas Valdas Rakutis.
„Kitas dalykas – jei savanoriai būtų pradėję šaudyti, nors tokios komandos jiems nebuvo duota, tai bent vienas sovietų karys tikrai būtų nušautas Lietuvos žemėje“ – svarstė Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys ir vienas iš įkūrėjų Artūras Antanas Skučas. Neseniai jis išleido atsiminimų knygą apie Sausio 13-osios įvykius „Pėstininko užrašai“.
Teisėsaugos atstovams, istorikams, įvykių liudininkams visiškai aišku – teiginys „savi šaudė į savus“ yra šmeižiantis ir melagingas. Nėra ne tik jokių argumentų pagrįsti tam šūkiui, bet ir priešingai – visi įrodymai pagrindžia, kad savo laisvę gynusius lietuvius žudė rusų kareiviai.
Tai kodėl A. Paleckis ir saujelė jo pasekėjų atkakliai bruka akivaizdų melą? Matyt, daugelis įtaria, kad tai gali būti Kremliaus strategų įtaka. Tačiau kokių konkrečių tikslų siekiama?
Juoktis iš A. Paleckio – netoliaregiška
Rasti atsakymą į tuos klausimus gali padėti norvego Vidkuno Quislingo biografija. Jo pavardė visame pasaulyje tapo tėvynės išdavystės ir kolaboravimo simboliu.
Šis politinis veikėjas vadovavo pronacistinei norvegų organizacijai „Nacionalinė sąjunga“. Kai 1940 metų balandžio 9 dieną vokiečiai okupavo Norvegiją, V. Quislingas iškarto pasiskelbė vyriausybės vadovu ir paragino kariuomenę nebesipriešinti naciams. Kolaborantas turėjo palengvinti šalies užgrobimą ir patraukti dalį norvegų tautos bendradarbiauti su okupantais. Tačiau tas veikėjas beveik neturėjo pasekėjų. Nuo XIX amžiaus vidurio nepriklausomai Norvegijos visuomenei išdavystės kelias buvo visuotinai šlykštus ir nepriimtinas. Galiausiai, V. Quislingas buvo pripažintas savo šalies išdaviku ir sušaudytas.
Norvego V. Quislingo išdavystė simbolizuoja sąmoningą svetimos valstybės galios ir resursų naudojimą savo valstybės suverenitetui susilpninti arba pakirsti. Sykiu – leisti įsigalėti politinei jėgai, kuri sąmoningai stiprina priklausomybę nuo kitos valstybės.
„Kiekvienas okupantas, užėmęs svetimą kraštą, turi labai mažai galimybių įsitvirtinti. Jie nepažįsta vietos žmonių, mentaliteto, jų primesta valdžia yra nelegali. Vietiniai kolaborantai padeda valdžiai įsitvirtinti, suteikia legalumo. Jie padeda suvokti kultūrinį ir istorinį kontekstą. Taip pat turi sakyti kalbas, kurios gali paveikti gyventojus. Okupuotoje šalyje jie padeda mobilizuoti žmones, kurie dirbs naujam režimui. Tinkamai manipuliuojant, okupaciją galima paversti pilietinių karu. O tada imtis „taikdariškos“ misijos ir įvesti kariuomenę, kuri tariamai turėtų atkurti stabilumą“, – paaiškino istorikas V. Rakutis.
Toks scenarijus gali būti patrauklus ir tokiems šių dienų Lietuvos veikėjams, kaip A. Paleckis – susieti Lietuvos vystymosi kelią su Rusija ir užimti tame kelyje vadovaujančias pozicijas.
„Rusija lyg ir turi žmogų Lietuvoje, kuris atstovauja jos interesams, vykdo tam tikras užduotis. O jis savo politinei veiklai gauna vienokią ar kitokią paramą. Ir jis turi ateitį – jeigu situacija pasisuks Rusijai naudinga linkme, tai jis bus tikrai reikalingas. Pavyzdžiui, gali gauti kažkokį svarbų postą. Šitas paskaičiavimas yra labai realus“, – kalbėjo profesorius V. Rakutis.
Rusijos įtakos Lietuvoje istoriją analizuojantys mokslininkai pabrėžė, kad iš A. Paleckio veiklos nereiktų juoktis. Nors šiuo metu šis politikos veikėjas yra tapęs pašaipų objektu, tačiau situacija ateityje gali pasikeisti.
„Mes matome pradinį etapą. Tačiau po kelerių metų situacija gali radikaliai pasikeisti. Jeigu mes išvestume tokius vektorius, kad Europos Sąjunga neįveikia ekonominių problemų, Jungtinės Amerikos Valstijos patenka į recesiją ar įsivelia į kokį sudėtingą karą Azijoje. Kitaip tariant, jeigu visi mūsų skėčiai taps skylėti ir niekas nesulaikys Rusijos galios judėjimo.
Nors mes iš tokių veikėjų dabar visi juokiamės ir galvojame, kad mūsų sienos yra neįveikiamos, tačiau pasikeitus situacijai viskas gali pasisukti kita linkme. Radikalių politinių veikėjų pozicijos, atėjus Lietuvai juodai dienai, gali labai išaugti“, – sakė istorikas.
Panašiai tarpukariu klostėsi ir A. Paleckio senelio Justo Paleckio situacija. Jis taip pat buvo pajuokos objektu, garsėjo išsišokimais, demonstracijomis. Lietuvos politiniame gyvenime jis lyg ir buvo niekas. Po 1926 metų perversmo J. Paleckis buvo atleistas iš „Eltos“ vadovo pareigų ir jautė nuoskaudą A. Smetonos režimui. Matyt, tada Sovietų Sąjungos ambasada ir įžvelgė jame potencialą - ėmė finansuoti jo veiklą, pavedė rinkti informaciją apie Lietuvą. Galiausiai, jis formaliai net tapo okupuotos Lietuvos prezidentu.
Istorikas V. Rakutis paaiškino, kad tokių Maskvos kontroliuojamų veikėjų paprastai būna ne vienas: „Jie konkuruoja dėl paramos savo veiklai. Todėl Rusijai tai yra žaidimas be pralaimėjimo – jeigu vienas veikėjas elgiasi blogai, tai jis praranda įtaką ir užleidžia pozicijas kitam. Lietuvoje visą laiką vyko kova dėl to, kas bus Maskvos remiamos partijos lyderis. Šiuo metu teismas nagrinėja Darbo partijos bylą. Jeigu paaiškėtų, kad tie milijonai buvo gauti neteisėtai, tai primintų tokią paramą.“
Analitikai mano, kad tokių veikėjų rankomis siekiama diskredituoti ir sumenkinti pačią Lietuvos valstybingumo idėją. Jei tai pavyktų, tai ateityje būtų lengviau įdiegti idėją, kad Lietuva priklauso kitai valstybei. Todėl ir siekiama paskleisti abejones apie mūsų šalies istorijai labai svarbią Sausio 13-osios bylą.
Kodėl Rusijai reikalinga mūsų šalis? Kokių tikslų siekia Kremliaus strategai?
Rusijos šnipai Lietuvoje - dar XV amžiuje
Rusijos agentų veikla Lietuvoje būdavo sėkmingesnė nei naciams tarnavusio norvego V. Quislingo - vokiečiai turėjo daug mažiau patirties kurdami kolaborantų tinklą Norvegijoje. Į mūsų šalies pusę Rusijos žvilgsnis pakrypo dar XV–XVI amžiuje, kai Maskva ėmė gvieštis Lietuvos valdomų rytinių žemių.
Jos įtakos Lietuvai istorija prasidėjo su Maskvos didžiojo kunigaikščio Ivano III dukters Elenos atvykimu į mūsų šalį. Už didžiojo kunigaikščio Aleksandro ištekėjusi Elena į Vilnių atsivežė visą savo rusišką dvarą. Oficiali jo paskirtis – saugoti Eleną nuo neva žalingos katalikybės įtakos. Tačiau dvaras atliko savotiško Lietuvoje akredituoto Maskvos šnipų korpuso funkcijas. Būtent tada ir susiformavo aiškus Rusijos interesas Lietuvoje, kuris iš esmės niekada neišnyko.
LKA prorektorius V. Rakutis mano, kad šių dienų Lietuvos situacija primena XVIII amžių.
„Tuo metu Rusijos įtaka Lietuvoje buvo labai didelė. Ideologija nebuvo svarbi, o didžiausią vertę turėjo pinigai ir galia. Gauti finansavimą iš vienos ar kitos užsienio valstybės savo politinei veiklai buvo įprasta. Ir tai net nebuvo viešai smerkiama.
Išnaudodama bajoriškosios demokratijos sistemos silpnąsias vietas, Rusija finansavo vienas ar kitas Lietuvos politines grupuotes ir taip Lietuvą pavartė savo protektoratu. Jei kuri jos remiama grupuotė pernelyg sustiprėdavo, tai Rusija imdavo remti konkurentus.
Jeigu viena politinė grupuotė bandydavo reformuoti valstybę, tai Lietuvai priešiškos išorės jėgos suburdavo jų vidinius konkurentus ir tokius planus sužlugdydavo. Buvo papirkinėjami seimai, įtakingi žmones užkirsdavo kelią bet kokioms svarbesnėms, šaliai naudingoms, valstybės atsparumą didinančioms permainoms. Galiausiai, susilpninta valstybė, po to kai XVIII amžiaus pabaigoje pabandė nesėkmingai išsivaduoti iš pragaištingos įtakos, buvo visiškai sunaikinta“, - apie svetimos šalies įtaką Lietuvai pasakojo istorikas V. Rakutis.
Įtaka Baltijos šalyse – tik dalis žaidimo
Net ir šių dienų Lietuvoje Rusijos įtaka yra didelė. Tos šalies interesai gali siekti toliau nei Baltijos šalys.
„Mes nežinome kokie žaidimai vyksta Rusijos viduje. Tačiau iš kai kurių ženklų galima pastebėti, kad Rusijos interesai siekia žymiai toliau nei Baltijos valstybės. Situacija yra tokia, kad visa Europos Sąjunga yra supančiota Rusijos čiuptuvais. Tokiu atveju, į Lietuvoje vykstančius procesus mes turėtume žiūrėti kaip į didelio žaidimo sudėtinę dalį.
Dabar, kai esame NATO ir Europos Sąjungos nariai, Rusija siekia per mus stiprinti savo įtaką Europoje. Kita vertus, ji bando pasilikti Lietuvą savo įtakos sferoje ir siekia suardyti mūsų artimus ryšius su Vakarais. Rusija norėtų sutrukdyti NATO leisti šaknis į Lietuvą ir visą mūsų regioną. Todėl taip smarkiai priešinamasi priešraketinių radarų statybai ir panašiems procesams. Nes atsiradus progai Rusijai agresyviau atstovauti savo interesams, tokius dalykus būtų ne taip lengva iškrapštyti.
Tai daroma tam, kad ateityje, susiklosčius palankiai situacijai, būtų galima įvykdyti sklandžią aneksiją. Todėl tokie veikėjai, kaip A. Paleckis, daro viską, kad Lietuvos nepriklausomybės ir valstybingumo vertybės būtų kiek įmanoma labiau nupigintos. Taip Lietuvos visuomenė, tam tikra prasme, būtų paruošta radikalioms permainoms.
Lietuva yra ta valstybė, kuri Europos Sąjungos viešojoje erdvėje vis primena sovietų nusikaltimus ir trukdo sukurti teigiamą Rusijos įvaizdį. Todėl labai norėtųsi mus nuraminti. Arba dar geriau – prijungti“, - apie Rusijos interesus Lietuvoje samprotavo LKA prorektorius V. Rakutis.
Istorikas pabrėžė, kad prisijungti Lietuvą pačiai Rusijai būtų nenaudinga. Nes lietuviai yra labiau vakarietiškos nei rytietiškos kultūros atstovai. „Būdami Rusijos imperijos sudėtyje visada destabilizuodavome jų imperiją. Mes jiems esame svetimi. Siekis mus prisijungti yra neprotinga imperializmo išraiška“, - kalbėjo profesorius V. Rakutis.
