Lrytas.lt pateikia knygos ištrauką:
Sovietų Sąjunga, iš puolėjų stovyklos be jokių pastangų staiga atsidūrusi užpultųjų stovykloje, paleido veikti savo propagandos aparatą, siekdama nugramzdinti užmarštin savo bendrystę su Vokietija ir pasirodyti esanti „laisvę mylinčių tautų“ gynėja. O kaipgi viskas buvo iš tikrųjų?
Pasitarę su Reicho vyriausybe, 1939 m. rugsėjo 17 d. sovietai užpuolė Lenkiją, naktį „bombardavo“ teritoriją į rytus nuo Lvovo, „apėjo“ ir „sunaikino“ lenkų dalinius, „sunaikino lenkų pėstininkų diviziją ir raitelių batalionus“, „pašovė“ lėktuvus, „atėmė“ arba taip pat „sunaikino“ ginklus bei pabūklus, „paėmė“ belaisvių, „užėmė“ miestus, karo laukus, miškus, dirbamos žemės sklypus, „išvalė šalį nuo lenkų kariuomenės“, iš vokiečių kariuomenės „iškilmingai“ perėmė Osoveco, Brastos, Balstogės ir kitų miestų tvirtoves.
Lvove 8500 lenkų kareivių, iš jų 100 karininkų, perėjo į vokiečių kariuomenę, kad nepatektų į sovietų nelaisvę. Tai buvo teisingas sprendimas – juk jų laukė teismas pagal Ženevos konvencijos nuostatas, o ne šūvis į galvą. Juk prie Katynės, Charkove ir kitose vietovėse Stalino, Kalinino bei kitų Sovietų Sąjungos vadų įsakymu NKVD sušaudė 15 tūkst. į sovietų rankas patekusių lenkų karininkų, jau nekalbant apie liktinius kareivius ir „lenkų visuomenės žiedą“ – tūkstančius „universiteto profesorių, gydytojų, mokslininkų, menininkų, aukštesniųjų mokyklų mokytojų“, „atliekančių atsargos karininkų pareigas“.
Iš 250 tūkst. lenkų karo belaisvių 148 tūkst. žuvo Sovietų Sąjungoje, iš 1,6–1,8 milijono deportuotų civilių gyventojų – 600 tūkst., o iš 600 tūkst. į Sovietų Sąjungą deportuotų žydų 450 tūkst. dingo be žinios.
Sovietų valdžia apkaltino Vakarų valstybes, neva jos, gindamos Lenkiją, sukėlusios imperialistinį karą ir perkėlusios karo veiksmus į Skandinaviją, Belgiją ir Nyderlandus. Atsižvelgdama į pasikeitusias aplinkybes ir siekdama užliūliuoti Reichą, Sovietų Sąjunga propaganda bei karinėmis priemonėmis demonstratyviai parėmė ir diplomatiškai sankcionavo vokiečių karo žygius.
Dar 1939 metais Maskva nutraukė santykius su Čekoslovakija, kuriai sutartyje buvo pasižadėjusi teikti paramą, tačiau, užuot tai padariusi, pripažino atsiskyrusios Slovakijos Respublikos nepriklausomybę. 1941 metų gegužę Sovietų Sąjunga atsisakė pripažinti į užsienį pasitraukusias Norvegijos, Belgijos ir Nyderlandų vyriausybes, motyvuodama tuo, kad jos nėra suverenios savo šalių atžvilgiu.
Netrukus po to nutraukė ryšius su Graikija, o tam tikru būdu, „pribloškusiu net visko mačiusius ir atbukusius sovietinių metodų stebėtojus“, „nespėjus nė prasižioti Vokietijai“, ir su Jugoslavija, kurios teritorinį vientisumą ir nepriklausomybę vos prieš mėnesį pati Maskva buvo iškilmingai pripažinusi.
Dabar visa tai buvo pamiršta. Stalinas „neketino užpulti kitų tautų šalių... – 1942 m. vasario 8 d. skelbė Ilja Erenburgas, – mes statėme miestus, dirbome ir studijavome... Mes žmoniškomis būtybėmis ugdėme jaunąją kartą... O vokiečiai gamino tankus“, nors 1941 m. birželio 22 d. Raudonoji armija tankų turėjo šešis ar aštuonis kartus daugiau nei Vokietija.
1945 m. sausio 4 d. ne apie to meto Sovietų Sąjungos, o apie Vakarų šalių politiką Stalino propagandos ruporas Erenburgas rašė: „Europa ir pasaulis mato šios nemoralios politikos moralę – ji akivaizdi regint Varšuvos griuvėsius, Paryžiaus kančias ir Londono žaizdas“. Iš tikro Lenkijoje sovietai padėjo vokiečių kovos lėktuvams pasiekti tikslą. Tačiau dabar kalti buvo vien vokiečiai: „Jie mėtė bombas ant Varšuvos ir mirė iš juoko“.
1939 m. rugsėjo 17 d. Sovietų Sąjunga klastingai buvo užpuolusi Lenkiją. Tačiau 1941 m. lapkričio 7 d. Erenburgas rašė: „Sveikiname savo seserį Lenkiją“, o 1941 m. gruodžio 14 d. veidmainiškai pridūrė: „Iškankintos Lenkijos miestuose tebedvelkia Šopeno dvasia... Lenkai vieni kitiems sako: „Grožis vis dar gyvas. Lenkija vis dar gyva“. „Norime laisvės sau ir visoms tautoms, – rašė Erenburgas 1942 m. sausio 1 d. – Nenorime, kad Lenkija taptų vokiečių galerų vergų šalimi“.
1939–1940 metais Maskva sukurstė Prancūzijos komunistų partiją sabotuoti Prancūzijos karines pastangas. Po kapituliacijos Kompjene sovietų valdžia pasveikino Reicho valdžią ir suskubo žengti diplomatinį žingsnį pripažindama „Prancūzijos valstybę“ – „Viši (Vichy) režimą“.
Maršalas Petenas staiga tapo parsidavusiu išdaviku, samdiniu, „Prancūzijos Judu“, o Reyną (P. Reynaud) bei generolus M. Veiganą (Weygand), A. Georgesą (Georges) ir M. Gameliną (Gamelin) Erenburgas vadina „kapituliantais“ ir pareiškia, jog vieninteliai tikri patriotai yra liaudies frontas ir prancūzų komunistai. „Rostovo bei Kalinino pergalės buvo mirties nuosprendis žmonėms, pasirašiusiems paliaubas Kompjene“, – rašoma 1942 m. kovo 21 d.
Kalbant apie vokiečių dalinius Prancūzijoje, reikia pasakyti, kad juose, kaip žinoma, viešpatavo itin griežta tvarka. Net rašytojas Andrė Malro (A. Malraux), iki 1939 m. buvęs Prancūzijos komunistų partijos narys, kuris Šarlio de Golio vyriausybėje dirbo ministru, pasibaigus karui, savo iniciatyva pareiškė turėjęs „su vokiečių vermachtu tik geros, o su gestapu – tik blogos patirties“.
Tačiau Erenburgas 1941 m. liepos 14 d. teigė: „Nacistų žudikai bei gangsteriai žygiavo bulvarais“ plėšti Prancūzijos, žudyti prancūzų vaikų ir badui pasmerkti prancūzų gyventojų, palikdami tik 50 gramų duonos per dieną. Dėl mažmožių jis grasina sovietinių karių kerštu: „Už keturis sugadintus švarkus jie sunaikins 4000 Prancūziją sutrypusių vokiečių“.
Savo nuomonę apie vokiečius, su kuriais iki šios dienos egzistavo sienų ir draugystės sutartis, 1941 m. birželio 22 dieną jis išreiškė šiais žodžiais: „Jie apiplėšė laimingą, laisvę mylinčią Prancūziją. Pavergė mus ir mums giminiškas tautas: kultūringuosius čekus, narsiuosius jugoslavus bei talentinguosius lenkus. Jie prievartauja norvegus, danus ir belgus.“
„Vokiečių kariai lyg girtuokliai šlitinėja po Europą: nuo Bulonės iki Odesos, nuo Lenkijos iki Belgijos, nuo Norvegijos iki Bulgarijos“, – 1942 m. gegužės 2 d. toliau atmosferą kaitino Erenburgas. „Jie įžengė į Rusiją, apsvaigę nuo lenkų, prancūzų ir serbų kraujo, nuo senukų, merginų ir mažų vaikų kraujo“.
Erenburgas gavo užduotį tučtuojau į propagandos kalbą išversti 1941 metų birželio 3 d. Stalino kalbą ir paskelbti naująją programą. „Mes turime milijonus ištikimų sąjungininkų, – 1941 m. liepos 4 d. rašė jis, – su mumis yra visi, kurie prarado laisvę bei savo šalį: čekai, norvegai, prancūzai, olandai, lenkai ir serbai...
Stalino žodžiai pasieks išniekintos laisvės miestą – kojomis tryptą, bet nepasidavusį Paryžių. Jie pasieks Jugoslavijos valstiečius, Oksfordo studentus, Norvegijos žvejus bei Pilzeno darbininkus. Jie pažadins naują viltį širdyse tautų, kenčiančių nuo fašistinių barbarų. Stalino kalbą girdės šimtus barbariškų lėktuvų antpuolių patyrę Londono gyventojai, Velso kasybininkai ir Mančesterio audėjai... Mūsų Tėvynės karas taps karu už Europos išvadavimą iš Hitlerio jungo“.
Išrėkusi keletą propagandinių šūkių Sovietų Sąjunga, kuri po Suomijos užpuolimo buvo išmesta iš Tautų Sąjungos ir kuriai grėsė rimtas susidūrimas su Vakarų valstybėmis, stojo užpultų šalių pusėn ir pasidarė jų atstove.
„Kartu su mumis visos demokratinės šalys (prie jų save dabar priskyrė ir Sovietų Sąjunga), už mus – visa pažangioji žmonija“, – 1941 m. rugpjūčio 10–11 d. Maskvoje vykusiame „visuotiniame slavų mitinge“ skelbė vadinamieji intelektualai. „Visa žmonija dabar kovoja prieš Vokietiją“, – 1941 m. rugpjūčio 24 d. lyg aidas atkartojo Erenburgas, net akies krašteliu nepažvelgęs į vokiečių karo sąjungininkus kovoje prieš Sovietų Sąjungą – Italiją, Suomiją, Rumuniją, Vengriją ir Kroatiją.
„Norime laisvės sau ir visoms tautoms“, – teigė jis 1945 m. sausio 1 d. O kad tarp daugybės frazių nebūtų pamiršta, kas čia užsakovas ir globėjas, jis prie progos pridurdavo: „Taigi gyvuok, Sovietų Sąjunga! Tegyvuoja Tavo liaudis, Tavo sodai, Tavo vaikai, Tavo Stalinas!“
1941 m. lapkričio 7-ąją, viltingąją „Didžiosios spalio socialistinės revoliucijos“ metinių dieną, Erenburgas jautė pareigą įvertinti sąjungininkus ir, pasitelkęs komunistų partinės agitacijos metodus, paraginti juos stoti į bendrą kovą.
„Maskvos gynėjai didžiuojasi tvirta Londono pozicija. Šlovė Anglijai!.. Sveikiname Jus, laisvės pionieriai, nepalaužiamoji Prancūzijos liaudie... Sveikiname čekus... Sveikiname kovotojų tautą – serbus... Sveikiname narsiuosius graikus... Sveikiname nenuilstančius norvegus... Sveikiname ramiuosius olandus... Sveikiname darbščiuosius belgus... Sveikiname savo seserį Lenkiją... Sveikiname laisvės arsenalą – Ameriką.“ O kad nekiltų abejonių, jog šios tautos ir šalys nuo šiol yra Sovietų Sąjungos skolininkės, jis priduria: „Maskva kovoja... už Jus, tolimieji draugai, už žmoniją bei visą pasaulį“.
1930 metais ne kas kitas, o pats Vinstonas Čerčilis apie Leniną – „maro bacilą“ rašė, jog tiek „vyrų ir moterų gyvybių nesunaikino... joks užkariautojas iš Azijos, joks Tamerlanas nei Čingischanas“.
Pasak Čerčilio, bolševizmo pergalės „Azijos ribas ir pačių niūriausių epochų sąlygas“ pastūmėjo „nuo Uralo prie Pripetės pelkių“, o Rusija „sustingo antihumaniškų doktrinų ir nežmoniško barbariškumo įšale“. Bet ši, Čerčilio žodžiais tariant, „niekinga bolševizmo gėda“, pasirodo, kaip 1942 m. sausio 29 d. aiškino Erenburgas, nešė tautoms šviesą: „Dangun iškėlėme šviesos deglą... Tai mūsų kultūros ir tos kultūros, kurią teisėtai laikome visos žmonijos nuosavybe, šviesa. Tai šviesa, atsklindanti iš antikinės Graikijos, aštuonioliktojo amžiaus Renesanso, ji padėjo sunaikinti vergiją, stagnaciją bei atavizmą. Kovoje prieš Vokietiją laikomės vieno šviesaus moralės principo... išminties, dvasinio tyrumo, laisvės ir orumo principo.“
Skaitant šias iškilmingas frazes, negalima pamiršti fono, jos buvo sakomos Sovietų Sąjungos valdžioje esant Stalinui, „didžiausiam visų tautų ir laikų nusikaltėliui“, suteikusiam galią tokiems išgamoms kaip Jagoda, Ježovas, Berija, Kruglovas, Abakumovas, Kobulovas, Serovas, Dekanozovas, Merkulovas, Canava ir kitiems, kurie kada panorėję galėjo „pagal kraugerišką nuotaiką spręsti be išimties visų šalies piliečių likimą“.
Ne vėliau kaip nuo 1941 m. liepos 3 d. sovietinė propaganda ėmė teigti, jog Sovietų Sąjunga nesirengusi karui ir nežinojusi apie būsimą vokiečių puolimą – jos vykdomas karas esąs tik gynybinis, ji neturinti jokių ekspansinių tikslų.
Įrodyta, kad istorijos legenda, bylojanti, jog „fašistai klastingai užpuolė nieko nenutuokiančią, taikingą Sovietų Sąjungą“, neatitinka tikrovės ir šiandien jau neegzistuoja. Iš daugelio propagandos melo pavyzdžių pateiksime tik keletą. Pavyzdžiui, 1944 m. lapkričio 23 d. Erenburgas teigė: „Mums nereikia „gyvybinės erdvės“, 1944 m. lapkričio 30 d.: „Pasaulis žvelgia į Raudonąją armiją kaip į išvaduotoją... (Sovietų Sąjunga) niekam nebruka savo idėjų“, 1945 m. sausio 11 d.: „Mes niekam nenorime primesti nei savo idėjų, nei savo papročių, o 1945 m. gegužės 24 d., Sovietų Sąjungai jau laimėjus karą: „Mes laimėjome šį karą, nes negalime pakęsti užkariavimo“.
Bet, kai karas ėmė artėti prie pabaigos, o Raudonoji armija vis giliau skverbėsi į Europos centrą, pasiteisinimuose gynyba vis dažniau nuskambėdavo prieštaringa gaida. Sovietai, žinodami savo galią, pradėjo kelti politinius reikalavimus, kuriuos pasaulio visuomenei pateikė propagandiniais šūkiais apie Raudonosios armijos „išvaduojamąją misiją“.
1944 metų spalį, kai sovietų kariuomenė Rytų Prūsijoje peržengė Reicho sieną, Erenburgo tekstuose pasirodė atitinkamų teiginių. 1944 m. spalio 12 d. jis rašė: „Mes išgelbėjome Europos kultūrą... Mūsų liaudžiai labai rūpi europinės kultūros likimas. Sovietų šalis neugdo izoliacionistų“.
1945 m. balandžio 12 d. tonas buvo jau aiškesnis: „Laikas pripažinti, kad Raudonosios armijos pergalės – tai sovietinės sistemos pergalės. Mes norime atkreipti dėmesį į faktą, kad tai mūsų liaudis išgelbėjo Europą bei pasaulį nuo fašizmo“. Arba štai 1945 m. gegužės 17 d. beveik kičo stiliumi jis rašo: „Mes išgelbėjome žmonių kultūrą, senus kertinius Europos akmenis, jos lopšį, jos darbo liaudį, jos muziejus bei knygas.
Jei Anglijai skirta išugdyti naują Šekspyrą, o Prancūzijai – jaunus enciklopedistus...
Jei kada nors išauš auksiniai laikai, visa tai įvyks dėl to, jog kariai už laisvę nužingsniavo tūkstančius varstų, kad iškeltų laisvės, brolybės bei šviesos vėliavą... Tai dėl šios priežasties ne tik mūsų šalyje, bet ir visame pasaulyje Stalino vardas siejamas su nakties pabaiga ir išaušusiu pirmuoju laimės rytu.“
1945 m. liepos 12 d. tuo pačiu stiliumi tęsiama: „Sovietų Sąjunga išvadavo Europos tautas. Stalinas išbudino kiekvieno piliečio sąžinę... Mes mylime Staliną“.
Sovietų Sąjunga, kuri tariamai nulėmė net ir Prahos, Paryžiaus bei Romos likimą, kaip 1946 m. sausio 10 d. teigė Erenburgas, tautų sąmonėje nuo dabar bus „ne tik geografinis ir politinis, bet ir moralinis darinys“, kitaip tariant, karinėmis pergalėmis ji visoms šalims tapo pavyzdžiu, kuriuo pati suteikė sau teisę kištis į kitų šalių gyvenimą. Stalinas neketinąs „pulti kitų šalių“, jis norįs „sukurti naują pasaulį“, – rašė Erenburgas 1942 m. vasario 8 dieną.
Dabar, kai pergalė buvo pasiekta, Stalinas galėjo pradėti įgyvendinti savo svajonę apie „naują pasaulį“, apie „naująją Europą“ – apie tokią Europą, kaip nedelsdamas pareiškė Erenburgas, iš kurios bus pašalintos visos „fašizmo bakterijos“. O kas gi buvo tos „fašizmo bakterijos“?
„Fašistais“ nuo šiol buvo laikomi ne tik Hitlerio šalininkai vokiečiai, bet ir visi tie, kurie dėl kokių nors priežasčių nesutiko su sovietų valdymo bei bolševizmo skleidimo planais, visi tie, kurie „valdžios, reformų ir pažangos“ sąvokas suprato kitaip nei komunistai – pirmiausia visa nekenčiama įvairių pakraipų buržuazija, vakarietiškų tradicijų teisinės valstybės šalininkai, visas „dvasinių padugnių, apsimetančių tvarkingais žmonėmis, pasaulis“. Stalinas nurodė politinį tikslą, o Erenburgas ir panašūs į jį nedelsdami ėmėsi jį propaguoti.
Praėjus keletui dienų po Vokietijos vermachto besąlyginės kapituliacijos, 1945 m. gegužės 17 d. I. Jermaševas rašė: „Hitlerinio reicho žlugimas dar nereiškia žmonijos savaiminio išvadavimo iš visų pavojų, kuriais tamsiosios fašizmo bei reakcijos jėgos galėtų grasinti pasauliui“ – tai į ateitį orientuoti ir jokiu būdu ne beprasmiai žodžiai.
Mat juose slypi sovietinei valdžiai labai svarbus reikalas, t. y. troškimas kuo griežčiausiai nubausti „fašistinius nusikaltėlius“, „karo nusikaltėlius“. Buvo siekiama pagal patikimą modelį surengti tarptautinį parodomąjį procesą, kuriam vadovautų Sovietų Sąjunga, ir įbauginti visus „Hitlerio bei Musolinio pasekėjus“, visas „reakcines“ jėgas, t. y. potencialius stalininių valdžios pretenzijų priešininkus.
Minėtasis istorikas profesorius Tarlė Stalino pretenzijas į teisę kurti „taikių ir laisvę mylinčių tautų ateitį“ mėgino pateisinti tariama praeities patirtimi, 1945 m. vasario 8 d. jis įžūliai pareiškė: „Milžiniškas sovietų liaudies vaidmuo išvaduojant žmoniją iš mirtino vokiečių košmaro dar nebaigtas.
Laikinai į pogrindį nustumta penktoji kolona pasaulyje tebegyvuoja. Vis dar egzistuoja nacistai ir pusiau nacistai ir jie ketina vėl imtis darbo, kurį taip ilgai ir sėkmingai dirbo Europoje bei už jos ribų.
Artimiausiais metais europinei – ir ne tik europinei – demokratijai dar teks kovoti labai labai neįprastą kovą, nes fašizmas dar nė neketina trauktis...
Tačiau vis iš naujo susiduria su nenugalima kliūtimi: Sovietų Sąjunga, sovietine liaudimi. Sovietų Sąjungos pergalė Didžiajame Tėvynės kare padėjo tvirtą pagrindą pasaulio demokratijos triumfui. Stalino strategija bei Raudonosios armijos kariai išgelbėjo pasaulio civilizaciją – tai jų nemirtingas nuopelnas.
Tie, kurie suvokia, jog, net ir nugalėjus Hitlerio karo mašiną, kova už laisvę bei demokratiją turi būti tęsiama iki fašizmo visiško moralinio bei politinio žlugimo, tie nuoširdžiai tiki SSRS“.
Vargu ar aiškiau buvo galima pasakyti, kad Stalinas turėjo ekspansinių ketinimų. Čia galvoje turimas tęsinys agresijų, kurios prasidėjo 1939 m. rugpjūčio 23 d., pasirašius paktą su Hitleriu, ir dabar, įgijusios naują formą, buvo vykdomos jau trečiąjį kartą. Taip „socializmo“ aktyvistams ir dvasiniams pagalbininkams buvo pakištas iki šių dienų gyvuojantis šūkis: kova prieš „fašizmą“, tokia kova, kaip ją suprato sovietai.
Tie, kurie priešinasi agresyviems sovietinio socializmo planams, šiuo požiūriu yra tik „fašistai“ arba „nacistai“, kuriems naikinti pateisinamos bet kokios priemonės. „Užėmusieji svetimą teritoriją visuomet primeta jai savą visuomenės sistemą, – 1945 metais Milovanui Džilasui, Josifo Broz Tito patikėtiniui ir partizanų vadui, atskleidė Stalinas, – kiekvienas įveda savo sistemą ten, iki kur nužygiavo jo kariuomenė. Kitaip ir būti negali“.
Tačiau iš tiesų jau 1945 metų pavasarį sovietinė propaganda nusitaikė toliau, nei buvo nužygiavusi Raudonoji armija. Sovietų propagandos pavojų labai gerai suprato Vinstonas Čerčilis, kuris, 1946 m. kovą sakydamas kalbą Fultone, pareiškė, kad „toli už Rusijos ribų veikia komunizmo penktoji kolona“, kuri esanti „auganti grėsmė“ taikai ir visai „krikščioniškajai civilizacijai“.
Joachimas Hoffmannas. Naikinamasis Stalino karas 1941–1945. Iš vokiečių kalbos vertė Alma Imbrasienė. „Briedis“, Vilnius, 2013. 416 psl.
