Kita totalitarinė sistema į bejausmį skaičių irgi sutrynė milijonus gyvybių. Komunistai kelis dešimtmečius žudė ir minkė žmonių smegenis, kurdami naujos kartos padarą homo sovieticus. Tačiau Lietuvos verslininkai drąsiai prekiauja produktais, kurie pažymėti tos mėsmalės simboliais. Visuomenė to nesmerkia. Teisėsauga tuo nesidomi.
Kodėl verslininkai taip elgiasi? Jų teigimu, produktų žymėjimas sovietine simbolika – tik rinkodaros dalis. Esą jie tiesiog parduoda produktus, kurie visiškai nėra susiję su politika. O visi, teigiantys kitaip - yra paranoikai.
Tačiau viešąją erdvę stebintys Lietuvos kariuomenės atstovai ir mokslininkai pabrėžė: sovietine simbolika pažymėti produktai yra tik didesnės informacinės kampanijos dalis. Jos tikslas – kišti į lietuvių galvas sovietinius ženklus tol, kol susidarys kritinė masė ir tie simboliai taps visuotinai priimtinu dalyku.
Sovietmetis – seksualumo simbolis?
2005 metais buvo paviešintos nuotraukos, kuriose užfiksuotas Didžiosios Britanijos princas Harry vakarėlyje vilkintis nacių kareivio uniformą. Šalyje kilo skandalas. Karališkoji šeima buvo priversta atsiprašyti visuomenės.
Visiškai kitokia situacija klostosi Lietuvoje. Rengiami vakarėliai, kurių pagrindinis akcentas – sovietinė simbolika. Pavyzdžiui, per Heloviną Vilniuje buvo surengtas vakarėlis „Back to USSR“.
„Ar daug žmonių ateitų į Osvencimo vakarėlį? Vieni dalyviai būtų kaliniais, o kiti vaidintų prižiūrėtojus. Matyt, tai sulauktų labai priešiškos visuomenės reakcijos. Tačiau dalyvauti sovietų vakarėlyje yra šaunu“, - paradoksą pabrėžė Vilniaus universiteto docentas daktaras Mantas Martišius. Jis tyrinėja informacinius karus.
Viešąją erdvę stebintys analitikai pastebėjo naują procesą, šiuo metu vykstantį Lietuvoje. Jaunų žmonių galvose sovietinius laikus bandoma susieti su seksualumu, patrauklumu, pramogomis, laisve, stilingumu. Ir nesvarbu, kad sovietmečiu saviraiška buvo taip suvaržyta, jog net plaukų ilgis buvo reglamentuojamas teisės aktais.
Ar šis sovietinių simbolių atgaivinimas yra stichiškas procesas? Specialistai mano, kad atviras Lietuvos visuomenės nervas krapštomas suplanuotai.
Kursto nostalgiją
Lietuvos kariuomenės atstovai sako, kad prieš dešimtmetį Kremliuje buvo pradėta informacinė kampanija, kurios esmė – išaukštinti sovietinius pasiekimus ir sumenkinti tos sistemos nusikaltimus. Tai nereiškia, kad tie Lietuvos verslininkai tiesiogiai tarnauja priešiškos valstybės atstovams. Tiesiog Kremlius tokią produkciją siūlo itin palankiomis kainomis ir sąlygomis.
Tai viena iš priežasčių, kodėl mūsų šalyje pigiai dainuoja Rusijos estrados žvaigždės, televizijos transliuoja pigius sovietinius filmus, o parduotuvių lentynose tarpsta produktai, pažymėti sovietine simbolika.
Tokiais dirgikliais kurstoma vyresnio amžiaus lietuvių nostalgija sovietmečiui. Taip galima paveikti ir sovietmečio nemačiusią jaunąją kartą - sukurti vaizdą, kad viskas toje sistemoje buvo labai gerai, visi turėjo darbą, socialines garantijas.
„Lietuvoje per milijoną žmonių yra pensinio amžiaus. Jie užaugo sovietmečiu. Gudrūs verslininkai tuo naudojasi parduodami atitikmenis tų produktų, kurie primena jaunystę. Pavyzdžiui, tarpukario jau niekas nebeprisimena, todėl Antano Smetonos vardu pažymėta produkcija nesulaukė tokio populiarumo“, - kalbėjo daktaras M. Martišius.
Dėl tos pačios priežasties Lietuvos televizijos vis dar rodo sovietiniu laikotarpiu sukurtus filmus, Rusijoje sukurtus serialus apie tą laikotarpį.
„Juose gali net nebūti jokių ideologinių dalykų. Pavyzdžiui, siužetas gali būti apie tai, kaip Vania myli Mašą. Tačiau ta realybė, kuri rodoma sovietiniuose filmuose, smarkiai skiriasi nuo tos, kuri buvo iš tikrųjų. Vokietijos televizijos nerodo ne tik propagandinių nacių filmų, bet ir išvis kino juostų, susuktų tuo laikotarpiu. Juk tie filmai yra nacistinio laikotarpio atspindžiai“, - apie skirtingus požiūrius pasakojo Vilniaus universiteto docentas.
Svarbu ir tai, kad dar yra daug gyvų žmonių, kurie priklausė komunistų partijai. Jie nuoširdžiai buvo įsitikinę, kad tai darė ne tik dėl savęs, bet ir dėl Lietuvos. Ir dabar labai sunku susitaikyti su tuo, kad viskas, ką tu sukūrei, ką tu darei, tarnavo ne Lietuvai. „Juk negali nurašyti savo gyvenimo“, - paaiškino daktaras M. Martišius.
Verslininkai naudojasi atviru nervu
Vilniaus universiteto istorikas, daktaras Aurimas Švedas sako, kad Lietuvių visuomenės santykis su sovietine epocha nėra vienareikšmis. Tuo naudojasi verslininkai. Ir Kremlius.
A. Švedas mano, kad lietuvių santykį su tuo laikotarpiu galima skirstyti į kelias kategorijas: kategorišką neigimą („Viskas sovietmečiu buvo blogai“), santykinai optimistinę laikyseną („Gerų dalykų pasitaikė ir anuomet“), pasyvią laikyseną („Buvo ir gerų, ir blogų dalykų, bet kas buvo – pražuvo“), valingą amneziją („Nenoriu sovietmečio prisiminti ir apie jį galvoti!“), idealizavimo bandymų („Gira tuo metu buvo skanesnė, žmonių santykiai – nuoširdesni“).
Galiausiai, savotišką bandymą paversti sovietmetį retro mada (teminiame vakarėlyje užsivilkus mamos suknią, siūtą kokiais 1974 metais ir šokti pagal dainą „Elektrėnų žiburiai“).
„Akivaizdu, kad lietuviškojo verslo atstovai, bandydami rasti savo produkcijai tikslinę auditoriją, išskyrė tą visuomenės dalį, kuri idealizuoja sovietmetį. Taip pat yra nusiteikusi praėjusios epochos atžvilgiu santykinai geranoriškai, neįžvelgia nieko blogo tokiuose retro žaidimuose.
Aš nemanau, kad kokia nors maisto gamybos įmonė, pardavinėdama produkciją, kurios pavadinime figūruoja žodis „tarybinis“, bando daryti politiką. Greičiau tai racionali rinkodara“, - sako istorikas.
Tačiau mokslininkas svarstė, kad Rusijos kultūra į Lietuvą plūsta ne be politinių motyvų. „Be abejo, gilinantis į šią sferą reikėtų kalbėti ir apie tai, kad Lietuvos informacinėje erdvėje bei viešajame gyvenime kai kurie dalykai nutinka ne be mūsų didžiosios kaimynės veiksmo“, - sako Vilniaus universiteto istorikas.
Sovietinė simbolika – tik pirmas žingsnis
Analitikų duomenimis, siekis populiarinti sovietinė simbolika yra tik pirmas Kremliaus vykdomos informacinės kampanijos žingsnis. Kitas etapas – daryti politinę įtaką mūsų valstybei.
„Yra tam tikros ryšių su visuomene agentūros, specialiosios tarnybos, kurios suinteresuotos įvesti tuos simbolius į informacinę erdvę. Pirma kūjai ir pjautuvai pasirodo tik kai kur. Palaipsniui tų simbolių viešojoje erdvėje vis daugėja. Po truputi susidaro kritinė masė ir tie visi simboliai tampa visuotinai priimtini. Tada jau galima bandyti pateisinti sovietinius teismus, NKVD, Lavrentijų Beriją ir kitus nusikaltimus“, - kalbėjo mokslininkas M. Martišius.
Mokslininkas pabandė nupasakoti hipotetinį ateities paveikslą, jeigu priešiškų valstybių planas pavyktų.
„Kai sovietinė simbolika taps visuotinai priimtina, būtų galima iškelti klausimą, kodėl mes nugriovėme sovietinius paminklus. Tuomet galima pareikšti, kad tai savotiškas menas! Mūsų istorijos dalis. Galbūt, grąžinkime Lenino paminklą į Lukiškių aikštę ir pritraukime daugiau turistų.
Arba, gal vertėtų prisiminti senuosius miestų pavadinimus. Pavyzdžiui, prie Marijampolės pavadinimo prirašyti Kapsukas. Juk tai irgi mūsų istorijos dalis.
Galiausiai, nepastebimai ateis tokia diena, kai kažkas garsiai pareikš, kad mes 1988 - 1990 metais padarėme klaidą. Tai gal dabar vertėtų tą klaidą ištaisyti?“ - svarstė viešąją erdvę stebintis analitikas M. Martišius.
Jis pabrėžė, kad tokį efektą pasiekti bus sudėtinga. Tačiau įmanoma. Tam skiriamos didelės lėšos.
„Rusijos valdantysis sluoksnis yra suinteresuotas tuo, kad posovietinės erdvės visuomenės liktų tarpusavyje susaistytos tam tikrų simpatijų tai praeičiai. Kita vertus, ar tokie bandymai bus sėkmingi – labai priklauso ir nuo mūsų pačių“, - pabrėžė istorikas A. Švedas.
Problema – tamsi visuomenė
Mokslininkai mano, kad pagrindinis būdas atsispirti priešiškos šalies įtakai – visuomenės švietimas. Jau mokyklos suole turi būti aiškinama, kad sovietiniai nusikaltimai yra tokie pat žiaurūs kaip ir nacių. Visuomenė turi būti nepakanti Lietuvą prievartavusios sistemos simboliams. „Turime suvokti, kad sovietinis laikotarpis mums atnešė labai daug žalos ir tos epochos garbinimas yra niekingas“, - sako mokslininkas M. Martišius.
Istorikas A. Švedas pabrėžė, kad Vokietijoje buvo įvykdyta visuomenės denacifikacijos programa. Lietuvoje valingas desovietizacijos procesas neįvyko.
Jis mano, kad 2008 metais Seimo priimtas įstatymas Lietuvos visuomenę patikimai saugo nuo sąmoningų ir destruktyvių viešosios erdvės teršimo akcijų. Tačiau egzistuoja problema, kurios draudimais išspręsti nepavyks.
„Mūsų visuomenės išprusimo lygis nėra pakankamas. Kuomet kas trečias mūsų visuomenės narys per metus sugeba paskaityti viso labo vieną knygą, tai apie kokį visuomenės sąmoningumą, vertinant savo praeitį, dabartį ir ateitį, galime kalbėti?“ - apgailestavo Vilniaus universiteto istorikas.
A. Švedas pabrėžė, kad ir Lietuvos žiniasklaidos priemonės, siekdamos greito pelno, neinvestuoja į visuomenės ugdymą. Jos pasitenkina principu „pigiau ir daugiau mielai žiūrimo šlamšto už tą pačią kainą“.
„Viešojoje erdvėje apstu dėmesio kvailystėms ir negatyvui. Vertingos idėjos, galinčios pagelbėti mūsų visuomenei kuriant savo dabartį, uždarytos savotiškais getais virtusiuose kultūriniuose savaitraščiuose arba mėnraščiuose. Taip pat keleto analitinės žiniasklaidos principams ištikimų žurnalų puslapiuose“, - kitą problemą įvardijo mokslininkas.
Todėl svarbiausias - darbas, kurį turime daryti kiekvieną dieną, yra nuoseklus visuomenės švietimas. Taip pat - viešosios erdvės valymas nuo kvailysčių ir negatyvių emocijų. Pilietinio patriotizmo puoselėjimas.
„Aš šiuo atveju nekalbu apie didžiulių finansinių resursų ir aukščiausio lygmens valstybės institucijų koordinacijos reikalaujančių projektų kūrimą. Prisiminkime aktyvią dalies visuomenės (visų pirma jaunimo) reakciją į vieno iš prekybos tinklų akciją Sausio 13-ą dieną pardavinėti dvi tarybines „Tarybines“ dešras už vienos kainą.
Tai parodo, kad kartais užtenka, jog išsilavinę ir motyvuoti žmonės, pasinaudodami socialinių tinklų teikiamomis informacijos sklaidos galimybėmis ir kai kurių žiniasklaidos priemonių pagalba, per ganėtinai trumpą laiką, gali pasiekti puikių rezultatų“, - apie pozityvų pavyzdį kalbėjo Vilniaus universiteto istorikas A. Švedas.
