Po karo tik keturi A. Hitlerio garbintojai buvo išprašyti iš orkestro, šeši išėjo į pensiją. Buvęs esesininkas Helmutas Wobischas ne tik atgavo trimitininko solisto vietą, bet 1953-aisiais dargi tapo orkestro direktoriumi.
Šie faktai paaiškėjo trims nepriklausomiems istorikams ištyrus Vienos filharmonijos orkestro tamsųjį veiklos periodą nuo 1938-ųjų kovo, kai A. Hitlerio daliniai įžengė į Vieną, iki karo pabaigos.
Nuo šios savaitės Vienos filharmonijos orkestro tinklapyje galima susipažinti su tikrąja šio laikotarpio jo biografija, minėtų trijų istorikų išvadomis, buvusių muzikantų memuarais ir daugybe dokumentų vokiečių kalba. Jų vertimas į anglų kalbą rengiamas.
Vienos filharmonijos orkestras nuo seno kaltinamas, kaip ir Austrijos visuomenė, nacistinių nuodėmių dangstymu, įtarinėjamas turintis ką slėpti. Tačiau paviešinti istorikų atradimai - dar nemalonesni, negu tikėtasi. Vienas mokslininkų Oliveris Rathkolbas „The Guardian“ prisipažino nustebintas „tokio aukšto nacifikacijos lygio“ orkestre.
Niekam ne paslaptis, kad muzika naciams buvo svarbus propagandos įrankis. Jiems kurta daug muzikos. Narystė partijoje žadėjo kūrėjams puikias karjeros galimybes, dėl jos vyko konkurencija.
Šiandien netgi garsieji naujamečiai Vienos filharmonijos orkestro koncertai, transliuojami 80 pasaulio šalių, siejami su Hitlerio režimu. Mat iki 1939-ųjų šis orkestras retai grodavo nuotaikingus Straussų šeimos kūrinius.
Rasti dokumentai parodė, jog daugelis kolektyvo artistų į nacių partiją įstojo dar iki 1938-ųjų, kai narystė Austrijoje buvo nelegali.
Stebina ir kitkas. Paaiškėjo, kad 1942-aisiais, minėdamas savo 100-metį orkestras suteikė savo garbingiausią apdovanojimą dviem žudikams – Vienos gauleiteriui Baldurui von Schirachui, atsakingam už 65 tūkst. Vienos žydų deportaciją, ir Arthurui Seyss-Inquartui, vykdžiusiam etninį valymą Nyderlanduose.
Negana to, B. von Schirachui atkalėjus už nusikaltimus žmonijai, 1966 metais, orkestro direktorius ir buvęs esesininkas H. Wobischas grąžino jam po karo atimtą apdovanojimą. Jei H. Wobischas tai darė vien savo iniciatyva, kaip teigia orkestro prezidentas ir istorikas Clemensas Hellsbergas, jis orkestre turėjo tikrai didelę veiksmų laisvę. Formaliai B. von Schirachas iki šiol turi Vienos filharmonijos orkestro „Garbės žiedą“.
Kodėl vienam geriausių pasaulio simfoninių orkestrų pavyko taip ilgai slėpti demaskuojančius faktus? O. Rathkolbo nuomone, tai susiję su visos Austrijos tylėjimo politika. Iki pat 1991-ųjų Austrija oficialiai nepripažino savo „nuopelnų“ Trečiajam Reichui ir Holokaustui.
Vienos filharmonijos orkestre debatai dėl nacionalsocializmo baigėsi 1947-aisiais, kai orkestras išvyko į pirmąsias užsienio gastroles Edinburge. Nuo tada niekas atvirai nekalbėjo apie jo nacistinę praeitį. Vienos filharmonijos orkestro archyvai, pasak mokslininkų, buvo tik tariamai prieinami tyrėjams.
Užtat dabar į dienos šviesą traukiamos šmėklos daro orkestrui kur kas didesnę žalą, negu būtų padariusi laiku paviešinta tiesa.
