Šv. Onos, Bernardinų ir Šv. Mykolo bažnyčios – kaip ant delno žiūrint pro Šv. Mykolo gatvės 12-uoju numeriu pažymėto pastato langus. Dabar šiame name viešpatauja ramybė – jame įsikūręs Baltijos gintaro meno muziejus.
Bet restauratorius ir architektas Robertas Zilinskas neabejoja, kad šis pastatas išgyveno gerokai audringesnius laikus. Mat jį tyrinėdamas specialistas rūsyje aptiko daugybę butelių šukių.
Prieš porą šimtų metų vilniečiai nebuvo tokie dievobaimingi, kaip kartais mėginama vaizduoti. Gerti alkoholinių gėrimų prieš bažnyčias jie nebijojo.
Pirmas užuominas, kad Šv. Mykolo gatvės 12-ajame name veikė smuklė ir kavinė, R. Zilinskas aptiko 1797 metų mokesčių apraše. Tame kvartale pagal surinktų mokesčių sumą pastatas buvo vienas mažiausių.
1836 metais statybininkas Orzhechowskis, kuriam priklausė namas, skundėsi komisijai, kad mokesčiai nuo pajamų buvo neteisingai apskaičiuoti.
Pastato rūsys, kuriame buvo laikomas vynas, – vienas įspūdingiausių senamiestyje, siekia XVII a. pradžią. Jame rasta ne tik butelių, bet ir keramikos šukių.
„Skliautas rūsyje – pusės apskritimo. Jame nerasime įtrūkių, požymių, kad visas rūsys smenga. Taip yra dėl to, kad pirmojo aukšto grindys remiasi tiesiai į rūsio skliauto mūrą. Kol bus ši apkrova, tol rūsys nesugrius. Be to, ir skiedinys plastiškas, išlaiko vibraciją”, – aiškino R. Zilinskas.
Kaip blogą pavyzdį jis minėjo vieną Didžiosios gatvės namą, kuriame rastas XIV amžiaus rūsys netrukus buvo sunaikintas.
Rūsys sugriuvo tada, kai darbininkai ėmė atkasinėti žemę ir nebeliko apkrovos.
Trenksmas buvo toks, lyg sprogo sprogmuo, o vienas darbams vadovavusių inžinierių iki šiol tebemikčioja.
