Įtakingo Rusijos laikraščio „Izvestija“ prezidentas V. Mamontovas apie informacinius karus pasakojo kelioms dešimtims diskusijos dalyvių. Daugiausiai – rusakalbių. Matyt, todėl renginys vyko tik rusų kalba, vertimo į lietuvių nebuvo.
Svečias iš Maskvos tikino, kad yra pasirengęs į visus klausimus apie informacinį karą atsakyti aiškiai ir išsamiai. Bet neatsakė nė į vieną.
V. Mamontovo kalba buvo tarsi laisva džiazo variacija - norint pagauti pagrindinę melodiją, reikėjo smarkiai įtempti ausis. Tačiau geriau įsiklausius buvo galima pajausti, kad „Izvestija“ prezidentas groja tą pačią melodiją, kaip ir Kremliaus propagandininkai.
Vakarų ekspertai taip apibūdina „vėlyvojo Vladimiro Putino“ ideologijos esmę, kuri tapo informacinio karo ginklu: nuosaikus imperializmas, vaizdavimas rusus kaip nuskriaustą tautą, nepripažinimas istorinės skriaudos kitoms tautoms. O viską, kas kalbama arba daroma Rusijos nenaudai, užsako JAV.
Būtent taip Vilniuje kalbėjo „Izvestija“ vadovas.
Apie bendrus verslus ir vaikus
„Informacinis karas yra didžiulis blogis. Jo aukomis tampa objektyvumas ir tiesa. Tačiau posovietinės erdvės tautos nuolat įtraukiamos į informacinius karus. Kodėl taip vyksta? Juk mes kartu galėtume kurti bendrus verslus! Galiausiai, galėtume daryti bendrus vaikus. Bet ne, reikia kariauti! O ką veikti nugalėjus, kas iš to?“ - emocingai kalbėjo svečias iš Maskvos.
V. Mamontovui atrodo, kad informacinius karus posovietinėje erdvėje sukelia ne Rusija. Tai kas kursto kovą dėl žmonių protų? Tiesiai į šitą klausimą jis neatsakė. Tačiau atsakymą buvo galima numanyti.
„Fizinį karą lydi informacinis. Prieš užpuldama Iraką JAV valdžia gąsdino, kad Bagdadas turi sukaupęs branduolinio ir cheminio ginklo arsenalą. Nieko panašaus amerikiečiai nerado. Bet savo strateginius, ekonominius planus įgyvendino“, - iš tų žodžių buvo galima suprasti, kad Lietuvoje informacinį karą vykdo JAV.
Svečias apgailestavo, kad laimėjusi „mažąjį Didįjį Tėvynės karą“ prieš Gruziją, Rusija smarkiai pralaimėjo informacinės kovos fronte. Iš V. Mamontovo užuominų buvo galima suprasti, kad dėl to irgi kaltos Vakarų valstybės.
Okupacija? Tai - juokinga
Rusijos žurnalistas tikino, kad baisiausia informacinio karo pasekmė - tarp posovietinės erdvės tautų pasėta neapykanta ir įsigalintys klaidingi stereotipai.
„Lietuviai įsikalė į galvą, kad rusai yra okupantai. Aš irgi okupantas? (Salėje nuskambėjo juokas. - Red.) O rusai niršta, kad Baltijos šalys siurbė kraują, gruzinai nuodijo prastu vynu. Rusų nacionalistai šaukė, kad atsikratysime kitataučių, bus lengviau. Bet lengviau netapo“, – savo požiūrį dėstė svečias.
Iš aptakių užuominų nelengva buvo suprasti, ką didžiausio Maskvos ideologinio įrankio vadovas mano apie sovietinę Lietuvos okupaciją, tremtį, nepriklausomybę. Aišku tik tiek, kad liberalu save vadinantis V. Mamontovas vis dar apgailestauja dėl Sovietų Sąjungos žlugimo. Kaip ir kiti rusų nacionalistai - nuo komunistų iki monarchistų.
„Jeigu neturėčiau penkerius metus galiojančios Šengeno vizos, nebūčiau pas jus taip paprastai atvažiavęs. O į Minską galiu nuvažiuoti tik su pasu. Mes tapome atskirti. Bet Lietuva buvo ir bus ir mano šalis. Visi mes, lietuviai ir rusai, gyvenome didžiulėje valstybėje, vienoje kultūrinėje erdvėje. Jaunoji rusų karta gal jau nebejaus turinti širdyje ir dalelę Lietuvos, bet aš stengsiuosi, kad taip neįvyktų“, – porino Rusijos oficiozo vadovas.
Skaičiai esą rodo, jog Sovietų Sąjungos žlugimas buvo nenaudingas nei Lietuvai, nei Rusijai: „Kai skaičiuojame, kiek uždaryta gamyklų po SSRS žlugimo, kiek žmonių nuskurdo, viskas liudija demokratijos nenaudai.“
Lektorius mikliai išsisuko ir nuo diskusijos apie sovietinę Lietuvos okupaciją. Vis žadėdamas apie tai pasakyti savo nuomonę, galiausiai jis dūrė į skaudžią mūsų šalies problemą - emigraciją.
„Na, nebėra rusų okupantų. Bet ar tapote laimingesni? Pagal duomenis, kuriuos aš turiu, per 20 nepriklausomybės metų iš Lietuvos išvyko apie 500 tūkstančių lietuvių. Į Vakarus laimės ieškoti. Išvažiavo ir tūkstančiai rusų“, - kalbėjo V. Mamontovas.
Savo teiginius jis net parėmė Jeilo universiteto profesoriaus, politologo ir publicisto Tomo Venclovos žodžiais. Tiesa, ištrauktais iš konteksto. Esą sovietmečiu Lietuvoje nebuvo prievartinės rusifikacijos, veikė lietuviškos mokyklos, lietuviškas universitetas, televizija ir radijas transliavo laidas lietuvių kalba.
Propagandos įrankis
Susitikimą su „Izvestija“ prezidentu organizavo žiniasklaidos klubas „Formatas – A3“. Šią organizaciją yra sukūrę rusų žurnalistai. Steigėjai - Rusijos valstybinė radijo ir televizijos bendrovė „Rossija“, taip pat laikraštis „Komsomolskaja pravda“.
Lietuvos viešąją erdvę stebintys analitikai sako, kad ta organizacija yra vienas iš Rusijos propagandos įrankių. Pagrindinė veiklos kryptis – Baltijos šalys. Į tas valstybes atvežami garsūs rusų menininkai, žurnalistai, politologai, sportininkai, kurie atstovauja tos valstybės pozicijai Baltijos šalių atžvilgiu.
Šita Kremliaus finansuojama organizacija bendradarbiauja su tokiais Rusijos veikėjais kaip V. Mamontovas, prezidento Vladimiro Putino administracijos atstovas Modestas Kolerovas, rašytojas ir istorikas Nikolajus Starikovas.
Pastarasis prieš metus išleido knygą „Stalinas: prisimename kartu“. Tame veikale jis tikina, kad Lietuvos okupacijos nebuvo. Net priešingai - Sovietų Sąjungos diktatorius Josifas Stalinas sugrąžino Lietuvą, Latviją ir Estiją į valstybės sudėtį.
„Kodėl galima sakyti sugrąžino? Todėl, kad tų Rusijos dalių pasitraukimas iš imperijos sudėties buvo visiškai neteisėtas. 1917 metais pasaulyje niekas neabejojo Rusijos teisėmis į Baltijos žemes. Be to, tokios valstybės kaip Latvija ir Estija išviso niekada žmonijos istorijoje neegzistavo.
Todėl kalbėti apie okupaciją yra keista – negalima okupuoti to, ko nėra. Tiesiog, neteisėtai atsiskyrusios Rusijos dalys sugrįžo į valstybės sudėtį“, - savo knygoje rašo rusų istorikas N. Starikovas.
Dar vienas „Formato – A3“ bendradarbis – Rusijos imperijos atgaivinimo propaguotojas ir ideologas, didelis komunizmo garbintojas Aleksandras Prochanovas. Tas rašytojas 2008 metais išleido prieštaringai vertinamą knygą „Hamas: šlovė didvyriams“.
Renginius veda A. Račas
Lietuvoje šiam klubui atstovauja du žurnalistai. Laikraštyje „Litovski kurjer“ dirbantis Algis Kalanta organizuoja susitikimus su svečiais iš Rusijos. O renginius veda buvęs naujienų agentūros BNS redaktorius Artūras Račas.
„Vėlyvą vasarą jie paskambino man ir pasiūlė susitikti. Paaiškino, kad atsiveža į Lietuvą menininkus, žurnalistus, politologus, sportininkus iš Rusijos ir rengia atviras diskusijas“, - pasakojo A. Račas.
Jis teigė, kad prieš sutikdamas tapti diskusijų vedėju iškėlė sąlygą – klausimus svečiams sugalvos pats.
„Tai yra dalis Rusijos kultūrinės politikos. Gal net finansuojama iš valstybės biudžeto. Ir mano supratimu, tame nėra nieko blogo. Tai daro ir Lietuva, ir visos valstybės“, - apie organizaciją kalbėjo žurnalistas.
Jis nedalyvavo ketvirtadienį įvykusioje diskusijoje su „Izvestija“ prezidentu V. Mamontovu. Tačiau jo nenustebino, kai sužinojo apie prieštaringus to svečio pasisakymus.
„Negalima žmogui uždrausti turėti nuomonę. Net jei tau ji ir nepatinka. Tačiau galima į tai sureaguoti. Pamenu, per susitikimą su Vladimiru Gomelskiu viena klubo atstovė iš Rygos nuolat kartojo žodį „Pribaltika“. Aš tada jai ir pasakiau, kad jau laikas įsisavinti, jog tokios „Pribaltikos“ nėra. Yra trys Baltijos valstybės, kurios nepriklauso Sovietų Sąjungai“, - pasakojo A. Račas.
Pašnekovas mano, kad kai kuriais visuomenei svarbiais klausimais būtina diskutuoti: „Ne paslaptis, kad rusų ir lietuvių požiūriai į kai kuriuos istorijos dalykus skiriasi. Todėl aš ir priėmiau jų pasiūlymą. Reikia tais klausimais atvirai diskutuoti, ginčytis, o ne sėdėti pasislėpus.“
Klubo atstovas Lietuvoje A. Kalanta sakė, kad sutinka ne su visais „Izvestija“ prezidento V. Mamontovo pasisakymais: „Kalbėdamas apie Rusijos intervenciją į Gruziją jis pats pasakė, kad ten vyko informacinis karas. Ir jis buvo pralaimėtas. Ar šiuo metu vykdomas informacinis karas? Nežinau. Tai yra interpretacijos.“
A. Kalanta teigė, kad jis neužima jokių pareigų toje organizacijoje. Viskas esą daroma visuomeniniais pagrindais.
