„Gyvųjų maršo“ žygyje antradienį dalyvavęs Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius pabrėžė, kad dabartinė lietuvių karta nekalta dėl nacių organizuotam holokaustui talkinusių žydšaudžių nusikaltimų, bet moralinės atgailos jausmo mūsų tauta neturėtų užmiršti.
Antisemitizmas – tautos gėda
„Nuo Antrojo pasaulinio karo praėjo daug metų, parašyta daug istorikų darbų, bet mes dar iki galo neįsisąmoninome, kas tuomet įvyko. Galima imti pavyzdį iš vokiečių, kurie nuolat primena naujoms kartoms apie holokausto tragediją ir istorinę vokiečių atsakomybę“, - portalui lrytas.lt sakė L. Linkevičius.
„Gyvųjų maršo“ eisena skirta paminėti Antrojo pasaulinio karo metais Paneriuose surengtoms žudynėms, kai naciai ir jų kolaborantai lietuviai Panerių miške iškastuose grioviuose nužudė daugiau nei 75 tūkstančius žmonių, daugiausia žydų.
„Gyvųjų maršas“ visam pasauliui primena didžiulę čia įvykusią tragediją ir sutampa su Izraelyje minima Holokausto diena.
Lietuvoje 1941–1944 m. buvo išžudyta 90 proc. iš 200 tūkst. šalies žydų. Daugelis jų, ypač mažų miestelių žydų, nužudyti lietuvių žydšaudžių rankomis.
L. Linkevičius sakė smerkiantis Lietuvos patriotinėse eitynėse skanduojamus antisemitinius šūkius, baltus raiščius ryšinčius jaunuolius.
Izraelyje priekaištų negirdėjo
„Nereikia stebėtis, kad žydų bendruomenė jautriai reaguoja į 1941-ųjų birželio sukilimą. Be kilnių siekių atkurti Lietuvos valstybę, to meto Laikinoji Vyriausybė išleido ir žydus diskriminuojančių potvarkių. Juk Lietuvoje – net 200 masinių žydų žudynių vietų“, – priminė užsienio reikalų ministras.
L. Linkevičius artimiausiu metu ketina vykti oficialaus vizito į Izraelį. Jis ten lankėsi būdamas krašto apsaugos ministru – tuomet jis iš Izraelio valdžios pareigūnų neišgirdo jokio priekaišto dėl holokausto ar antisemitizmo apraiškų šių laikų Lietuvoje.
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro vyriausiasis specialistas Vytautas Tininis teigė, kad Birželio sukilimą ir Laikinąją Vyriausybę istorikai vertina nevienareikšmiškai.
Kaltos ne žydų ir lietuvių tautos
Ar turi pagrindo kai kurių lietuvių bandymas kaltinimo žydų žudymu kamuolį permesti į kitą aikštelės pusę – esą, lietuviai keršijo žydams už talką sovietų okupantams 1940-aisiais ir pokariu?
„Speciali komisija jau seniai nustatė, kad nebuvo daug žydų, kurie talkintų sovietams tremiant Lietuvos gyventojus. Ne žydai organizavo lietuvių trėmimą ir jam vadovavo, kaip ir žydų genocidą planavo ir rengė ne lietuviai, o vokiečių naciai. Istorikams tai gerai žinoma, o visuomenės tų pačių įvykių skirtingų vertinimų buvo ir bus“, – sakė V. Tininis.
Kaip pavyzdį istorikas paminėjo praėjusiais metais Kaune vykusią Laikinosios Vyriausybės vadovo Juozo Brazaičio perlaidojimo ceremoniją.
Atvyko kadenciją baigęs prezidentas Valdas Adamkus, kurio tikrai negalima įtarti antisemitizmu ar simpatijomis nacizmui, europarlamentaras Vytautas Landsbergis, bet iš to meto aukštųjų valdžios asmenų nė vienas nepasirodė.
Viena knyga, skirtingi puslapiai
„Lietuvos gyventojų – ir lietuvių, ir žydų – istorija yra ta pati knyga, tik susidedanti iš skirtingų puslapių“, – prieštaringas tų pačių įvykių interpretacijas vaizdingai nušvietė Seimo narys, istorikas Arvydas Anušauskas.
Jis teigė, kad per pastaruosius 20 metų Lietuvoje parašyta daug sąžiningų, išsamių holokausto tyrimų, kuriuose su naciais kolaboravusių lietuvių kaltė neslepiama, nenutylima.
A. Anušauskas atkreipė dėmesį, kad pastaruoju metu sieti 1941-ųjų birželio sukilimą su holokaustu, kiek įmanoma pabrėžti lietuvių savanorišką dalyvavimą žydų genocido akcijose ėmėsi rusų žiniasklaida ir Rusijos istorikai.
Informacinio karo ginklai
Praėjusiais metais Maskvoje išleistame dokumentų rinkinyje siekiama įrodyti, kad sovietų saugumo represijos, žvėriškumai 1940-aisiais buvo kilnus siekis apsaugoti žydus nuo lietuvių genocido, esą stalininė SSRS išgelbėjo Lietuvą nuo gėdos atsidurti tarp Adolfo Hitlerio šalininkų.
„Skelbiama, kad dokumentai paimti iš Rusijos saugumo tarnybos, FSB archyvų. Kažkodėl iki šiol tie archyvai įslaptinti, neprieinami visiems istorikams. Tai verčia manyti, kad istorija naudojama kaip informacinio karo ginklas, siekiant pasėti nepasitikėjimą, nusivylimą savo valstybe tarp Lietuvos ir kitų SSRS okupuotų šalių gyventojų“, - teigė A. Anušauskas.
Paklaustas, ar, jo nuomone, lietuviai jau grąžino moralinę skolą žydams, A. Anušauskas atsakė: „Neįmanoma grąžinti į gyvenimą nužudyto žmogaus. Šia prasme skola amžinai lieka. Bet pripažinti kaltę jau yra tarsi atlyginimas. Kai mes reikalaujame iš Maskvos pripažinti okupacijos žalą, galvoje turime ne konkrečius skaičius, o patį okupacijos faktą, atsakomybę už ją.“
