Kada Lietuva buvo ištikta mirtino pavojaus

„Kas kontroliuoja istoriją – kontroliuoja ir dabartį. Sena išmintis. Ideologai tai žino. Bet ne visi istorikai supranta“, – knygoje „Kalbėkime patys, girdėkime kitus. Tragiškieji istorijos 1940 – 1941 metai“ rašo publicistas ir žurnalistas Vidmantas Valiušaitis.

Daugiau nuotraukų (1)

Audronė Vaitkutė

Apr 10, 2013, 4:09 PM, atnaujinta Mar 8, 2018, 12:49 PM

Ši knyga buvo pristatyta Vilniaus knygų mugėje, susilaukė didelio susirinkusiųjų dėmesio. Erdvioje Forumo salėje neužteko sėdimų vietų, daug kam teko stovėti. Susirinkusiesiems imponavo, be abejo, ir prelegentai: politikas Vytautas Landsbergis, istorikas Arūnas Gumuliauskas, filmų Lietuvos istorijos tema kūrėjas ir žurnalistas Jonas Ohmanas, politologas Algimantas Jankauskas ir pats knygos autorius Vidmantas Valiušaitis.

Diskutuota sudėtinga ir prieštaringa istorijos tema. Ne paviršutiniškai. Ne aklai. Ne įsitikinus savo neginčijama tiesa. Bet kviečiant mąstyti ir istorines išvadas grįsti ne interpretacijomis, bet faktais. „Pristatomos knygos pavadinimas tarsi kviečia skaitytoją diskutuoti tragiško mūsų tautai istorinio laikotarpio tematika“, – sakė renginį vedęs profesorius Arūnas Gumuliauskas.

Man, gimusiai jau po Antrojo pasaulinio karo Kaune, ši tema ypač įdomi. Apie gimtajame mieste vykusį sukilimą nemaža girdėjau iš tėvų – prieškario nepriklausomos Lietuvos išugdytų inteligentų. Gerai prisimenu, kas man, dar vaikui, kalbėta namuose apie nepriklausomą Lietuvą, apie sovietų ir nacių okupacijas, apie tai, kas dėjosi Kaune karui pasibaigus. Skaitant knygą, tarsi išmaniai susuktoje kino juostoje, prieš mano akis bėgo dar vaikystėje per tėvų pasakojimus regėti vaizdai ir patirti išgyvenimai. Bet taip pat sužinojau ir daug iki šiol nežinotų faktų.

Knyga pagauna nuo pirmųjų puslapių. „Kritusieji, pirmyn!“ – pasakojimas apie tyros, jautrios sąžinės žmogų, pirmąjį diplomuotą Lietuvos sociologą Praną Dielininkaitį. Pribloškianti pažintis su neeilinio ryškumo asmenybe. Jis mėgdavęs savo prakalbose priminti pavyzdį iš Pirmojo pasaulinio karo Belgijoje, kai pašautas vėliavnešys dar spėjo sušukti: „Kritusieji, pirmyn!“ P. Dielininkaičio „gebėjimas pasitikti gyvenimo išbandymus ir veikti ne vien sėkmės momentais, bet ir tragiškomis valandomis“ įkvepia gyventi ir šiandien.

Tragiškieji istorijos metai atgaivino ir mano pačios prisiminimus, šeimos dramas. Vienas senelis, Lietuvos kariuomenės majoras, sovietų suimtas okupacijos pradžioje, dingo be pėdsakų. Kitas, ūkininkas, išgabentas į Sibirą. Močiutė (tėvelio mama) namo rūsyje kelis metus slapstė kaimyną nuo tremties į Sibirą. Į svečius nuolat ateidavusi jos bičiulė su nuo žūties išgelbėta žydaite. Tėtis, okupantų pakalikų suspardytas, visam gyvenimui liko invalidas.

Mamą palaužė dvasiškai. Bet tėtis, Kauno politechnikos instituto dėstytojas, iki paskutinės gyvenimo dienos, net ir suluošintas, tvirtino: sovietų okupacijai anksčiau ar vėliau ateis galas; nežmoniškas okupantų elgesys su nekaltais žmonėmis, jokiais atžvilgiais nepateisinama prievarta, begalinė klasta ir apgavystės negali tęstis amžinybę. Jis buvo idealistas.

Juozas Ambrazevičius-Brazaitis taip pat buvo idealistas. Jo vadovautos Laikinosios Vyriausybės pastangos buvo sutelktos vienam tikslui – gelbėti tautą ir valstybę okupacijų nelemtyje. „Mes per maža esame tauta, kad galėtume vieni kitus tarpusavio kovoj naikinti. Tegul tokią prabangą leidžia sau šimtamilijoninės valstybės, o mums brangus kiekvienas lietuvis, be luomo ir pažiūrų skirtumo“, – rašoma 1941 m. birželio 25 d. Laikinosios Vyriausybės atsišaukime į tautą. Tokio masto idealistų šiandien labai trūksta.

Antroji knygos dalis skirta prisiminimams ir svarstymams apie 1941-ųjų metų birželio sukilimą. Mintimis dalijasi tų įvykių dalyviai: Grardas Binkis, poeto Kazio Binkio sūnus, Mindaugas Bloznelis, technologijos mokslų daktaras, Kazys Bobelis, buvęs Seimo narys ir Kauno komendanto pulk. Jurgio Bobelio sūnus, verslininkas ir filantropas Juozas Kazickas, diplomatas Vytautas Antanas Dambrava, Laikinosios Vyriausybės pramonės ministras, inžinierius daktaras Adolfas Damušis.

Savo tyrinėjimų įžvalgomis dalijasi mokslininkai – filosofijos profesorius ir istorikas iš JAV Kęstutis Skrupskelis, žurnalisto daktaro Igno Skrupskelio, bolševikinio teroro nekaltos aukos, sūnus, istorijos, geografijos ir teisės mokslų daktaras Augustinas Idzelis.

Būdingi poeto Kazio Binkio sūnui Gerardui pasakyti žodžiai, pastarajam panorus prisijungti prie organizuojamų savisaugos dalinių, vokiečiams jau užėmus Lietuvą. „Gal reikia eiti, svarstau? Lietuviška uniforma, trispalvė vėliavėlė ant rankovės. Tėvai buvo savanoriai, dabar mes savanoriai... – prisimena G. Binkis– Nueinu pas tėvelį pasitarti.

Sakau tėveli, gal reikia pratęsti šitą kovą? Jis pasižiūrėjo į mane, patylėjo. Sako: „Tu jau suaugęs, gali spręsti pats. Bet atmink: ką jūs bedarytumėt – viskas bus Lietuvos priešų naudai. Svarbiausia šiandien – išlikti. Laimės tie, kurie išliks.“ Ir patylėjęs pridūrė: „Išliks žmonėmis“... Profesorius Vytautas Landsbergis pabrėžė „faktų istorijos“ svarbą ir reikšmę: „Visada bandau pabrėžti faktų istoriją. Nors mums brukamos interpretacijos. Kaip, sakysime, tas visur cituojamas baisokas pasakymas: „vengti viešų egzekucijų“. Kas nori – interpretuoja, kad slaptos, neviešos egzekucijos tarsi leidžiamos... šaudyk kiek nori! Be abejo, Ambrazevičius tokių minčių neturėjo, to įsivaizduoti negalima. Čia dabartinės interpretacijos: kaip ponui reikia, taip ponas ir skaitai.“

Tokios egzekucijos, pasak V. Landsbergio, buvo naudingos „visiems, išskyrus Lietuvą. Sykiu Lietuvą ir jos Laikinąją Vyriausybę.“ O susidorojimams, linčo teismams Laikinoji Vyriausybė kaip tik stengėsi užkirti kelią. Štai 1941 m. birželio 24-osios jos pareiškimas: „Taip pat pastebėta, kad norima suvedinėti sąskaitas su nepatinkamais asmenimis. Griežtai draudžiama patiems vykdyti teismą. Visi... kurie yra nusikaltę lietuvių tautai, susilauks savo atpildo teismo sprendimu“.

Čia, pasak V. Landsbergio, teisinės valstybės pozicija. Laikinoji Vyriausybė mato, kad „kai kurie nori keršyti. Perspėja to nedaryti, negalima. O dabar juos kaltina, kad jie leido keršyti paslapčiomis!“

Knygos pristatymo metu vienas kalbėjusiųjų sakė: „Lietuvos valstybės atkūrimas nacių sąlygomis buvo neįmanomas“. Tai dabar žinome. Bet ar žmonės šitai žinojo tada?

„Skirtingai nuo Justo Paleckio, kuris perėmė vyriausybės vairą ir nepraskolintą nepriklausomos Lietuvos iždą, – rašo Vidmantas Valiušaitis, – turėdamas savo užnugaryje Stalino „nepobedimaja“ armiją, su visu totalitarinės valstybės represiniu aparatu, Juozo Ambrazevičiaus vyriausybė savo žinioje neturėjo nieko. Visiškai nieko. Visas krašto atstatymas buvo paremtas prielaidomis ir viltimis. O susišaudymų, žudynių ir pasimetimo dienomis jai teko išbandymas veikti dar ir pratrūkusio sąskaitų suvedinėjimo atmosferoje.“

Vienas iš anuometinės Lietuvos valstybininkų prelatas Mykolas Krupavičius, išdrįsęs prieš nacius protestuoti dėl žydų padėties Lietuvoje, buvo areštuotas ir uždarytas vienuolyne Vokietijoje. Jis pripažįsta buvus sąskaitų suvedinėjimo. Dalyvavai tremiant iš Lietuvos žmones? Tardei, kankinai? Buvai komunistas ar sovietinis aktyvistas, terorizavai žmones? Nesvarbu kas esi – rusas, lenkas, lietuvis ar žydas – gero nelauk. Kadangi padarytų nusikaltimų žaizdos dar kraujavo.

„Kai tavo akyse dingsta be žinios žmonės – tavo vakarykščiai bendradarbiai ir kaimynai, – kai matai trėmimus, kai tavo paties šeimą kišą į vagonus, kai sužinai apie įvykdytus sadistinius kankinimus ir žudymus, tau nereikia propagandos, kad paimtum į rankas ginklą ir dalyvautum sukilime“ – teigia A. Idzelis. Pasak jo, tai daro tiktai tas, kuris nebeturi ko prarasti. Paprašytas paryškinti dviejų to meto vyriausybių – Justo Paleckio ir Juozo Ambrazevičiaus – skirtumus, istorikas pažymi: „Justo Paleckio vyriausybės tikslas buvo sunaikinti nepriklausomą valstybę. Ir jiems tai pavyko. Laikinosios Vyriausybės tikslas buvo atstatyti Lietuvos suverenitetą. To padaryti nepavyko. Čia yra skirtumas.“

„Pirmosiomis karo dienomis Lietuvoje buvo chaosas, – sako prof. Kęstutis Skrupskelis. – Žmonės sutrikę, bando išsiaiškinti kas atsitiko su jų artimaisiais: tikrina tremiamųjų sąrašus, ieško giminių. Būdingi epizodai: sovietai pabėga, žmonės iškelia lietuvišką vėliavą. Po kelių valandų grįžta sovietų komjaunuoliai, atsiveda būrį raudonarmiečių ir pradeda šaudyti. Pagrindinis paskutinės 1941 metų birželio savaitės uždavinys buvo atkurti kokią nors tvarką.

Laikinoji Vyriausybė siekė atkurti administracinę struktūrą, įvesti teismus, užtikrinti žmonėms, kad bus teismai, kad nevalia griebtis sąskaitų suvedinėjimo, kad kolaborantai bus teisiami, traukiami atsakomybėn. Tuo laikotarpiu nėra ir priežasties kalbėti išskirtinai apie žydus. Karo veiksmai, aplink šimtai žuvusiųjų. Kaune masiniame kape laidojami sukilėliai. Pirmas rūpestis – stabilizuoti padėtį, atkurti bendrą tvarką. Tada tikimasi spręsti kitus klausimus.“

Jei LV nariai nebūtų pasitraukę į Vakarus (keturi iš jų už antinacinę veiklą buvo patekę į nacių koncentracijos stovyklas ir karo pabaigos sulaukė kaip kaliniai), sovietai juos būtų sušaudę. Arba supūdę Sibire. Sovietų voratinklis Juozą Brazaitį siekė net Amerikoje. Nors nesėkmingai. Perskaičiusi Vidmanto Valiušaičio knygą, suvokiau į kokią mėsmalę buvo papuolusi Lietuva ir vos šešias savaites gyvavusi jos Laikinoji Vyriausybė.

Knygos pristatyme V. Landsbergis taikliai pastebėjo: „Galėjo nusižudyti visa Laikinoji Vyriausybė. Išeiti į gatvę ir pasakyti: mes einame kartu su žydais į duobę“. Bet Vyriausybės nariai pirmiausiai galvojo apie tai, kaip net ir blogiausioje padėtyje, padėti valstybei, tautai. Buvo bandymų padėti ir žydams, atsidūrusiems už nacių įstatymų ribų. Tačiau, kaip pastebi prof. K. Skrupskelis, „galimybių gelbėti žydus Laikinoji Vyriausybė beveik neturėjo. Nėra nieko, ką Laikinoji Vyriausybė būtų padariusi, dėl ko žydų padėtis būtų pasunkėjusi. Nors jos pagerinti jie irgi nesugebėjo.“

„Imama istorija tik vienu aspektu – per žydų likimą. O ko Lietuva dar nepasakė apie to laikotarpio istoriją – pirmąją sovietų ir vokiečių okupacijas? Lietuva čia labai daug ko nepasakė. Bet dėl to niekas jai neprieštarauja. Net mes patys beveik neprieštaraujam savo istorikams“, – kalbėjo Vytautas Landsbergis. Profesorius įpratęs neperžengti inteligentui būdingos ribos, nepasako tiesiai šviesiai, kad mūsų istorikų neatlikti šio laikotarpio „namų darbai“ turi politinių pasekmių. Šiandien jos atsirūgsta mums ir finansiniais, ir reputacijos nuostoliais. Kadangi brukamos šališkos interpretacijos, o „faktų istorija“ vis dar neparašyta.

Nei sovietams, nei naciams joks socialinis teisingumas nerūpėjo. Jie tik siekė užgrobti teritoriją. Čia įsiviešpatauti ir valdyti nusavintą turtą. Antano Maceinos mintis, kad istorija yra „nuolatinės grumtynės, apimančios ir žemę, ir dangų, nes jose dalyvauja ne tik žmogus, bet ir Dievas“, – verčia per daug nenusiminti. Net ir sunkiausiomis istorijos valandomis. Ir didžiausi tironai nebūna amžini. Tačiau savo istoriją privalome gerai pažinti pirmiausiai patys. Kadangi sąžininga, nuoširdi akistata su Tėvynės praeitimi – moko gyvenimo.

„Šiandien irgi sakoma, kad Lietuva nyksta. Ar galime savo istorijoje rasti atsparų, kurios teiktų vilties, kad Lietuva bus?“ – viename interviu klausia knygos autorius ambasadoriaus Vytauto Antano Dambravos. Šis atsako: „Visais istoriniai tarpsniais, net ir pačiais sunkiausiais, Lietuva turėjo garbingų, sugebančių, sakyčiau, genialių žmonių. Jie atliko svarbius, istoriškai reikšmingus darbus. Ir Lietuva išliko. Nors ir pasitaikė menkystų ir niekšų. Lietuva yra talentų tauta. Tikiu, kad jie pasirodys“.

Skaitydama šią puikią knygą ne kartą džiaugiausi intriguojančiu pasakojimu, dramatiškomis siužetinėmis linijomis, įtikinamas amžininkų liudijimais, mažai žinomų istorinių faktų netikėtomis atodangomis. Tikrai nenusivyliau.

Įspūdžiai – patys geriausi. Rekomendavau skaityti savo aplinkos žmonėms. Būtų puiku, jeigu knyga pasiektų kuo platesnį skaitytojų ratą. Ypač vyresniųjų klasių moksleivių, studentų. Sukilimo organizatorių ir dalyvių dauguma buvo būtent jaunimas. Ir šiandieniniam jaunimui dera žinoti kaip mąstė, kaip elgėsi ir kaip veikė jų bendraamžiai, kada Tėvynė buvo ištikta mirtino pavojaus.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.