Kai kurie žmonės nespėjo net pasiimti būtiniausių daiktų. Po katastrofos jie turėjo kurti naują gyvenimą naujame, jiems pastatytame Slavutičiuje, už 60 kilometrų nuo Černobylio.
Šiuo metu Ukraina Černobylio elektrinę bando uždengti nauju saugiu izoliaciniu gaubtu, kuris statomas virš skylančio seno sarkofago. Gaubto svoris - 29 tūkstančiai tonų. Nuo vieno skydo galo iki kito - 247 metrai. Ukraina šį projektą vykdo kartu su Europos rekonstrukcijos ir plėtros banku.
Ištuštėjusi ir nykstantis Pripetės miestas tapo turistų traukos centru. Atvykę keliautojai tikisi užfiksuoti įspūdingų kadrų, pajusti, ką išgyveno iš savo butų, mokyklų ir vaikų darželių bėgantys žmonės. Prieš kelis metus Pripetėje lankėsi ir „Lietuvos ryto“ žurnalistė Gintarė Micevičiūtė. Vaikštant po vietovę, jai kilo klausimas: miestas miške ar miškas mieste?
Anot žurnalistės, Černobylis ukrainiečiams vis dar siejasi su katastrofa. Bet ši zona nuolat įtraukiama į keisčiausių pasaulio vietų, kurias lanko turistai, sąrašus ir itin vilioja užsieniečius.
Patekti į katastrofos vietą savarankiškai – beveik neįmanoma. Mat zoną saugo kontrolės postai, o norint įvažiuoti reikia turėti leidimą ir pateikti asmens dokumentą. Dėl to Černobylis tapo niša norintiesiems užsidirbti – Kijeve apstu organizuojančiųjų ekskursijas į šią teritoriją.
Lrytas.lt pateikia žurnalistės įspūdžius iš kelionės po miestą-vaiduoklį.
Radiacija viršijo normą
Įveikus apsaugą, pasižvalgymas po 30 kilometrų radioaktyvią zoną prasideda Černobylio miestelyje. Čia trumpai primenama atominės elektrinės istorija, už papildomą mokestį turistams išdalijami radiacijos lygį rodantys prietaisai.
Keliolikos vietų mikroautobuse sėdintys turistai iš Didžiosios Britanijos, Ispanijos, Kanados, JAV ir Nyderlandų atrodo susikaupę.
Visąlaik tylėję radiacijos lygį rodantys prietaisai važiuojant pro sprogusį elektrinės reaktorių ima garsiai pypsėti. Mikroautobuse kyla šurmulys – prietaisai rodo, kad radiacijos lygis 60 kartų viršija normą.
„Nebijokite, nemirsite. Bent jau ne iš karto“, – pajuokauja ekskursiją lydintis ukrainietis, tačiau sukikena ne visi turistai.
Trumpam stabtelėjus nufotografuoti reaktoriaus, ekskursantai pajuda toliau – laukia pusdienio pasivaikščiojimas po miestu vaiduokliu vadinamą Pripetę.
Pasivaikščiojimas užsitęsė
„Pirmiausia sustosime centrinėje miesto aikštėje. Ten galėsite 15 minučių apžiūrinėti buvusį viešbutį, kultūros namus ir restoraną“, – praneša ekskursijos vadovas ir perspėja pastatuose nieko neliesti ir nė nemanyti pasiimti kokių nors „suvenyrų“.
Autobusui sustojus, ekskursijos dalyviai kone bėgte patraukia kas į viešbutį, o kas – į kultūros namus. Abu pastatai – išdužusiais langais, atsilupusiais sienų dažais. Viešbučio kambariuose likusios lovos, kėdės, stalai, kiti baldai.
Restorane – aprūdijusi įranga, kultūros namuose – suversti kalnai knygų.
Kažkada čia veikusioje sporto salėje vis dar stovi vartai, nuo lubų nutįsusi virvė, tačiau langų rėmuose stiklo blokelių nebėra – puikiausiai matyti atokiau esantis sustingęs apžvalgos ratas atrakcionų parke.
Pastatuose viskas suversta, tačiau būtent tai ir traukia fotoaparatu įamžinti kiekvieną kampą. Todėl 15 minučių nejučia virsta ištisa valanda, o ekskursiją lydintys ukrainiečiai, matydami turistų entuziazmą, neskubina grįžti į mikroautobusą.
Medžiai veši ir pastatuose
Vaikščiodamas spengiančioje tyloje supranti, kad esi ne vienas, tik tada, kai kur nors pasigirsta po kito turisto kojomis sutraškantis stiklas.
Apsiauti tinkamą avalynę, kurios neperrėžtų Pripetės pastatuose pažirusios šukės, buvome perspėti iš anksto.
Beje, Pripetė, kurioje gyveno apie 50 tūkst. žmonių, nėra didelė – pagrindinius objektus galima apžiūrėti ir vaikštant pėsčiomis. Tačiau užsieniečiai po teritoriją vežiojami autobusiuku.
Mat tankiai medžiais apaugusiame mieste pasiklysti – vieni juokai. Per lapus kartais sunku įžvelgti net vieną šalia kito esančius pastatus.
Mieste, kuriame nėra žmonių, augmenijai vešėti sąlygos idealios. Medžiai čia auga netgi pastatų viduje – sporto salėje, viešbučio kambariuose.
Kita stotelė – atrakcionų parkas. Čia iš arti galima apžiūrėti didžiulį surūdijusį apžvalgos ratą, kuris buvo matyti vaikštant po buvusią sporto salę. Pasivaikščiojus po atrakcionų parką, ekskursija vežama į mokyklos, baseino ir ligoninės pastatus.
Vienos iš kelių Pripetės vidurinių mokyklų planavimas – kaip tipinės sovietinės triaukštės mokyklos pastato. Skirtumas tik tas, kad šioje mokykloje likę vien langų rėmai, klasėse stovintys suolai tušti, o čia esančių knygų niekas nebeskaito.
Vienas mokyklos koridorių nuklotas šimtais dujokaukių. Kaip pasakojo ekskursijos vadovas, po katastrofos teritoriją tvarkę darbuotojai iš dujokaukių išlupo viduje buvusias sidabrines detales, o visa kita numetė, kur papuolė.
Autentika kelia abejonių
Ilgiau pasižvalgius po Pripetės pastatus kyla klausimas, kiek autentikos čia yra likę.
Mat pastatuose, į kuriuos vežami turistai, galima aptikti ir 1986-iesiems nebūdingų šampano butelių, cigarečių pakelių. Ligoninėje akis užkliūva už kompozicijų, tarsi specialiai paruoštų fotografuoti.
Auksinio kadro verti viename kabinete ant lentynos tvarkingai išdėlioti maži vaistų buteliukai, o šalia jų – švirkštas.
Operacinėje ant operacinio stalo po didžiule lempa guli atverstas medicinos žurnalas, šalia jo – basonas ir termoforas. Kažin ar tokia daiktų kompozicija įmanoma kokioje nors veikiančioje ligoninėje.
Atrakcionų parke žvelgiant į vienoje karuselėje pasodintą pliušinį meškiuką turėtų suspausti širdį pagalvojus, kad prieš dvidešimtmetį kažkoks vaikas skubiai evakuodamasis nespėjo jo pasiimti.
Bet kyla abejonių, ar per tiek laiko žaislas neturėjo suirti.
Daiktus perdėlioja ir fotografai
Baseino pastate akį traukia šiuolaikiški grafičiai, o mokykloje – ant stalų palikti atversti dienynai, vaikų sąsiuviniai. Kuo ilgiau tęsiasi ekskursija, tuo dažniau kyla minčių, ar tikrai taip atrodė Pripetė tą dieną, kai autobusais iš jos buvo išgabenti visi gyventojai?
„Žinoma, kad ne“, – sakė ekskursijos vadovas ir tyliai pridūrė, kad evakuacija anuomet vyko gana ramiai, gyventojai namus ir įstaigas paliko tvarkingus.
Į klausimą, kaip čia atsirado visos nuotraukų vertos daiktų kompozicijos, ukrainietis atsako klausimu: „Ar jūs bent įsivaizduojate, kiek čia yra lankęsi fotografų?“
Kiekvienas jų Pripetėje ką nors palieka. Per ekskursiją taip pat mačiau, kaip vienas ispanas prieš spragtelėdamas fotoaparatą atvertė ant stalo gulinčią knygą – toks kadras jam pasirodė įdomesnis.
Pastatus naršo buvę gyventojai
Maišaties čia prideda ir buvę gyventojai, kuriems pasidairyti po miestą leidžiama kasmet gegužės 9-ąją.
„Oficialiai nieko iš čia išsivežti negalima, teoriškai tai yra pavojinga, bet faktiškai – ne. Daiktai nebeskleidžia radiacijos.
Todėl atvykę čia buvę gyventojai visur rausiasi, ieško prisiminimų. Netvarką palieka ir darbuotojai, atsakingi už avarijos likvidavimą“, – pasakojo gidas.
Grafičius ant Pripetės pastatų sienų paliko kažkada meninę akciją čia rengę piešėjai.
Ko gero, šiuo metu Pripetėje autentiškos tik pastatų sienos, sovietiniai užrašai, žmogaus nepaliesti ir čia išsikeroję augalai.
Sakoma, kad Černobylio zonoje gėlės ryškesnės, medžiai žalesni, o žuvys didesnės dėl radiacijos. Tačiau kalbama, kad augmenija ir gyvūnija čia klesti vien todėl, jog nėra žmonių, kurie tai naikintų.
Pripetėje tarsi miške pasijunti dėl medžių gausybės. Tačiau asfaltuoti keliai primena, kad tai – miestas.
Įspūdingiausiai ir natūraliausiai miestas atrodo žvalgantis nuo kurio nors pastato stogo. Tuomet gali suvokti miesto dydį. Tai, jog čia – miestas vaiduoklis, primena pilki daugiabučiai atlapotais langais ir tyla.
Gyventojus iškeldino tik po kelių dienų
Dėl netinkamai suplanuoto eksperimento sprogimas Černobylio atominėje elektrinėje įvyko 1986-aisiais, naktį iš balandžio 25-osios į 26-ąją.
Elektrinės apylinkių gyventojams buvo liepta palikti namus tik praėjus kelioms dienoms po avarijos. Prasidėjus evakuacijai, iš 30 kilometrų teritorijos buvo iškraustyta apie 130 tūkst. žmonių.
Iš pradžių informacija apie sprogimą reaktoriuje nebuvo skelbiama. Pirmieji aiškintis dėl itin padidėjusio radiacijos lygio pradėjo švedai, vėliau neįtikėtinai aukštas radiacijos lygis buvo nustatytas Suomijoje, Norvegijoje. Sovietų Sąjungos valdžia tik tuomet oficialiai prabilo, kad Černobylyje įvyko katastrofa.
Iš reaktoriaus sklidusi radiacija ir karštis buvo sustabdyti gegužės 4-ąją, o reaktorius uždarytas betono ir plieno sarkofage.
Pripetės miestas įkurtas 1970-aisiais, kai buvo statoma Černobylio atominė elektrinė. Mieste daugiausia gyveno elektrinės darbuotojai su šeimomis. Iki 1986-ųjų jame gyveno apie 50 tūkst. žmonių.
Nuo Černobylio Pripetė nutolusi per 16 kilomerų, o nuo atominės elektrinės – per 3 kilometrus.
Černobylio zona turistams atidaryta 2002-aisiais.
Dėl radiacijos besibaiminantys turistai raminami, jog teritorijoje šiuo metu kenksmingų medžiagų gaunama ne daugiau negu skrendant lėktuvu ar atliekant rentgenogramą.
Teritorijoje, kuri dar nėra visiškai uždaryta, yra ir nuolatinių gyventojų, daugiausia tai – mokslininkai ir elektrinės darbuotojai. Į kai kuriuos kaimus, praėjus keliolikai metų po katastrofos, sugrįžo ir buvę gyventojai.
